Pradžia Turinys

NACIONALINIS FOTOPROJEKTAS „LIETUVA IR MES“ – UNIKALI IŠLIEKAMOJI VERTYBĖ ATEITIES KARTOMS IR KIEKVIENAM IŠ MŪSŲ

Nacionalinis fotoprojektas „Lietuva ir mes“ - tai Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skirtas projektas, įamžinantis veikliausius, kūrybingiausius ir iškiliausius šiandienos Lietuvos žmones.
Šis fotoprojektas - tai nedviprasmiškas ir akivaizdus įrodymas, kad kiekvienas iš mūsų, turintis aiškų norą bei sveiką užsispyrimą, gali bei siekia savo gyvenimo tikslų bei svajonių ČIA ir DABAR, LIETUVOJE.

Nuotraukose, kurių herojai - iškiliausi valstybės ir visuomenės veikėjai, žymiausi mokslo, kultūros, meno ir sporto pasaulio atstovai, įtakingiausi ir charizmatiškiausi verslininkai, stipriausių ir inovatyviausių privačių bei valstybinių įmonių vadovai - kuriamas gyvas, betarpiškas ir neoficialus mūsų kasdienio gyvenimo ir VISOS LIETUVOS atspindys.

Reprezentacinis, monumentalus ir unikalus, iš 500-ų specialiai šiam fotoprojektui kuriamų, niekur anksčiau nepublikuotų bei konceptualiai įvairiausių fotografijų sudarytas albumas leis mūsų šalies partneriams, draugams ir svečiams iš arti pažinti ŠIANDIENOS LIETUVĄ, o mūsų vaikams, anūkams ir ateities kartoms - prisiliesti prie šimtmečio Lietuvos nuotaikos, emocijų bei kasdienio gyvenimo akimirkų.

Pats fotoalbumas "LIETUVA ir mes" plačiajai visuomenei bus pristatytas 2020 metų kovo mėnesio 11 dieną, minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-ąsias metines.
Šis albumas - tai palikimas ateities kartoms, turėsiantis neabejotiną istorinę, dokumentinę, meninę ir kultūrinę išliekamąją vertę bei ilgus metus reprezentuosiantis mūsų šalį visame pasaulyje.



Vilnius 2018

Įžanga


Šis elektroninis albumas yra tarsi generalinė repeticija prieš 2020
metais dienos šviesą išvysiantį nuotraukų albumą „Lietuva ir mes“.
Jame – dalelė Lietuvos ir Lietuvos žmonių, kuriančių bei
puoselėjančių mūsų gimtąjį kraštą. Kiekviena fotoprojekto nuotrauka
yra ilgo ir nuoseklaus darbo vaisius, kurio turinys įkūnija ne tik
šio projekto kūrybinės komandos idėją, bet ir paties dalyvio viziją,
atspindinčią žmogaus darbą, laisvalaikį ar žinutę, kurią jis norėjo
perduoti visiems mums bei ateities kartoms.
Esame labai dėkingi kiekvienam šio fotoprojekto dalyviui už galimybę
prisiliesti prie jo gyvenimo ar nuotaikos, asmeninių potyrių ar
svajonių. Esame dėkingi ir už tai, kad daugelis pasidalino ir savo
mintimis, įžvalgomis ar prisiminimais, nuspalvinusiais nūdienos
Lietuvos paveikslą.

Šis albumas – tai akimirka ir mūsų kasdienio gyvenimo atspindys,
įamžinantis Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį.

Nacionalinio fotoprojekto „Lietuva ir mes“ globėjas

Lietuvos Respublikos Prezidentas

Valdas Adamkus

Alma Adamkienė
Prezidentas Valdas Adamkus

Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma savo namuose Turniškėse, Vilniuje. (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

7
Diana Nausėdienė
Prezidentas Gitanas Nausėda

Lietuvos Respublikos Prezidentas, finansininkas, mokslininkas ir dėstytojas Gitanas Nausėda su žmona Tarptautinės verslo mokyklos dėstytoja Diana Nausėdiene Šv. Jonų bažnyčios varpinėje Vilniuje. (A. Repšio nuotrauka)

8
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Taip jau atsitiko, kad postūmį gyvenime lėmė nesėkmė. Iš pirmojo mėginimo nepavykus įstoti į Vilniaus universiteto Pramonės ekonomikos fakultetą, pabudo manyje tūnantis stiprus savigarbos jausmas. Jeigu gali kiti, kodėl negaliu aš? Tai motyvavo mane mažiausiai keletą metų. Vėliau mano gyvenime atsirado labai šviesus žmogus doc. Jurgis Žvinklys, kuris pažadino mokslinio tyrinėjimo aistrą ir užprogramavo mano profesinę veiklą dešimtmečiams į priekį.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Mane jaudina esminės žmogaus teisės, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Nors pagrindinis šalies įstatymas jas garantuoja, pasitaiko mėginimų jas susiaurinti arba apriboti įvairiausiais pretekstais.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Aš norėčiau, kad ne tik jaunoji karta, bet dar ir mūsų karta gyventų gerovės valstybėje. Valstybėje, apie kurią svajojo Sąjūdžio ideologai ir kurios mums nepavyko sukurti taip greitai, kaip tikėtasi.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svajočiau būti asmeniu, kuris yra gerbiamas žmonių už savo dalykines ir asmenines savybes. Kad ir kokioje pozicijoje save beįsivaizduočiau, neabejoju, kad stengčiausi būti visuomeniškas ir naudingas ne abstrakčiai visuomenės grupei, o konkrečiam žmogui. Norėčiau, kad einant kartu, žingsnis po žingsnio, kiekvienas pajustų mūsų bendrystės jėgą ir apčiuopiamų, svarių visuomeninių bei asmeninių laimėjimų džiaugsmą.

Vytautas Landsbergis

Politikas, visuomenės veikėjas, faktinis Lietuvos vadovas, meno, muzikos ir kultūros istorikas profesorius Vytautas Landsbergis S. Daukanto aikštėje Vilniuje, 2019–ųjų gegužės 1–ąją, švenčiant 15–os metų Lietuvos narystę Europos sąjungoje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

10
Valentina Dagienė

Lietuvos mokslo premijos laureatė, informatikė, fizinių mokslų daktarė profesorė Valentina Dagienė Vilniaus universiteto Duomenų mokslo ir skaitmeninių technologijų institute Vilniuje. (A. Žukovo nuotrauka)

11
Arūnas Sakalauskas
Virginija Kochanskytė

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Vilniaus Dailės akademijos profesorius, skulptorius Arūnas Sakalauskas su žmona Kauno universiteto docente, aktore ir režisiere Virginija Kochanskyte prie paminklo „Vieningai Lietuvai“ Klaipėdoje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

12
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Arūnas: gyvenime turėjau daug puikių Mokytojų. Mano tėvai savo asmeniniu pavyzdžiu ir darbais mokė meilės Tėvynei. Telšių vidurinės mokyklos, Telšių dailės technikumo, Vilniaus dailės akademijos pedagogai ir daugybė sutiktų stiprių savo dvasia žmonių parengė ir subrandino mane kūrybai. Kiekvienas Mokytojas, dalindamasis savo patirtimi augino kūrybinį mąstymą, stiprino mano kūrybines galias. Bet monumentalias skulptūras, liudijančias tūkstantmetę Lietuvos istoriją, galėjau sukurti tik Lietuvos Atgimimo dėka.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Arūnas: prieš 30 metų gimė Sąjūdis. Lietuva atsivėrė pasauliui, pasaulis – Lietuvai, įgijome daugybę patirčių. Liūdina, kad tai, kas mus subūrė atgimimui – per 50 Sovietų okupacijos metų nesunaikintas tikėjimas, kad mes galim būti nepriklausoma Lietuvos valstybė, turinti idėją, kad esam išsaugoję tapatybę, kad suvokiame savo vientisumą – nyksta. Šiam globaliam pasaulyje, kur naikinami skirtumai, lietuviai, jei nenori išnykti, turi išlaikyti savo kalbą, tradicijas, kultūrą ir valstybę.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Turime suvokti, kad pasauliui esame įdomūs tik savastimi. Tik savitai mąstančių žmonių tikrovė yra gili ir daugiaprasmė. Būtina visomis įmanomomis priemonėmis auginti Lietuvą žmoguje nuo pat mažumės. Tik prigimtinė tapatybė leidžia žmogui ir valstybei įsitvirtinti pasaulyje, jame efektyviai veikti. Lietuvos žmonės turi sau aiškiai suformuluoti valstybės tikslus ir uždavinius, sukurtus ant nacionalinės kultūros pamatų bei turi principingai jų laikytis. Turime įsisąmoninti, kad realybės problema yra visų mūsų problema, tad turime dirbti išvien. Tegu didžių, genialių mūsų krašto žmonių, kūrusių didingą tūkstantmetę Lietuvos istoriją, dvasia apgobia mus, tegu stiprina, tegu padeda susitelkti sunkiuose išbandymuose ir tegu kelia pasididžiavimą savo tautos kūrybinėmis galiomis.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Arūnas: svajonių daug! Svajonėms nereikia pastangų. Tik reikia daug darbo įdėti, kad svajonės taptų realybe. Svajoti nesustoju, svajonės niekada nesibaigia – be jų nebūtų judėjimo į priekį!

Robertas Dargis
Vidmantas Janulevičius

Verslininkai, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis (dešinėje) ir viceprezidentas Vidmantas Janulevičius ant „EIKA verslo centro“ stogo Goštauto gatvėje, Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

14
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Vidmantas: pasakyti apie kažkokį esminį lūžį, kuris padarė iš manęs asmenybę arba dėl ko aš nusprendžiau būti verslininku, deja, negaliu, nes tokio lūžio nėra. Visą gyvenimą sistemingai ėjau link to, kad galėčiau daryti tai, ką geriausiai moku. Verslumo savybių turėjau jau vaikystėje ir jaunystėje, o tai patvirtina ir mano tėvai. Manau, kad verslumą paveldėjau iš senelių, kurie buvo ištremti. Iš esmės galėčiau pasakyti, kad tai, ką turiu dabar, turiu tiktai dėka savo tėvų, senelių ir prosenelių, jų įdirbio. Galiu šiuo atveju tiktai padėkoti jiems, kad tapau tuo, kuo esu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Vidmantas: deja, bet pasitikėjimas verslu yra vienas iš žemiausių per visą mūsų nepriklausomybės istoriją. Toks žemas jis buvo gal tik iš karto po nepriklausomos Lietuvos paskelbimo, tuomet visi verslininkai buvo spekuliantai. Tai šiuo metu yra skaudžiausias dalykas, nes jeigu šalyje nebus stipraus, aiškaus ir gero verslo, jaunimas nenorės ateiti į verslą. Jeigu ateityje šalyje liks mažai verslo, bus sumokama mažiau mokesčių į valstybės biudžetą. Tad šią situaciją turėtume keisti ir bandyti žmones pratinti prie verslo ir ugdyti jų verslumą. Kuo daugiau verslių žmonių, tuo mažiau valstybei reikės išlaikyti savo piliečius ir tuo daugiau pridėtinės vertės su savo kūryba sukurs kiekvienas žmogus.. O verslas juk ir yra kūryba.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Vidmantas: norėčiau palinkėti, kad tai būtų vieninga, nepriklausoma geografiškai, ekonomiškai ir politiškai šalis ir kad jai nedarytų įtakos šalia esantys didieji kaimynai. Visa galima pasiekti, jeigu sistemingai dirbsime, būsime nepriklausomi energetiškai, mąstysime nepriklausomai, turėsime kūrybingą, jauną visuomenę, kuri eis naujų atradimų keliu.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Vidmantas: tol, kol mokiausi mokykloje ir netgi politechnikume, norėjau tapti automobilių dizaineriu ir konstruktoriumi. Piešdavau daug įvairių automobilių brėžinių, kaip jie turėtų atrodyti, kaip jie turėtų būti varomi. Bet, deja, visa ta svajonė pavirto juokais, kai supratau, jog reikės išvažiuoti iš Lietuvos ir mokytis tuo metu Tarybų sąjungoje: Toljatyje arba Maskvoje. Tad supratęs, kad norimų mokslų tęsti Lietuvoje nėra galimybės, teko atsisveikinti su šia svajone. Nežinau, ar daug prarado automobilių pramonė dėl manęs, kaip inžinieriaus, projektuotojo, dizainerio, konstruktoriaus, ar visgi aš daugiau daviau pridėtinės vertės Lietuvai, būdamas verslininku. Kažkodėl manau, kad aš daugiau sukūriau pridėtinės vertės būdamas čia, Lietuvoje, ir dirbdamas tai, ką išmanau geriausiai, kurdamas naujas darbo vietas bei naudą Lietuvai.

Edgaras Montvidas

Dainininkas tenoras Edgaras Montvidas Pažaislio vienuolyno sode Kaune. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

16
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Negalėčiau išskirti vieno asmens ar atvejo, nes jų mano gyvenime buvo visa grandinė ir visi jie, vienaip ar kitaip, buvo labai svarbūs besiformuojant mano asmenybei. Vis tik manau, svarbiausias lūžis įvyko man nusprendus susieti savo gyvenimą su muzika ir tapti dainininku. Na, o toliau, susitikimas su profesoriumi Virgilijumi Noreika, kuris tapo mano mokytoju, vėliau gyvenimo pradžia Didžiojoje Britanijoje, kur susikūriau asmeninę laimę.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Paradoksalu, pats prieš beveik 20 metų išvykau gyventi svetur, tačiau mane neramina Lietuvos demografinės kreivės krytis žemyn. Taip pat populistų atėjimas į valdžią bei juos renkančių beraščių rinkėjų armijos didėjimas; kultūros politika bei jos padėtis šalies prioritetų lentelėje, kai ji yra katastrofiškai žemai, nors turbūt menininkai ir yra didžiausi Lietuvos ambasadoriai pasaulyje.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Noriu palinkėti mūsų šaliai išlikti, mūsų žmonėms puoselėti savo identitetą, tapti tolerantiškais, suprasti, jog turime eiti koja kojon su laiku. Tapti modernesniais, atverti plačiau savo langus pasauliui!

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Tikėčiausi tapti bet kuo, kas padėtų man atsiskleisti kaip asmenybei, dovanojant man laimę bei pilnatvę.

Juozas Budraitis

Kino, televizijos ir teatro aktorius bei diplomatas Juozas Budraitis savo namuose Vilniuje. (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

18
Rūta Meilutytė

Olimpinė, pasaulio ir Europos čempionė bei rekordininkė plaukikė Rūta Meilutytė žvejybos metu Virintos hidrografniame draustinyje, Anykščių rajone. (A. Repšio nuotrauka)

19
Arvydas Sabonis

Olimpinis ir pasaulio čempionas, Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas Arvydas Sabonis su žmona Ingrida Mikelionyte – Saboniene, dukra Aušrine bei sūnumis Domantu, Žygimantu ir Tautvydu "Pušų paunksmės" viešbutyje Palangoje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

20
Elvinas Jankevičius

Teisingumo ministras Elvinas Jankevičius Asvejos ežere prie Dubingių. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

21
Tomas Venclova

Poetas, vertėjas, mokslininkas ir visuomenininkas Tomas Venclova „Vilniaus klubo“ bibliotekoje Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

22
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Jei neminėsime akivaizdžios, visiems vienodai svarbios datos – kovo 11–osios, mano viešąjame gyvenime svarbiausia buvo 1975 m. gegužės 9 d., kai išsiunčiau sovietų valdžiai laišką, reikalaudamas emigracijos teisės. Maždaug po dvejų metų pavyko tą teisę įgyvendinti, o tai tada buvo rečiausia išimtis... Asmeniniame gyvenime svarbiausias 1967 m. birželis, kada Vilniuje susipažinau su būsimąja žmona Tatjana.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Mane neramina kraštutiniai dešinieji politikai ir jų vadovaujamos srovės. Laimė, 2019 m. rinkimai parodė, kad kraštutinė dešinė, bent jau šiuo metu, yra marginali, neturi tautos paramos.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Sėkmės.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Norėčiau būti tik tuo, kuo esu.

Renaldas Gudauskas

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius prof. Dr. Renaldas Gudauskas ant Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos stogo. (A. Repšio nuotrauka)

24
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Lūžio taško istorija galėčiau laikyti situaciją, kai, 2010 metais tapęs Nacionalinės bibliotekos generaliniu direktoriumi, vis stringant pagrindinio pastato rekonstrukcijai, stovėjau prie devynaukščio dydžio duobės krašto ir toje juodoje skylėje sugebėjau įžvelgti bei pats patikėti būsima Nacionalinės bibliotekos transformacija į modernią biblioteką. Tai buvo labai sudėtingas, įtemptas, bet ir itin prasmingas ateities bibliotekos fizinis, idėjinis ir mentalinis pamatų klojimas.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Man nepriimtina, kai į biblioteką žiūrima kaip į knygų sandėlį. Neatsitiktinai daugeliui ji yra Dvasios namai, šaltinis, išteklius – mokslo, švietimo, kultūros, ekonominių procesų, valstybinės reikšmės projektų. Joje sutelktas daugelio kartų žinojimas, kuris negali būti pasyvus. Aš kalbu apie biblioteką kaip apie proaktyvią socialinę instituciją. Net ir nuolat besikeičiančiame pasaulyje biblioteka tęsia savo pagrindinę misiją – skaitmeninimo eroje išsaugoti ir valdyti tai, kas valstybėje sukurta per šimtmečius.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mes stebime ir analizuojame netolimos ateities pasaulinius iššūkius, skaitome ženklus mūsų kultūriniame klimate ir aplinkoje, taip numatome bibliotekų raidos tendencijas. Ir net jeigu tai skamba pompastiškai, mes šiandien realiai kuriame ateitį bei ateičiai, nes kasdien turtiname žiniomis ir informacija bendrą bibliotekų erdvę, ugdančią raštingą, informuotą bei aktyvią visuomenę.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Sudėtingas klausimas. Šiandien aš tiesiog žinau, ką reikia ir ką turiu daryti. Tam ir skiriu daugiausiai dėmesio bei jėgų.

Gintautas Kėvišas

Vilniaus festivalio įkūrėjas Gintautas Kėvišas savo namų kieme, Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

26
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Be šeimos – tėvų, žmonos ir sūnaus, mano gyvenime buvo kelios lemtingos asmenybės bei svarbūs įvykiai, nulėmę tolimesnį gyvenimą ir mano veiklą. Visų pirma tai Prof. Algirdas Budrys, 1987m pakvietęs mane jauną, mažai žinomą pianistą, dirbti į Lietuvos Nacionalinę Filharmoniją vienai iš pagrindinių, Meno vadovo, pozicijų. Po metų tas pats Prof. A.Budrys palaikė mano kandidatūrą Generalinio direktoriaus pareigoms.
Kitas neeilinis ivykis – p. Valentin Proczynski pakvietimas dirbti Monake 1992m. Dveji Monake praleisti metai atvėrė dideles galimybes, bendraujant su daugeliu pasaulio menininkų ir kolektyvų.
Ypatingą vaidmenį veikloje ir asmeniniame gyvenime suvaidino vienas žymiausių pasaulio menininkų Mstislavas Rostropovičius, kuris 1993m. padrąsino pačiam imtis didelių muzikinių projektų ne tik Lietuvoje bet ir pasaulyje.
Tačiau nieko nebūtų pasisekę nuveikti be didžiausio stebuklo mano gyvenime – Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Tolerancija kaip pažengusios visuomenės būtinybė. Jos trūksta visose gyvenimo srityse – politikoje, socialinėje aplinkoje ir kasdieniniame bendravime.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Saugi, sveika ir išsilavinusi tauta, pilna demokratinių procesų pergalė ir pagarbą asmenybei.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Esu laimingas. Dėl to sunkiai įsivaizduoju, kad galėčiau būti kuo nors kitu.

Daliutė Ona Matulaitė

Skulptorė Daliutė Ona Matulaitė prie paminklo „Seserys“, skirto Lazdynų Pelėdai, Vilniuje. (A. Repšio nuotrauka)

28
Antanas Sutkus

Fotomenininkas, fotografas ir visuomenės veikėjas Antanas Sutkus su anūku, teisininku ir boksininku Tautvydu Sutkum savo namuose Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

29
Ričardas Doveika

Katalikų dvasininkas Ričardas Doveika Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos varpinėje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

30
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Visas žmogaus gyvenimas yra potvyniai ir atoslūgiai. Kiekviena diena, kiekviena patirtis, kiekvienas augimas ir brendimas gali pasitarnauti ir turi pasitarnauti asmenybės brandai, augimui, gelmės bei prasmės suvokimui. O visa tai veda į savęs paties buvimo būti šiame pasaulyje atradimą. Nėra lengva ir labai paprasta atrasti esminius lūžius. Manau, kad vaikystės, paauglystės ir savęs atradimo lūžiui pasitarnavo namų aplinka: 16 kvadratinių metrų kambarėlis ir 5 asmenų šeima. Jokių buitinių patogumų, pamokų ruoša ant Tėčio pagamintos fanerinės lentos, pasidėtos ant kelių; ligos, kurių „mėgstamiausia“ buvo plaučių uždegimas, ir iš to sekančios pasekmės mokykloje – pašaipos, atstūmimas. O už ėjimą į bažnyčią ir pajuoka prieš klasę. Visa tai formavo supratimą, kad svarbu gyvenime ne tai, ką turi, bet tai, kas esi. Lūžio taškas buvo kelias, vedantis į Šventovę. Į tą erdvę, kurioje galėjau būti pačiu savimi. Būti bendruomenės akivaizdoje, būti tarnystės kelyje, matyti ir patirti sutiktų ypatingų dvasinių šviesulių pamokas ir padrąsinimus. Tokių kaip monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, arkivyskupas Julijonas Steponavičius, kardinolas Vincentas Sladkevičius, Tėvas Stanislovas. Jų gyvenimo, pavyzdžio ir brandos epochoje esu subrendęs. Man tai buvo ypatingu padrąsinimu, savivertės branda, savigarbos mokykla ir gebėjimas kiekvieno sutiktojo akivaizdoje būti savimi ir būti tikru.
Antrasis lūžis – kunigystės kelio pasirinkimas. Sąmoningas, laisvas, asmeninis sprendimas, kuris subrendo kaip atsakymas į pasaulio tikrovę, į būtinybę ir poreikį taip išreikšti save. Asmenybių pavyzdys. Šeimos vidinė stiprybė, kuri pasireiškė ne idealiais nugludintais santykiais, bet išmintingu supratimu ir palydėjimu atrasti savo kelią. Tėvų dovanota laisvė pasirinkti kelią, močiutės ypatingas savęs atidavimas anūkams.
Trečiasis lūžis – atsakomybė prieš visuomenę. Sąjūdžio Kelias, Nepriklausomybės kelias kartu susipynęs su jaunystės svajonėmis ir poreikiais. Visa tai ir suformavo esminį gyvenimo lūžį – savęs atradimo, savivokos ir pašaukimo kelio atradimą. Esu labai laimingas žmogus, kad mano svajonė, pašaukimas, tarnystė ir veikla atrado darną mano asmenyje ir gyvenime. Lūžiai, įvykiai, nepriteklius, pašaipos ir atmetimai bei ištikimybė siekiui atrasti ir save išreikšti leidžia šiandien garsiai ištarti sakinį: „Esu labai laimingas ir pilnavertis žmogus.“

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Širdyje daug dalykų mąstant apie šiandieną. Labiausiai rūpi žmonių tarpusavio santykių darna ir visos žaizdos, kurios atsiveria – susvetimėjimas, individualizmas, vartotojiškumas, susipriešinimas, besaikis lenktyniavimas, kuris ir atveda prie didžiosios problemos – kito, šalia esančio, atmetimo. Kovojame už žmonių su negalia teises ir, tuo pačiu, reikalaujame selektyvinių abortų įstatymo. Kovojame už gyvūnų teises, bet visiškai, kaip normalų dalyką, kaip žmogaus teisę, svarstome teisę į gyvybės nutraukimą. Esame pasimetę vertybinėje hierarchijoje. Sąžinė, dora, duoto žodžio laikymasis, pagarba ir teisingumas kažkur pasiklydo daugelio žmonių sąmonėje. Visuomenės nuomonę nulemia ne darbai, bet apkalbos ir intrigos. Šiandien įvairiomis formomis ir toliau pasireiškia žmogaus išnaudojimas bei pažeminimas. Gobšumas išardo ne tik šeimas, bet priešais paverčia gimines, draugus ir bendradarbius. Lojalus tampa ne sąžiningas ir darbštus, o skundikas ir pataikūnas. Trokštame turėti, bet ne darbo ir pastangų dėka, o sukombinuotų gyvenimo ir santykių dėlionių sąskaita. Esminis dalykas, kad, pasidavę vienadienio gyvenimo šėlsmui, nustojome į daugelį dalykų žvelgti rimtai. Nustojome žvelgti rimtai į žmogų, šeimą, santykius ir net pačią meilę – viskas suvedama tik į naudą ir reikalavimą būti padarytam laimingu žmogumi. Nustojome rimtai žiūrėti į įsipareigojimus ir priesaikas: nepavyks – nieko tokio. Nėra nepakeičiamų, bus viskas pakeista. Į santykius žvelgiame ne rimtai, o „kaip nors“, į gyvenimo situacijas irgi panašiai. Susimaišėme savyje ir todėl praradome džiaugsmo pojūtį. Turime, bet nebesišypsome, gyvename, bet daugelis tik egzistuojame. Ko reikėtų? Visų pirma susigrąžinti save. Atrasti save iš naujo. Tiesa nėra pavaldi nuomonių apklausų rezultatams. Egzistuoja nuostabiausia tiesa šiame pasaulyje – tai Tu. Tu kaip tiesa, kylanti iš Kūrėjo tiesos. Jei pripažįstame šias dvi esmines tiesas, tuomet atrandamas kelias į pilnavertį gyvenimą ir tikrą laisvę bei laimę. Tada niekada nekyla pagunda pastumti kitą žmogų. Nes tas, kuris save atranda kaip kūrinį ir rimtai pradeda tikėti Kūrėju, niekada nepastums šalia esančio žmogaus – kito kūrinio.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Norėčiau palinkėti drąsos atsigręžti į savo Tautos, kultūros, istorijos ir žmogiškumo santykių gelmę. Atrasti save kaip esminiai būtiną ir svarbų žmogų. Išsivaduoti iš egoizmo ir tarpusavio susipriešinimo, nesveiko konkuravimo, žeminimo ir pastūmimo. Atrasti vienas kitą kaip to paties šaltinio asmenis, kurių orumas ir teisės kyla iš to paties šaltinio – Dievo. Nebijoti būti drąsiems ir kūrybingiems, nebijoti atrasti save išdalinant kitiems. Turėti drąsos plaukti prieš srovę, nes tai daug įdomiau, nei plaukti pasroviui. Nepasitenkinti vienadienių gyvenimu „bet kaip, kaip nors“, bet veržtis į gyvenimo pilnatvės gelmes. Nebijoti būti tikinčiais ir religingais modernios epochos akivaizdoje. Tikiu, kad ateities žmogus, kuriam patikėtas gyvenimo džiaugsmas, turi būti inovatyvus, išsilavinęs, technologiškai išprusęs ir dvasingas. Šie dėmenys visada padės išlikti žmogumi, kurti atsakingus tarpusavio santykius, taps darnios pilietinės visuomenės pagrindu ir užtikrins visų teises. O pareigos taps kūrybingumo bendrajame gėryje galimybėmis, drąsaus skirtingų ir kitoniškų žmonių bendrakeleivystės nuotykiu.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jei būtų galima pasirinkti, nieko tikrai nekeisčiau savo gyvenime. Viską, ką esu pasirinkęs, esu padaręs sąmoningai, atsakingai ir nedvejoju pasirinkime. Jei vis tik reikėtų rinktis, vėl pasirinkčiau tą patį kelią. O jei reikėtų rinktis netekus to, ką dabar turiu – pasirinkčiau mediko kelią. Domintų diplomato kelias. Vienu ar kitu pasirinkimu esmė išlieka ta pati – gydyti žmogų ir iš esmės grąžinti į gyvenimą arba gydyti santykius, nuo kurių priklauso visų mūsų bendra ateitis vieninteliuose namuose – šioje unikalioje žemės planetoje.

Nerijus Mačiulis

Ekonomikos mokslų daktaras Nerijus Mačiulis treniruotės metu ant Trijų kryžių kalno Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

32
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Savanaudiškumas, ignoruojama klimato kaita, visuomenės poliarizacija ir susipriešinimas bei populizmas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Nuolat mokykitės kažko naujo, išsaugokite smalsumą, ieškokite draugų, o ne priešų.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kas yra svajonė? Tai tik per daug ambicingas tikslas arba nepakankamai ambicingas veiksmų planas. Per daug svajojant apie tai, kas galėtų būti ar nebūti, prarandamas laikas – čia ir dabar – kuriuo galima mėgautis arba kurį galima įprasminti.

Aurelija Rusteikienė
Aurelijus Rusteika

VšĮ „Aurelijos ir Aurelijaus Rusteikų fondo“ steigėjas, verslininkas Aurelijus Rusteika ir VšĮ „Aurelijos ir Aurelijaus Rusteikų fondo“ direktorė Aurelija Rusteikienė Žolinės metu Šv. Jurgio bažnyčioje Dubingiuose. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

34
Saulius Tomas Kondrotas

Prozininkas, scenaristas, buvęs Lietuvos dailės instituto dėstytojas Saulius Tomas Kondrotas „Swedbank“ banko terasoje Konstitucijos prospekte
Vilniuje. (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

35
Donatas Katkus

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Šv. Kristoforo kamerinio orkestro įkūrėjas, meno vadovas ir dirigentas, muzikologas bei visuomenės veikėjas profesorius Donatas Katkus Bernardinų sode Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

36
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Tai įvyko pernai, kuomet aš išėjau iš Šv. Kristoforo kamerinio orkestro vadovo pareigų. Man 76 metai. Visą gyvenimą buvau muzikos atlikėjas. Verta likusiu laiku pabandyti ką nors kitą.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Mane jaudina moralės ir kultūros likimas Lietuvoje. Taip pat egoizmas, bendruomeniškumo neigimas, vis didėjantis žmonių atsiskyrimas bei pramogos triumfas kultūroje.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Nepraraskime tradicinių, laiko išbandytų vertybių. Neužmirškime skaityti ir nustokime popsiškai trumpalaikiai mąstyti, mylėkime vienas kitą.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svajoju dar pabūti kuo nors kitu.

Rimantas Benetis

Gydytojas kardiochirurgas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikos vadovas, profesorius, biomedicinos mokslų daktaras Rimantas Benetis Kauno klinikose, Kaune. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

38
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Gyvenime sutikau ne vieną asmenybę, kuri darė įtaką mano paties asmenybei. Vaikystėje didelį įspūdį padarė Kristianas Bernardas, kuris pirmasis pasaulyje atliko sėkmingą širdies persodinimo operaciją žmogui. Gal dėl to rinkausi mediko ir chirurgo specialybę. Vėliau įtakos turėjo bendravimas su profesoriumi J. Bredikiu, darbas kartu su Europos Kardiotorakalinės asociacijos Generaliniu sekretoriumi Torkel Aberg iš Švedijos. Išskirtinį įspūdi mano profesinėje karjeroje padarė seras profesorius Magdi Yacoub iš Jungtinės Karalystės.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandiena labiausiai jaudina tai, kad prieš bene 30 metų sugebėjome iškovoti nepriklausomybę, o dabar ją iššvaistome, prarandame. Tiek vilčių, kad sukursime laisvą, teisingą, saugią, turtingą bei jaukią valstybę. Skaudu, kai pakankamai didelė Lietuvos dalis ją palieka. Keičiasi gyvenimo vertybės ir standartai, tad labiausiai man rūpi jaunos kartos ugdymas bei mokymas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Norėčiau būti optimistiškas ir tikėti Lietuvos ateitimi. Visi žinome kelius ir būdus, kaip to pasiekti, tačiau vis pritrūksta to vienintelio – sutarimo ir darbo kartu viena kryptimi.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Mano gyvenime svajonės beveik išsipildė, dirbu įdomų bei dėkingą darbą ir hipotetiškai nieko nenorėčiau keisti.

Loreta Bartusevičiūtė – Noreikienė
Virgilijus Noreika

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, operos solistas, profesorius Virgilijus Noreika su žmona baleto artiste Loreta Bartusevičiūte – Noreikiene prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

40
Eglė Gabrėnaitė

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, teatro ir kino aktorė Eglė Gabrėnaitė prie Vilniaus Mažojo teatro. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

41
Darius Kasparaitis

Olimpinis čempionas, vyriausias Lietuvos ledo rinktinės žaidėjas, keturių olimpiadų aukso, sidabro ir bronzos medalių laimėtojas Darius Kasparaitis su (iš kairės į dešinę) dukra Lilly, sūnėnu Eli Carrol, dukra Liv, sūnumis Parker Valdas Keith, Miles ir Marley Jonas prie Elektrėnų ledo rūmų. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

42
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Manau, kad lūžis įvyko, kai buvau penkiolikos metų ir tuo metu jau žaidžiau ledo ritulį Maskvoje. Bet vieną dieną aš iš ten tiesiog pabėgau – grįžau į Lietuvą ir pasakiau mamai, kad daugiau nebenoriu žaisti ledo ritulio. Ji paskambino mano treneriui, esančiam Vilniuje, jis atvažiavo ir tą pačią dieną išvežė mane atgal į Maskvą. Prisimenu, kad tada labai verkiau, tačiau tai buvo lemtingas momentas mano sportinėje karjeroje. Labai gerai, kad mama ir tėtis suprato, jog man reikia žaisti ledo ritulį.
Lemtinga ir tai, kad tą pačią dieną, kai grįžau į Maskvą, mane pakvietė žaisti į tuometę Sovietų Sąjungos rinktinę, nuo ko ir prasidėjo mano didžioji karjera sporte.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai jaudina valstybės požiūris į lietuvius, gyvenančius užsienyje, ir dvigubos pilietybės klausimas. Manau, kad visiška nesąmonė, kad jos negalime turėti. Lietuvių visame pasaulyje yra daug ir neteisinga skaičiuoti tik tuos, kurie gyvena Lietuvoje. Mums rūpi mūsų šaknys ir nesvarbu, kad dirbame ir gyvename kitoje šalyje. Norisi turėti galimybę savo vaikams suteikti lietuvišką pasą. Nežinau, kodėl Lietuvos politikai yra konservatyvūs dvigubos pilietybės klausimu, juk daugybė kitų šalių iš savo piliečių šios teisės neatima.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Kad žmonės turėtų daugiau laisvės ir daugiau pasirinkimo, ką jie galėtų veikti gyvenime. Kad nebūtų noro išlėkti į užsienį, o norėtųsi pasilikti savo šalyje. Palinkėčiau daugiau skirti dėmesio sveikatingumui ir sportiniam ugdymui. Kad būtų skiriama pakankamai dėmesio kad ir dviračių takams, pavyzdžiui, Vilnius – Kaunas arba Kaunas – Klaipėda. Sveika nacija – sveikas protas.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svajojau būti policininku. Visuomet atrodė, kad tai garbinga ir labai atsakinga profesija.

Kristina Norvilaitė
Petras Geniušas

Grafikė Kristina Norvilaitė ir Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, pianistas Petras Geniušas Kristinos studijoje Užupyje, Vilniuje. (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

44
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Kristina: gali nuskambėti keistai, bet tų lūžių dailininko gyvenime būna labai daug. Kiekviena nauja paroda ar projektas yra naujas lūžis…
Petras: pianisto gyvenime lūžiai vyksta nuolat, negalėčiau išskirti to vienintelio lūžio.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Kristina: šiandieniniame politiniame ir visuomeniniame gyvenime mane jaudina labai didelis susiskaldymas, rietenos ir konfliktai. Norėtųsi vieningo susitelkimo ir bendro tikslo siekimo. Norėtųsi atsidavimo Lietuvai.
Petras: man svarbu, kad rimtas bei profesionalus menas turėtų savo vietą po Lietuvos saule. Ir kad menas turėtų galimybę daryti įtaką visuomenei.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Kristina: ateinančioms kartoms norėčiau palinkėti kantrybės, pagarbos, tolerancijos ir ramybės bei meilės vienas kitam.
Petras: norėčiau palinkėti gebėjimo džiaugtis ne tik materialinėmis vertybėmis.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kristina: niekada nesvajojau gyventi kažkaip kitaip, man patinka būti tuo, kuo esu.
Petras: jeigu nebūčiau muzikantu, būčiau dailininku.

Sigitas Gailiūnas

AB „Lietkabelis“ generalinis direktorius Sigitas Gailiūnas jo vadovaujamos gamyklos ceche Panevėžyje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

46
Sigitas Parulskis

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, rašytojas, poetas ir dramaturgas Sigitas Parulskis Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje. (A. Žukovo nuotrauka)

47
Paulius Motiejūnas

Krepšinio klubo „Žalgiris“ generalinis direktorius Paulius Motiejūnas „Žalgirio“ arenoje Kaune. (R. Adžgausko nuotrauka)

48
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Nebuvo nei lūžio, nei tokios asmenybės.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien man labiausiai patinka kaita ir augimas. Miestai, o ypač Kaunas, keičia savo veidą, čia įsikuria tarptautinės kompanijos. Smagu stebėti tą augimą ir jaustis to dalimi.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Išmokite būti laisvi bei atraskite tikrą savo identitetą.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Visą gyvenimą svajojau būti krepšininku ir, nors metai jau neleis tai svajonei išsipildyti, pasvajoti apie tai yra be galo smagu.

Gintaras Mikalauskas

Aktorius, televizijos laidų ir renginių vedėjas Gintaras Mikalauskas su žmona gydytoja Jūrate Mikalauskiene Baltijos jūros paplūdimyje Kunigiškėse, Palangoje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

50
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Gyvenime sutikau daug nuostabių žmonių, kurie padarė man nemažą įtaką tiek asmeniniame gyvenime, tiek kūryboje. Tačiau esminis įvykis, kuris pakeitė mano gyvenimą ir jo kokybę, įvyko 1994 metų kovo 31 dieną – nuo tos dienos aš visiškai nevartoju alkoholio.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Mano supratimu, labiausiai mums trūksta pagarbos vienas kitam ir padorumo.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mes gyvename nuostabaus grožio krašte. Taip lėmė likimas, tačiau ar savo Tėvynėje mes sugebėsime gyventi gražiai ir laimingai – priklauso tik nuo mūsų pačių.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kaip ir kiekvienas tarybinis berniuka, gimęs beveik tuo pat metu, kai į kosmosą išskrido žmogus – norėjau būti kosmonautu! O jeigu kalbėti apie jau pakankamai subrendusio žmogaus svajones, tai labai noriu, kad man brangūs žmonės gyventų ilgai ir laimingai.

Juozas Jakavonis – Tigras

Partizanas Juozas Jakavonis – Tigras su dukra, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos gynybinius pajėgumus, koordinacinės tarybos pirmininke Angele Jakavonyte savo sodyboje, pirmojoje Pietų Lietuvos partizanų vadavietėje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

52
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Juozas Jakavonis – Tigras: taip gyvenimas susiklostė, kai 1940 m. Lietuvą užpuolė Sovietų sąjungos NKVD kariuonemė. Jie iš karto pradėjo daryti savo tvarką. Jau tada mes supratom, kad sovietai buvo ne tie, kurie žadėjo laisvę ir brolybę. Jie į Sibirą pradėjo vežti pirmiausia mokytojus ir karininkus, išsilavinusius žmones, kurie suprato, kas yra laisvė ir kurie norėjo ją ginti.
Mūsų krašte susikūrė patriotų, norinčių, kad Lietuva būtų laisva, būrys, kuriam dar vokiečių okupacijos metais ėmė vadovauti generolas Daukantas. Sąjūdžio žmonės auklėjo mus patriotizmo dvasia. O mes tada nieko nežinojome nei apie NKVD, nei apie rusų padarytus žiaurumus. 1944 metais, kai užėjo rusai ir užėmė Lietuvą, buvome prisaikdinti. Rusų okupantai žiauriai elgėsi su vietiniais žmonėmis. Dzūkijoje sudegino kelis kaimus – Klepočius, Ryliškes, Druskininkėlius, Lizdus, kur nužudė 33 žmones, kitus – sudegino. Prasidėjo partizaninis karas. Sovietų kariai mano krašto apylinkėse užpuolė girininką Revucką, atėmė iš jo pinigus, kurie buvo skirti darbininkų algoms, dokumentus suplėšė, o jį sušaudė. Motinai matant sušaudė ir netoliese nuo mūsų gyvenusį Bingelį. Taip nukentėjo daug tarnautojų. Iš Klepočių pas mus į namus atbėgo mano giminaitis ir papasakojo, kad nušovė mano mamos brolį ir septynis jo vaikus. Mama verkė balsu, o aš ją raminau, nors pats viduje visas virpėjau ir galvojau, kad aš jiems neatleisiu už mano dėdės ir tetos nužudymą. Aš negalėjau likti abejingas, nes taip galėjo mus visus išžudyti, jeigu mes nesipriešinsime. Todėl aš pasirinkau būti partizanu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Juozas Jakavonis – Tigras: nors esu garbingo amžiaus, tačiau aš labai domiuosi viskuo, kas vyksta Lietuvoje. Visuomet tikėjau, kad Lietuva kada nors taps laisva. Man labai skaudu, kad nors praėjo beveik 30 metų, kai Lietuva tapo Nepriklausoma valstybe, tačiau vis atsiranda tokių, kurie nori pakeisti Lietuvos istoriją, sumenkinti mūsų kovų svarbą. Kaip galima nuiminėti atminimo lentas, skirtas mūsų didvyriams? Ir man labai skauda, kad tai daro savi – lietuviai. Kai taip elgėsi atėjūnai, tai dar kažkaip buvo suprantama. Kai kuriems jauniems žmonėms sunku suvokti, ką mums teko iškęsti. Dauguma tų, kurie išėjo partizanauti, žinojo, kad kiekvieną akimirką gali būti nušautas arba suimtas.
Aš džiaugiuosi, kad per pastaruosius metus labai išaugo jaunimo domėjimasis partizanų kovomis. Jaunimas – mūsų ateitis, ir jis turėtų žinoti, kiek geriausių vyrų žuvo dėl Lietuvos laisvės. Nors esu jau 94–ių metų, bet su didele meile priimu kiekvieną, atvykstantį į mano sodybą, kurioje yra atkurtas Pietų partizanų vadų A. Ramanausko – Vanago ir J. Vitkaus – Kazimieraičio bunkeris, ir papasakoju, kkokie įvykiai čia vyko. Esu parašęs ir savo atsiminimų knygą „Šalia mirties“. Perskaitę šią knygą, žmonės supranta, ką mums teko išgyventi.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Juozas Jakavonis – Tigras: Aš noriu palinkėti, kad Lietuva suklestėtų ir taptų galinga valstybe, kad sugrįžtų į Lietuvą po visą pasaulį išsibarstę lietuviai. Juk mūsų Lietuva tokia graži. Praeitais metais lankiausi JAV. Tikrai labai patiko ir Vašingtonas, ir Niujorkas, bet man ta maža mūsų Lietuvėlė yra gražiausia.
Jaunimui norėčiau palinkėti, kad saugotų Lietuvos laisvę, negalvotų, kad jau iškovojome Nepriklausomybę ir galime būti ramūs. Linkiu būti savo šalies patriotais, saugoti visų už Lietuvą kovojusių atminimą. Aš tikiu, kad jaunoji karta, kuri domisi partizanų kovomis, vėl eitų ginti savo Tėvynės, kaip tai darėme mes.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Juozas Jakavonis – Tigras: Svajojau būti gydytoju, nes jau nuo vaikystės man JAV gyventis pusbrolis atsiųsdavo įvairiausių medicinos instrumentų ir aš darydavau operacijas susižalojusiems naminiams gyvūnams, paukščiams. Man tas labai patiko. Tačiau mano teta, kuri gyveno JAV, norėjo, kad aš tapčiau kunigu. Į Kauną jau buvo atvažiavusi moteris, kuri, grįždama į JAV, turėjo kartu pasiimti ir mane, bet prasidėjo karas ir ta moteris buvo suimta. Gal todėl, kad buvau labai pamaldus, išlikau gyvas, ir dabar liudiju apie tai, kas vyko Lietuvoje.
O kaimynams ir savo artimiesiems visada buvau savamokslis „daktaras“. Ar kaimynas susirgdavo, ar gyvuliai kieno nors susirgdavo, visuomet kreipdavosi į mane. Kam vaistus suleisdavau, kam žaizdas susiūdavau, kam vaistų duodavau. Ir dabar prižiūriu savo sunkiai sergančią žmonelę.

Alfredas Bumblauskas
Edvardas Gudavičius

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, istorikas profesorius Alfredas Bumblauskas ir jo mokytojas Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos, Lietuvos nacionalinės mokslo premijos laureatas istorikas profesorius Edvardas Gudavičius savo namuose Vilniuje. (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

54
Eimuntas Nekrošius

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, teatro studijos „Meno fortas“ steigėjas bei meno vadovas, aktorius ir režisierius Eimuntas Nekrošius savo namuose Vilniuje.
(A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

55
Antanas Juknevičius
Martina Žimkutė

2017 metais pasiekęs geriausią visų laikų Dakaro ralio rezultatą tarp Baltijos šalių ekipažų dykumų ralio lenktynininkas Antanas Juknevičius ir jo gyvenimo draugė, jo komandos rinkodaros bei viešųjų ryšių specialistė Martina Žimkutė jubiliejinės 50–osios Kuršių marių regatos metu Nidoje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

56
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Antanas: 2003 metų Dakaro ralis. Tai buvo mano pirmasis Dakaras, kuris pakeitė mane asmeniškai ir mano gyvenimo būdą.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Antanas: masinė kultūra, mąstymo siaurumas verčia žmoniją didele broilerių ferma. Asmenybėms ir individams darosi ankšta.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Antanas: mūsų šalis maža, sako, gal net išnyks greit, bet nieko nėra brangesnio už tai, į ką amžiais rėmėsi mūsų protėviai. Nereikia ieškoti naujų dievų, naujų žemių, tereikia būti savimi ir vertinti tuos tikrus bei paprastus dalykus, kurie padaro mus dideliais šių dienų neaprėpiamame pasaulyje.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Antanas: svajočiau būti tuo, kuo esu šiandien.

Edmudas Jakilaitis

Žurnalistas, laidų vedėjas ir prodiuseris Edmundas Jakilaitis prie Lietuvos Respublikos Prezidentūros Simono Daukanto aikštėje, Vilniuje. (A. Repšio nuotrauka)

58
Darius Jasaitis

Neringos meras ir visuomenės veikėjas Darius Jasaitis bei kapitonai Viktoras Gobubovskis ir Zigfridas Kairys (iš kairės į dešinę) jubiliejinės 50 – osios Kuršių marių regatos metu Nidoje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

59
Vitalijus Sokolovas
Vilius Rudaitis

Lietuvos transplantologų draugijos prezidentas, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Pilvo chirurgijos centro pilvo organų chirurgas, transplantologas docentas Vitalijus Sokolovas bei Lietuvos ginekologų draugijos prezidentas, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Akušerijos ir ginekologijos centro Ginekologijos skyriaus vedėjas, ginekologas Vilius Rudaitis Marijampolio kaime, Vilniaus rajone. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

60
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Vitalijus: besimokydamas paskutinėse mokyklos klasėse, ypatingų norų ir tikslų neturėjau. Planavau stoti į Kauno politechnikos institutą ir tikriausiai būčiau tapęs inžinieriumi. Kartą į mūsų namus atvažiavo mano pusseserė, baigusi mediciną. Ji su tokiu užsidegimu pasakojo apie studijas ir pačią mediciną, kad pats to nejusdamas užsikrėčiau meile šiam mokslui. Baigęs mokyklą jau tvirtai žinojau – medicina ir nieko kita.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Vitalijus: visos mano mintys sukasi apie darbą ir tai, kas su juo susiję. Esu chirurgas ir dirbu organų transplantacijų srityje. Iš savo patirties žinau, kokie svarbūs yra medicinos pasiekimai bei išgelbėtos gyvybės, todėl su kolegomis stengiamės kuo labiau informuoti visuomenę apie donorystės programą, jos reikšmę. Bandome kuo labiau išsklaidyti visas baimes ir abejones. Tikiuosi, kad jau greitai organų donorystės dovana Lietuvoje taps norma.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Vitalijus: įsisavindami mokslą, kurdami technologijas, siekdami karjeros aukštumų neužmirškime pasirūpinti savo fizine ir psichologine sveikata, skirti laiko savo artimiesiems. Linkiu būti emociškai stipria visuomene, kuriančia savo šalies ateitį.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Vitalijus: džiaugiuosi radęs savo profesiją ir pašaukimą, mylimą darbą. Kai po ilgų valandų operacinėje užklumpa nuovargis, visada skubu į gamtą. Ten stebiu medžius, paukščius, žvėris ar saulės nutviekstas auksinio rudens spalvas. Jeigu ne medicina, kas žino, galbūt būtų miškininkystė.

Sigitas Benediktas Jurčys

Brolis kunigas pranciškonas Sigitas Benediktas Jurčys Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

62
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Po Pirmosios komunijos šventės, žinia apie Dievą, jo sutvertą dangų ir žemę, su metų metais manyje pasiliko lyg žinia apie vakarykščio oro prognozę. Ji buvo teisinga. Taip, vakar purškė lietus, tačiau šiandien šviečia saulė. Praėjo keturiolika metų. Atsidūriau ledo plyšyje Vidurinės Azijos kalnuose, iš kurio išsiropšti padėjo kitas. Kol neišgirdau jo balso iš viršaus, šaukiausi Dievo, nes buvau gundomas: padėk, Viešpatie, išgirsk mano dejonę, čia tiek daug tylos, išgirsk mane, tu gi gali paversti akmenį duona... Tu nieko negali, nieko... tik tapti žmogumi gali...
Štai ir papasakojau apie savo gyvenimo Lūžio tašką kaip gundymą.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Žinoma, labiausiai man rūpi žmogus. Žvelgdami į jį, mes matome tik ledkalnio viršūnę. Tikrasis žmogaus matmuo nežinomas ir nematomas. Tą patį galiu pasakyti ir apie Dievą. Jis nėra toks, kokį apkalbame: baudžiantis žmones ligomis, avarijomis, žemės drebėjimais, karais, revoliucijomis, badmečiais, staigiomis ligomis! Dievas yra tyla. Tačiau jis nėra tas, kuris tyli mus užklupusios nelaimės metu.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Norėčiau, kad ateities kartos savo tikslams pasiekti niekada nevartotų termino „visagalis Dievas“. Dievas – visagalis savo meile. Jos tyloje mes augame ir brandiname žmoniškumo vaisius.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Šis klausimas skamba kaip gundymas. Suprantu ir tai, kad tik lavonas nebūna gundomas... Mano svajonė – visada išlikti laisvu gundymo metu.

Edita Mildažytė

Žurnalistė, publicistė, televizijos laidų vedėja ir prodiuserė bei visuomenės veikėja Edita Mildažytė savo sodyboje Vilkinės kaime,
Vilniaus rajone. (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

64
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Didžiausias ir šviesiausias mūsų kartai įvykis buvo, be abejonės, Nepriklausomybės atkovojimas. Tai buvo griaustinis su žaibais mūsų protams, išbandymų maratonas mūsų širdims ir tikras nušvitimas sieloms. Mes taip norėjom ir siekėm tos laisvės, taip bijojome ją vėl prarasti... ir tik tas gali suprasti šį jausmą, kas išbuvęs katorgoj ir trumpam atgavęs laisvę rizikuoja vėl jos netekti.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Aš manau, kad mums atsitiko stebuklas, kurio net nepajėgiame įvertinti – tai padarys ateities kartos ir vadins šį laikmetį proveržiu, kai per kelis dešimtmečius pasivijome labiausiai išsivysčiusias valstybes, o dešros kaina ir pensijų dydis ateityje atrodys dėmesio nevertomis detalėmis.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Pasakyčiau ateities žmonėms, kad mes buvome tie retrogradai, kurie kalbėjo švaria lietuviška kalba, mokėjo rašyti ranka, mylėti ir pasiaukoti draugams, šeimai ir Tėvynei. Mokėjome klausytis ir užjausti, jei kitam skaudėjo. Ir nemanėme, kad esame paskutinė karta, gyvenanti šioje žemėje. Pasiūlyčiau išmėginti visa tai ir jiems – gal patiks?

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Aš ir dabar nežinau, kas aš esu, jei atmestume objektyvias sąvokas, jog esu moteris, mama, žmona ir mylimoji. Dar moku įkvėpti žmones rasti drąsos gyventi. Štai ir viskas.

Lietuvos nacionalinė golbolo rinktinė

2016 metų Rio de Žaneiro parolimpinės čempionės, Lietuvos nacionalinės golbolo rinktinės nariai iš kairės į dešinę: Nerijus Montvydas, Mantas Brazauskis, Artūras Jonikaitis, Marius Zibolis, Justas Pažarauskas, Mindaugas Suchovėjus ir komandos treneris Šarūnas Jukna treniruočių salėje Skroblų g. Vilniuje. (A. Repšio nuotrauka)

66
Šarūnas Vaitkus

Palangos meras Šarūnas Vaitkus su žmona Vilma, vyresniąja dukra Gabija, sūnumi Domantu ir dukra Ieva Palangos pasakų parke. (D. Kaluginos nuotrauka)

67
Arūnas Matelis

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas kino režisierius ir prodiuseris Arūnas Matelis Valakupiuose, Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

68
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano gyvenime buvo daug dalykų, kurie paliko žymę. Tai ir vaikų gimimas, ir mylimosios sutikimas bei buvimas kartu. Aišku, Sausio 13–oji – mūsų pergalės diena. Ir tos vietos bei asmeniniai įvykai, kurių norėtume išvengti, tokie kaip, pavyzdžiui, artimųjų liga. Tuomet tu pamatai, koks silpnas žmogaus kūnas ir kaip jis neturi ribų savo dvasia, siela ir tikėjimu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Būtų gerai suprasti, kad mes ne amžini. Ir kiekviena nepagarba žmogui, nepasitikėjimas jo individualumu ir branda, yra „lūzeriški“. Žmonės yra tiek dideli, kiek tu tiki jų didumu.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Šalis ir karta prasideda nuo vieno. Manęs. Tavęs. Stengtis būti doru, teisingu ir aistringai siekiančiu būti – verta. Galbūt, tai ir yra tik vienintelis dalykas, kurį iš tiesų galime.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Aš dar nežinau kuo esu.

Jurgis Vilemas

Lietuvos mokslo premijos laureatas, ilgametis Lietuvos energetikos instituto vadovas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, daugkartinis Lietuvos buriavimo čempionas, buvęs Lietuvos buriuotojų sąjungos prezidentas, branduolinės energetikos inžinierius profesorius Jurgis Vilemas Kauno Žalgirio jachtklube. (A. Žukovo nuotrauka)

70
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Dažniausiai žmogaus gyvenimo kelias – tai visa eilė atsitiktinių, kartais net nepriklausančių nuo to asmens valios, veiksnių, nulemiančių jo gyvenimo kelią arba turinčių esminę įtaką jo likimui. Mano gyvenimo istorija kaip tik tai iliustruoja. Vaikystėje du kartus skendau ir tik labai laimingo atsitiktinumo dėka buvau išgelbėtas. Besimokant vidurinėje mokykloje svajojau studijuoti technikos arba tiksliuosius mokslus. Studijas pradėjau 1965 metais Kauno politechnikos institute (KPI) pasirinkdamas radiotechnikos specialybę, tačiau, bebaigiant antrą kursą, pasirodė žinia, kad Lietuvoje planuojama statyti vieną iš pirmųjų Sovietų Sąjungoje atominių elektrinių, o Lietuvos vyriausybė paliepė atrinkti dešimt studentų, kurie norėtų tęsti studijas atominės energetikos srityje Maskvoje. Aš pasirinkau tuo metu dar labai egzotišką, beveik nežinomą specialybę. Tačiau, jau man esant penktame kurse, centrinės valdžios planai sparčiai plėtoti atominę energetiką Sovietų Sąjungoje pasikeitė ir nuo elektrinės statybos Lietuvoje tam kartui atsisakyta. Atominių elektrinių katedros vadovybė, sužinojusi apie situaciją, pasiūlė man tęsti studijas aspirantūroje su branduoline energetika susijusioje srityje.
Studijas aspirantūroje po trijų metų sėkmingai baigiau ir reikėjo apsispręsti apie savo tolimesnę karjerą. Kad reikia grįžti į Lietuvą, abejonių nebuvo, tačiau įgyta specialybė Lietuvoje buvo beveik nežinoma. Vienintelė įstaiga, kuriai aš galėjau tikti, buvo Energetikos ir elektrotechnikos institutas Kaune – dabartinis Lietuvos energetikos institutas. Taip aš atsidūriau įstaigoje, kurioje tarnavau įvairiose pareigose virš keturiasdešimties metų. 1989 – 1991 metų politiniai įvykiai paliko ženklų atspaudą mano gyvenime, nes tų audringų, didelių galimybių ir iššūkių metu aktyviai įsitraukiau į Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo procesą. Džiaugiuosi, kad likimas pastūmėjo mane tinkama kryptimi.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Didžiausias ir pavojingiausias iššūkis Lietuvai – tai mūsų, kaip tautos, nuo seno gyvenančios konkrečioje istorinėje teritorijoje, šnekančioje lietuvių kalba, išlikimas. Dabartinėje situacijoje, kai piliečiai gali laisvai judėti po visą pasaulį ir kai tą judėjimą skatina šiuolaikinės, nebrangios keliavimo priemonės, kai žmonės gali nepaprastai lengvai komunikuoti nepriklausomai kur jie bebūtų, mažai tautai, kurios ekonomikos išsivystymo lygis gerokai žemesnis nei daugelio didžiausių kaimynų, tai kelia didelį pavojų. Galimybė palyginti greit ištirpti didžiajame tautų katile, kai tą procesą vis labiau skatina minėtos ir kitos neseniai atsiradusios aplinkybės, yra labai didelė. Tai yra gerokai labiau tikėtina, nei būti užgrobtiems kokių tai kaimynų. Šiomis naujomis aplinkybėmis mūsų išlikimą didins pagrinde tai, ar mes sugebėsime gan sparčiai pakelti savo ekonomiką, kultūrą, sukurti darnią, harmoningą, lygių galimybių visuomenę su minimalias socialiniais kontrastais. Mano nuomone, šį tikslą galima būtų pasiekti tik svarbiausiu prioritetu pasirenkant sparčią mūsų ūkio orientaciją į šiuolaikines, naujausiomis technologijomis pagrįstą raidą. Tačiau tai gali tapti realybe, jei sugebėsime sukurti tokios ekonomikos poreikius tenkinančią švietimo sistemą ir tą darysime nedelsiant, sukoncentruojant visus įmanomus resursus. Tai padarius galima tikėtis, kad ateities lietuvių kartos galės didžiuotis savo valstybės praeitimi ir būti garbingais Europos tautų šeimos nariais.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu išlikti.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jei tik leistų aplinkybės, pasirinkčiau tą patį kelią: savo profesinę karjerą paskirčiau mokslui ir švietimui.

Valentinas Masalskis

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis savo namuose Kulių kaime, Plungės rajone. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

72
Algirdas Stankus

Kalvis Algirdas Stankus su sūnumis kalviais Martynu ir Mindaugu „Stankaus kalvės studijoje“ Mažeikiuose. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

73
Vytautas Martinkus

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, rašytojas, literatūrologas, meno filosofas ir visuomenės veikėjas, profesorius, akademikas Vytautas Martinkus savo namuose Vilniuje. (A. Repšio nuotrauka)

74
Vaclovas Kontrauskas

Kolekcininkas, muziejininkas ir verslininkas, Lietuvos kulinarinio paveldo muziejaus steigėjas ir direktorius Vaclovas Kontrauskas Lietuvos kulinarinio paveldo muziejuje Vilniuje. (G. Kropio nuotrauka)

75
Raigardas Musnickas

Radijo stoties „Žinių radijas“ laidų redaktorius ir vedėjas, žurnalistas ir prodiuseris Raigardas Musnickas savo namuose Zujūnuose, Vilniaus rajone. (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

76
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Nuo vaikystės daug laiko leisdavau filmavimo aikštelėje, kur tėvas režisuodavo savo filmus. Jau būdamas dešimties stebėjau reiškinius, fotoaparatu "Smena 8" fotografuodavau filmavimo momentus, o mano nuotraukas spausdindavo laikraštyje „Kalba Vilnius“. Kažką rašinėjau į visokius žurnalus. Gal tai ir buvo mano žurnalistinė pradžia. Nors dar svajojau tapti astrofiziku. Todėl daug metų lankiau astronomijos būrelį ir rašiau mokslinius darbus. Per teleskopą mačiau ant Saturno žiedų tupintį Dievą. Gal visi šie magiški dalykai ir smalsumas paskatino tapti mane žurnalistu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Rūpi tai, kad, nepaisant didelio ekonominio augimo tempo, patys žmonės mažėja. Tampame svetimi, daugėja vienišų žmonių, trūkinėja socialiniai saitai, esame mažiau apsišvietę ir dvasingi. Gyvenimas tapo nuolatiniu bėgimu, pelno siekimu, jaučiamės nesaugūs. Politikoje vyrauja karai, o ne noras visiems kartu dirbti šalies labui. Kas gali, stengiasi užgrobti kuo daugiau valdžios, daugiau turtų. Nebemokame dalintis.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Salomėja Nėris rašė: „Mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios. Tad skubėkim gyventi, nes prabėgs, nebegrįš jos.“ Šie žodžiai blogai baigėsi pačiai poetei. Ateities kartoms siūlau priešingai – neskubėti gyventi, nesistengti laimėti visose gyvenimo loterijose, nelėkti per gyvenimą tarsi greitkeliu. Nekelti sau nepamatuotų lūkesčių, o paskui beatodairiškai jų siekti. Nepamatuoti lūkesčiai sukelia žmonėms kančias. Išsivadavimo iš kančių kelias ir yra tas kelias, kuriuo pradedame eiti vaikystėje ir kurį pamirštame užaugę: smulkių džiaugsmų, nedidėlių laimės akimirkų, žaidimo ir lėtos kelionės per gyvenimą kelią.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Buda arba Lao Dzi. Norėčiau joti penkiaspalviais debesimis, gyventi Nefrito rūmuose ir miegoti ant vėžlio. Bet matyt, taip bus kitame gyvenime.

Eugenijus Laurinaitis

Vilniaus universiteto docentas, Lietuvos psichoterapijos draugijos prezidentas, psichiatras ir psichoterapeutas, profesorius Eugenijus Laurinaitis su žmona Rasa Laurinaitiene ir dukromis Sigita Laurinaityte – Dirgėliene ir Lina Laurinaityte – Grigiene Vilniaus universiteto Didžiajame kieme. (R. Adžgausko nuotrauka)

78
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Įstojęs į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą ilgą laiką svajojau tapti chirurgu, net gana intensyviai dirbau šios krypties studentų moksliniame būrelyje. Kai po antro kurso vedžiau savo žmoną Rasą, mes apsigyvenome pas jos tėvus – tokie buvo laikai, nuomotis ar įsigyti savo butą tuomet nebuvo jokios vilties. Žmonos mama Sofija Naujalytė – Didenkienė sužinojo, kad aš moku lenkų kalbą (tiesa, tada dar gana vidutiniškai) ir palikdavo man straipsnių iškarpas iš tuomet pačių laisviausių visame socialistiniame lageryje lenkiškų laikraščių: „Polityka“, „Kultura“, „Przekroj“. Pasiūlyti straipsniai beveik visada buvo apie psichologiją, psichoterapiją, interviu su žymiais Lenkijoje besilankiusiais psichoterapeutais. Šie straipsniai galiausiai ir nulėmė, kad aš tapau psichoterapeutu. O praktiškai tapau psichoterapeutu po žymaus kardiochirurgo profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus sprendimo, kad jis privalo turėti psichoterapeutą savo pacientams. Šiam darbui jis pasirinko mane.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Manau, kad mūsų šalis labai priklauso nuo į valdžią atėjusių politikų asmeninių pažiūrų ir interesų. Nors visi prieš rinkimus žada rūpintis visais Lietuvos piliečiais, liūdna realybė rodo gerokai kitokį paveikslą. Labai retas aktyvus politikas turi realų politekonominį išsilavinimą, kuris yra būtinas valdyti šalį, jos finansus ir suvokti kiekvieno priimamo politinio sprendimo artimas bei tolimas pasekmes visiems arba bent jau didžiajai daliai gyventojų. Be to, tik turintys galią gali apsaugoti labiausiai pažeidžiamas mūsų visuomenės grupes ir kurti stiprią vidutinę klasę, kuri yra bet kokios demokratinės santvarkos rėmėja. Tokių pastangų mūsų šalyje kol kas yra labai mažai.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Žmonijos ateitis neišvengiamai susijusi su tuo, kaip kiekvienas žmogus suvoks savo poveikį tai Žemei, kurioje gyvename ir kurios pakaitalo neturime. Todėl manau, kad pagrindinis linkėjimas visiems – saugokime, ką turime visi kartu ir kiekvienas atskirai, o tame tarpe ir visus savo artimuosius.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Vaikystėje labai norėjau būti gaisrininku, paauglystėje – medkirčiu Sibire arba kosmonautu. Dabar esu laimingas bei džiaugiuosi ir savo profesija, ir šeima, ir šalimi, kurioje gyvenu. Todėl mano pagrindinė svajonė – kad galėčiau visu tuo džiaugtis kaip galima ilgiau.

Daina Gudzinevičiūtė

Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė, stendinio šaudymo olimpinė čempionė Daina Gudzinevičiūtė ir LTOK kolektyvas Olimpinės dienos metu Alytuje. (A. Repšio nuotrauka)

80
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Nenorėčiau vieno įvykio įvardinti lūžio tašku, kaip ir pats pavadinimas man nelabai patinka. Buvo daug įvykiu, nulėmusių mano gyvenimo posūkius, nemažai asmenybių, kuriomis žavėjausi ir iš kurių mokiausi. Be abejo, Olimpinis auksas, laimėtas Sidnėjuje, yra išskirtinis įvykis – po jo gyvenimas jau nebebuvo toks pats.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Visas mano gyvenimas susijęs su sportu, todėl daug ką vertinu per jo prizmę. Man labai skaudu, kad mūsų valstybė neįvertina sporto svarbos ir galimybių sprendžiant daugybę sveikatos bei socialinių problemų.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Eikite savo keliu, tobulėkite ir mokykitės iš mūsų, o ne iš savo klaidų.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Net negaliu įsivaizduoti, kuo dar galėčiau būti.

Juozas Domarkas

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas, profesorius Juozas Domarkas su žmona Liudvika Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijoje Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

82
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

1949 metais, aš, Žemaitijos ūkininko vaikas kartu su visa šeima, bėgusia nuo trėmimo į Sibirą, atsidūriau karo suniokotoje Klaipėdoje. Miesto šurmulys, jo muzikinis gyvenimas, blizgantys instrumentai komiso parduotuvių vitrinose, pagaliau muzikos mokykla buvo tai, kam aš, matyt, buvau užprogramuotas iš prigimties. Tai lėmė, kad daugiau kaip 60 metų tarnavau ir tebetarnauju Lietuvos muzikai.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien man labai neramu, kad rimtoji muzika Lietuvoje nesulaukia tinkamo dėmesio. Liūdnas faktas, kad iki šiol neturime nė vienos šiuolaikinės koncertų salės su tikra, natūralia akustika.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Žvelgiant į ateitį, palinkėčiau mums visiems mažiau dairytis bei nuolankiai lankstytis tiek į Rytus, tiek į Vakarus.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Būčiau savimi.

Stasys Eidrigevičius

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, dailininkas, režisierius ir poetas Stasys Eidrigevičius prie savo tapytos sienos Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Vilniuje. (A. Repšio nuotrauka)

84
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Tokio lūžio gal ir nebuvo. Vaikystė kaime nebuvo lengva – darbas, darbas, darbas. Sutikti geri žmonės daro įtaką. Pamatyti geri meno kūriniai – įkvepia. Tėvas buvo optimistas, mama – tylinti. Abu man brangūs, abu svarbūs. Dėka jų palankumo, išėjau į meno platybes.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien? Stebiu, klausausi kas dedasi dėka LRT televizijos. Džiaugiuosi tuom, kad neša gerą žinią apie Lietuvą. Pavyzdžiui, plaukikas Danas Rapšys grįžo su vėriniu aukso medalių – jau turiu viziją naujam paveikslui.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Žinia tokia – menas padeda gyventi, todėl kiek galima būk smalsus, gyvenk atvėręs akis, nepavydek, gerbk kaimyną, kiekvienam sutiktam sakyk labas. Nusišypsok. Parodyk savo gerumą. Kaip „Baltijos kelyje“ susiėmę už rankų eikime ratelio dainuodami „Jurgeli meistreli, mokyk savo vaikus...“

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kartais sutiktų klausiu – kuo užsiimate? Girdžiu atsakymą – esu pensininkas. Laimei, dailininko profesija visai kitaip atrodo – kaip vynas – kuo senesnis, tuo vertingesnis, geresnis. Svajonė? Turėti keliaujančią parodą iš vieno garsaus pasaulio muziejaus į kitą. Keliauti kartu su ja ir sutiktiems rodyti žemėlapyje tašką, aiškinat, tai – LIETUVA.

Valentinas Sventickas

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, literatūros kritikas ir eseistas, Valentinas Sventickas Palangos miesto Botanikos parke. (A. Kubaičio nuotrauka)

86
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Tam tikrą įspaudą visam tolesniam gyvenimui paliko vaikystė, atbūta tremtyje...

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai rūpi, kad savąja veikla nesunaikintume Žemės, kurią mums Dievas davė, kad rastųsi neįveikiamos pajėgos, sulaikančios jai kenkiančią ranką.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Prabilčiau lietuviškais žodžiais ir išsakyčiau tikėjimą, kad ir ateities kartos kalbės lietuvių kalba. Taigi tęs tautinės sąmonės gyvenimą.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Žmogus tarp žmonių savo gimtinėje.

Oskaras Koršunovas

Lietuvos Nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatas, režisierius, dramaturgas, scenografas ir choreografas, OKT ir Vilniaus miesto teatro meno vadovas Oskaras Koršunovas A. Mickevičiaus skvere Vilniuje. (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

88
Raimundas Daubaras
Dalius Abaris

Akcijos „Tautiška giesmė aplink pasaulį“ kūrėjų komandos projekto vadovė Gražina Kapkovičiūtė, projekto kūrybos vadovas Dalius Abaris, akcijos iniciatorius Raimundas Daubaras, projekto komunikacijos vadovė Aušra Kukelkaitė ant Dubingių piliakalnio, Molėtų rajone. (A.Repšio nuotrauka)

89
Linas Vodopjanovas

Panevėžio vyskupas Genadijus Linas Vodopjanovas OFM Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

90
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Vieno lūžio savo gyvenime išskirti negaliu. Gimiau ir gyvenau Nidoje, gražiame gamtos kampelyje. Jau tuomet kirbėjo mintis, kad turi būti kažkas daugiau, ir tokį nuostabų pasaulį galėjo sukurti tik Dievas. Nidoje nebuvo net bažnyčios, bažnyčia buvo paversta į muziejų, tad ir religingumas negalėjo būti puoselėjimas. Kai kurie religingi žmonės važiuodavo į bažnyčią Klaipėdoje. O aš vasaromis važiuodavau pas močiutę į Jurbarką. Ten buvau pakrikštintas, priėjau pirmos komunijos, buvau sutvirtintas. Kai baigiau mokyklą, labai didelę įtaką Dievo pažinime turėjo broliai pranciškonai. 1991 metais įstojau į vienuolyną Kretingoje. Šv. Pranciškaus gyvenimas ir jo sukurta „Saulės giesmė“ man buvo labai artima, joje kalbama apie kūriniją ir kviečiama garbinti jos kūrėją – patį Dievą. Būtent tai man buvo artima – Šv.Pranciškaus įžvelgtas Dievo artumas per kūriniją.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien turime įvairių iššūkių, klausimų. Norisi, kad pirmiausia įvertintume tai, ką turime – tikėjimo laisvę, Lietuvos nepriklausomybę. Kad tikrai išmoktume džiaugtis ir dėkoti Dievui už viską, kas mus supa. Kad būtų daugiau džiausgmo ir kad į laikotarpį, kuriame gyvename, žvelgtume ne murmėdami, bet su dėkingumu ir kupini geros valios. Kartais daug nereikia. Galbūt visų problemų neišspręsime, greitai kažko nepakeisime, bet gera valia, geras noras, gražus žodis ir mintis jau yra daug. Norisi, kad žmogus – nuostabusis Dievo kūrinys – visa tai įvertintų ir būtų dėkingas.
Popiežius Pranciškus sako, kad šiandien daug kalbama apie individualizmą, kad viskas linksta į save, į užsidarymą, į izoliavimąsi. Tačiau galima pasidžiaugti, kad Lietuvoje kuriasi labai gražios bendruomenės. Kaimai, miesteliai, kur atrodytų, nieko ypatingo juose nėra, bet štai – yra keli žmonės, kurie turi fantazijos, energijos, nori kurti, daryti, kažkur dalyvauti. Tai džiugina, nes dėl to žmogus ir yra gyvas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Pirmiausia, išsaugoti tai, kas yra brangiausia, išsaugoti tikėjimą. Gali jis būti silpnas, gali būti prastas. Mes neturime jokio aparato, kad tai pamatuoti. Tikėjimas, kurį gavome, ir kuris Lietuvoje yra daugiau nei 600 metų, skelbia evangelinę žinią. Linkiu, kad žmonės nebijotų priimti tą gerąją Kristaus žinią. Kristaus evangelinė žinia skamba jau daugiau kaip 2000 metų ir ji yra gyva, nesugalvota, Dievo norėta. Dievas aplanko kiekvieną žmogų, kuris reipiasi į jį kaip moka, kaip išgali. O kai kreipiasi į Dievą, žmogaus gyvenimas keičiasi nepastebimai. Kartais norime labai greitų rezultatų, bet taip neišeina, reikia kantrybės. Norėtųsi pakviesti, kad turėtume savo širdy daugiau gėrio, geros valios, kaip ir skelbiama evangelinėje žinioje.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Žinoma, kur jau esu, ten esu. Pašaukimas yra didžiulė Dievo dovana ir tuo labiau džiaugiuosi. O svajonių turiu labai daug. Ir popiežius Pranciškus sako, kad krikščionis turi nebijoti svajoti, kažką patirti. Norisi, kad vyskupijos ir ypatingai parapijos būtų gyvos, kad bažnyčia būtų ne pastatas, graži struktūra, bet kad joje klestėtų gyva, atsakinga, mylinti tikinčiųjų bendruomenė. O kai bendruomenė gyva, tai joje yra visko – ginčų ir sutarimo, klupimo ir pakilimo, ir, žinoma, atleidimo. Visko, nes tai gyva… Tai ir yra pagrindinė mano svajonė.

Rafailas Karpis

Operos solistas, tenoras Rafailas Karpis su žmona Diana Karpe ir dukromis Rachele bei Lėja savo namuose Skaidiškėse, Vilniaus rajone. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

92
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Lūžio taškas – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Kai visa šalis ir jos piliečiai išsivadavo iš sovietinės okupacijos ir žmonės įgijo laisvę daryti tai, kas jiems patinka, bei nustojo gyventi kreivų veidrodžių karalystėje.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Jaudina Lietuvos piliečių vienybė ir pagarba vieni kitiems.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkėčiau visai tautai išmokti suvokti, vertinti ir branginti tiek asmeninę, tiek žodžio bei tautos laisvę.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Nenorėčiau būti niekuo kitu.

Kristina Rimienė

Floristikos dizainerė ir televizijos laidų vedėja, Ekonomikos mokslų daktarė Kristina Rimienė su dukra Marija Rimaite Akmenių dvare Kėdainių rajone. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

94
Nomeda Kazlaus

„Nomedos Kazlaus vokalo ir aktorinio meistriškumo vasaros akademijos“ įkūrėja ir meno vadovė, operos solistė Nomeda Kazlaus prie Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos bažnyčios. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

95
Margarita Jankauskaitė

Visuomenės veikėja, Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė J.Žemaitės skvere Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

96
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Karlos Gruodis parengtas ir 1995 metais publikuotas straipsnių rinkinys „Feminizmo ekskursai: moters samprata nuo antikos iki postmodernizmo“ manyje sukėlė tikrą revoliuciją: apvertė aukštyn kojomis mąstymą, sujaukė jausmus. Pamenu, įveikiau aš tuos 606 puslapius, o galvoje – vienintelis klausimas: „Nejaugi gyvenime viskas taip blogai, kaip čia rašoma?“ Perskaičiau dar kartą... ir supratau: Lietuvos realybė – dar prastesnė, todėl su visu tuo reikia kažką daryti.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Nerimą kelia gilėjanti socialinė atskirtis ir perdėm lėti, nepakankamai tvarūs demokratizacijos procesai. Tai ypač pasakytina apie moterų, kurios gyvena tarsi pusiaukelėje į modernybę, padėtį. Praėjus šimtui metų po to, kai buvo paskelbtos pirmos Lietuvoje moterų politinės darbotvarkės, negalime pasidžiaugti nei vienu pilnai įgyvendintu punktu: suformuluoti prieš amžių, jie ir šiandien nepraranda aktualumo, nesvarbu, kalbėtume apie moterų ekonominę autonomiją ar asmens orumą ir neliečiamybę. Judant tokiu tempu lyčių lygybei pasiekti neužteks ir tūkstantmečio, o taip norėtųsi vaikaičiams palikti pasaulį be seksizmo.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Nebūsiu originali primindama, kad laisvė, demokratija, atvirumas ir bendrystė yra tarsi kūno raumuo – nelavinamas jis greitai nunyksta. Nei vienos iš šių vertybių nepavyks paveldėti. Visos jos turės būti išsikovotos, išpuoselėtos, apgintos... vėl ir vėl. Tą ypač pravartu prisiminti, kai įvairių paskatų vedini „pranašai“ stengsis įpiršti (dažniausiai moterims), jog kovų laikai – praeityje arba nedera prie rankinės spalvos. Jie visad nutyli tiesą: nesvarbu, mažos ar didelės, pastangos kurti geresnį ir teisingesnį pasaulį – tarsi skrydis, lavinantis sparnus, kuriuos išskleidus, šliaužioti nebepavyksta. Todėl nepraleiskime progų skraidyti.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kodėl gi nepasvajojus? Jei būtų suteikta antra proga, norėčiau būti dailininke tekstilininke ir kultūros reiškinius tyrinėjančia sociologe, gyvūnų elgesio eksperte ir kraštovaizdžio kūrėja. Puiku būtų viską sujungti į visumą ir, įvaldžius pačius įvairiausius komunikacijos su aplinka būdus, gyventi kritine įžvalga, jausmais ir pojūčiais turtingame pasaulyje.

Remigijus Šimašius

Vilniaus meras Remigijus Šimašius su dukra Morta Lukiškių aikštėje Vilniuje. (P. Malūko nuotrauka)

98
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Asmeniniame gyvenime neabejotinai didžiausias lūžis buvo pirmojo vaiko gimimas. Tai daug ką, įskaitant mane patį, sustatė į vietas. Intelektualiniame ir kūrybiniame gyvenime bene didžiausias lūžis buvo ankstyvoje jaunystėje į rankas papuolusi Friedrich von Hayek knyga „Kelias į vergovę“. Tai leido pažvelgti į visuomenės raidą ir jos iššūkius šviežiu bei sveiku žvilgsniu, kurio tikiuosi nepamesti niekada.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien man labiau nei bet kada anksčiau rūpi, kad Lietuva būtų ta vieta, kur laisvi ir atsakingi žmonės gali realizuoti save. Sakau tai dėl to, kad matau, jog šios pamatinės vertybės yra smarkiai atakuojamos iš valdžios pusės, o daliai visuomenės jos atrodo savaiminė duotybė, nors iš tikrųjų už jas reikia kiekvieną dieną iš naujo kovoti bei apginti ir nuo valdžios užmojų, ir nuo intelektualinio ištižimo, ir nuo iš išorės kylančių grėsmių.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Nei vienas iš mūsų nežinome, kaip atrodys ateitis, o ypač tolimesnė. Tačiau aš žinau vieną dalyką, jei einant į ateitį pamesime kompasą, bus blogai. O šis kompasas – tai pagarba žmogui ir suvokimas, kad žmogus gali kūrybiškai skleistis tik tada, kai yra laisvas bei atsakingas už save ir savo artimuosius. Branginkime tai ir į ateitį ženkime drąsiai.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jaučiuosi darantis tai, kas man yra labai svarbu, ką moku daryti ir kas yra svarbu kitiems žmonėms. Savo alternatyviame pasaulyje daryčiau nebent tai, ko šiandien man labiausiai trūksta – daugiau būčiau gamtoje.

Vladas Garastas

Buvęs ilgametis Kauno „Žalgirio“ ir Lietuvos krepšinio rinktinės treneris, Lietuvos kūno kultūros akademijos garbės daktaras Vladas Garastas prie Kauno pilies. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

100
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Vienas iš mano gyvenimo lūžio taškų buvo tada, kai mane paskyrė Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandos treneriu. Nors buvo dvejonių ir neaiškumo, tačiau aš išdrįsau atsikraustyti su šeima į Kauną ir priimti pasiūlymą tapti „Žalgirio“ komandos treneriu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Mane jaudina tai, jog iš Lietuvos išvažiuoja labai daug žmonių ir yra ryškiai sumažėjęs patriotizmas. Žiūrint į savo profesiją matau, jog jauni krepšininkai nebenori žaisti Lietuvos rinktinėje, nors žaidimo pagrindus išmoko čia, Lietuvoje. Čia jie gavo daug dėmesio iš mūsų trenerių, valgė Lietuvos duoną, tačiau to visai nebevertina.
Taip pat mane neramina tarp žmonių atsiradęs susvetimėjimas, pavydo jausmas ir besąlygiškas pinigų troškimas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Norėčiau palinkėti, kad Lietuva išliktų valstybe, kad iš mūsų šalies neliktų tik vėliava ir himnas. Linkiu, kad galėtume savo šalimi didžiuotis, kad nepamirštume savo šaknų ir kalbos. Mūsų kalba yra sena, skambi ir labai svarbi, todėl būtina ją išlaikyti bei jos nepamiršti.
Dar norėčiau palinkėti, kad sumažėtų beprasmių kivirčų ir būtumėme vienas kitam draugiškesni.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Esu laimingas savo profesija, tačiau man nepatinka, jog krepšinyje tu priklausai ne tik nuo savęs ar nuo visos komandos, bet tuo pačiu metu ir nuo kiekvieno žaidėjo atskirai. Krepšinio pasaulyje reikia susigyventi su kritika bei prisitaikyti prie daug įvairiausių aspektų ir čia jau nepakanka tik tavo pastangų.

Liudas Mažylis

Vasario 16–osios akto originalą lietuvių kalba Berlyne atradęs mokslininkas, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis Signatarų namų balkone Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

102
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Kiekvienas naujas pasirinkimas gyvenime neabejotinai yra lūžio taškas. Kartais renkasi tave, kartais – galbūt, nors tai ir nėra įrodyta! – renkiesi tu pats; o gal tik taip atrodo, kad pats? Man yra tekę rinktis ir naujus darbus, ir naujas profesijas. Arba tie nauji darbai pasirinkdavo mane... O turbūt didžiausias lūžis – 2017 m. kovo 29 d., kai archyve Berlyne atradau pagrindinį mūsų valstybės dokumentą. Nuo to momento tiesiog pažiro pasirinkimų fejerverkas. Mane kviečia į susitikimus, aš naršau po svarbių senų dokumentų archyvus, kuriu romanus, filmuojuosi...

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Amžina tema – kad mūsų karta „neišbarstytų“ unikalios mūsų praeities patirčių. Kad savo veikloje vis permąstytume, kas sukurta iki mūsų. Juk praeities svarstymuose visada gali įžvelgti tai, kaip verta gyventi toliau.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Žinutę į rytdieną jau pasiunčiau, atsakydamas į ankstesnius du klausimus. Sprendimus dėl amžinųjų vertybių darome nuolat. Kartais to nejausdami. O žodžiai paprasti – tartis ir sutarti, ieškoti ir rasti.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Populiarių melodijų kūrėju tai labai svajočiau būti! Kad visi klausytųsi ir vis norėtų klausytis dar ir dar!

Tomas Juočys

Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys su dukryte Ugne Klaipėdos dramos teatre. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

104
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Nėra vieno įvykio ar vieno žmogaus, nulėmusio mano dabartį. Tai labiau visa virtinė sutapimų, likimų. Šeima, kurioje augau, mokykla, universitetas, pirmas rimtas darbas – viskas formavo mane, keitė ir lėmė tai, kuo tapau. Žinoma, kiekvieno žmogaus gyvenime yra svarbiausi įvykiai, kurie suteikė prasmę ir supratimą, kurie liko atmintyje bei širdyje: pažintis su būsima žmona, vaikų atsiradimas, pradžia teatre, mano uošvis aktorius ir teatro vadovas Gediminas Pranckūnas, kuris pakvietė ir įtikino ateiti į teatrą. Beje, teatre atsidūriau neplanuotai ir netikėtai: tiesiog, kurį laiką dėl ligos nedirbau jokio darbo. Po gydymo radau laikraštyje skelbimą, kad Klaipėdos dramos teatras ieško vadovo pavaduotojo. Atvirai, dalyvavau konkurse neturėdamas rimtų planų. Atėjau į darbo pokalbį ir sutikau jį, tuometį vadovą Gediminą Pranckūną. Vėliau ir jo dukrą Agnę, kuri tapo mano žmona, o aš pats vadovauju teatrui. Deja, tik po uošvio mirties. Viena diena lėmė tiek daug mano gyvenime!

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Visada bandau suprasti, ar mes visi jau tapome laisvais? Lyg ir gyvename nepriklausomoje valstybėje, bet ar tikrai kiekvienas mūsų jaučiame laisvę? Ar nebijome kurti ir gyventi kaip norime, ar patys lengvai priimame „kitokius“? Ar netrūksta mums tikrumo, natūralumo? Labai greitai užmiršome žmones, kurie tikrai kūrė naują Lietuvą. Pamiršome tuos, kurie neišsigando. Dabar jie mums pasenę, neišmanėliai. Vaikomės ir deklaruojame vertybes, bet viskas, kas tikra, mums nebeįdomu. Visiškai pasikeitė kategorijos – kas yra vyras, kas yra moteris, meilė. Dabar mylima garsiai, kad visi žinotų, ir tai vadinama jausmais. Sunku atskirti, kas tikra, o kas tik iliuzija. Aš esu laimingas, nes dirbu teatre. Kiekvieną dieną tuo džiaugiuosi, nes čia išgyvenu tiesos akimirkas. Mes turim galimybę tai rodyti mūsų žiūrovams ir man tai yra svarbu.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Vis dėl to aš nepataisomas optimistas. Tikiu viskuo, kuo geriausiu. Sunkiausia yra pažinti save patį ir rasti kelią į save, kelią, kaip tapti geresniu. Dažnai pagalvoju apie savo vaikus, kaip jie gyvens, kokioje aplinkoje? Prisipažinsiu, man neramu. Todėl noriu, kad visi pasistengtų rasti tą kelią į save, kad suprastų, jog kiekvienas gali keistis ir keisti aplinką. Jeigu mano vaikai žinos, kad gali daryti įtaką aplinkai, kad nuo jų priklauso viskas, bus sėkmingi, galės kurti gyvenimą ir laimę bei tuo dalintis.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jaunystėje galvojau, kad galėčiau tapti neprastu žurnalistu. Tikiu, kad taip ir būtų.

Aidas Ardzijauskas

Aidas Ardzijauskas, įveikęs daugiau kaip 8000 kilometrų maršrutą Dakaras – Gibraltaras – Vilnius, finišuoja Rotušės aikštėje Vilniuje. (G. Kropio nuotrauka)

106
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Aš daviau sau pažadą, kad privalau padaryti tai, kas man atrodo svarbu. Svarbu tik man, nes aplinkiniai užduoda labai daug klausimų, į kuriuos kartais sunku net atsakyti. Gal tas taškas buvo vedybos, po kurių viskas ir įsisuko.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Jaudina, kad esame priverstinai įsukti į rutinos karuselę, bendravimas tampa paviršutiniškas, artimiesiems ir draugams skiriame vis mažiau laiko. Aplinkui tvyro didžiulė įtampa. Norėtųsi, kad jos būtų kuo mažiau.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Man nepriimtinas posakis „laikas lygu pinigai“, nes pinigai nėra tolygu laimei. Norėtųsi palinkėti, kad žmonės atrastų tikrąją laimę, šypsotųsi ir džiaugtųsi būdami čia ir dabar.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Aš pasirinkau šitą kelią ir einu juo, nevargindamas savęs klausimu „kas būtų, jeigu būtų“. Tiesiog aš visada galiu keisti ir keistis, nereikia svajoti. Reikia tiesiog daryti, jeigu rytoj nori būti kažkuo kitu, nei esi šiandien.

Giedrius Kuprevičius

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas kompozitorius Giedrius Kuprevičius prie Žaliakalnio funikulieriaus Kaune. (A. Repšio nuotrauka)

108
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano posūkis įvyko man gimstant.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Neramina Tėvynės būklė.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Būtų per drąsu kalbėti už juos.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Savimi ir daug kartų.

Algirdas Žebrauskas

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Vilniaus Dailės akademijos Telšių fakulteto profesorius, architektas Algirdas Žebrauskas Telšių katedros kieme. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

110
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Nuo vaikystės jaučiau savo šviesios atminties Tėvelių nedeklaratyvią, o tikrą pagarbą gimtajai Žemaitijai, darbui, jo rezultatui ir prasmei.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Gyvam medžiui, ne vien sau gyvenančiam žmogui ir į išlikimą orientuotai tautai gyvybiškai svarbios šaknys. Skubame vardan vienadienio „modernumo“ trinti tautos savastį, pašiepti bei menkinti tapatybę, lyg jį trukdytų būti savitu ir moderniu.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Augti, išsaugant savastį. Neišnykti. Pasaulio kalbų atlase girdėti ir žemaičių bei lietuvių kalbas.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Tikriausia muziku ar virtuvės šefu. Dievinu tai, kam reikia įkvėpimo.

Saulius Jurkevičius

Vilniaus licėjaus direktorius, istorijos mokytojas Saulius Jurkevičius prie Lietuvos Respublikos Seimo Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

112
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Nedrįsčiau išskirti vieno lūžio taško. Gyvenime svarbiausi buvo šie dalykai: profesijos pasirinkimas, vedybos, sūnaus ir dukters gimimas bei auginimas ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Istorijoje yra daug iškilių asmenybių, tačiau lygiuotis į kurią nors vieną nėra geriausias pasirinkimas.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai neramina prasta padėtis visoje švietimo sistemoje.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Laikytis tradicinių vertybių ir būti atviriems prasmingoms inovacijoms.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Greičiausiai ne svajonės, o atlikti darbai žmogaus gyvenimo kelyje parodo tikrąjį jo pašaukimą.

Benediktas Vanagas

Autosporto lenktynininkas, Lietuvos šaulių sąjungos narys Benediktas Vanagas Antakalnio bunkeriuose Vilniuje. (G. Kropio nuotrauka)

114
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Manau, kad mes per daug akcentuojame vieną faktą, pakeitusį mano ar Jūsų pasaulėžiūrą. Man gyvenimas – kaip mozaika, ji sudaryta iš šimtų tūkstančių smulkių detalių, kurių visuma sukuria bendrą paveikslą. Kiekviena detalė ypatingai svarbi. Vertybinį pagrindą mums sudeda tėvai bei artima aplinka. Mokytojai turi išmokyti siekti bei gali sustiprinti gyvenimo suvokimą ir gebėjimą prie jo prisitaikyti. Sutiktos asmenybės ir situacijos užpildo mus aukso vertės patirtimis. Tik tai sukuria tikrąjį aš.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandieną matau, kad valstybė eina tinkamu keliu, tačiau pritrūksta bekompromisio ryžto daryti svarbius sprendimus. Mes daug kalbame apie švietimą, tačiau esame strigę su proveržiu. Jei pradėtume kasdieną, vietoje skubių sprendimų, dalį dėmesio skirti svarbiems dalykams, nustebtume, kur galime atsidurti už dešimtmečio.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Niekada nepamirškime savo identiteto bei turėkime didingų tikslų. Visą kitą turime gavę iš savo protėvių drauge su Vyčio genu.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Šeimoje mes visi esame labai skirtingi. Mano Tėtis – iškilus muzikas, Mama – gydytoja, Sesuo – menotyrininkė, Brolis – techninės pakraipos žmogus. Ką įskiepyjo ar dar labiau savo pavyzdžiu parodė tėvai, tai kad nesvarbu ką veiki, svarbu tikėti bei tame atrasti savo aistrą. Tada gali nuveikti ypač daug. Nesvarbu koks būtų mano gyvenimo kelias, su šiuo požiūriu galima daug nuveikti bet kurioje srityje.

Regimantas Adomaitis

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, kino ir teatro aktorius Regimantas Adomaitis savo namuose Žvėryno rajone Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

116
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano gyvenimo lūžio taškas įvyko, kai aš iš fizikos studijų perėjau į aktoriaus specialybę. Visą laiką svajojau apie sceną, bet stoti į aktorinį nesiryžau, nes galvojau, jog turbūt yra šimtai daug geresnių talentų už mane, bernioką iš Pasvalio, ir man neverta net apie tai svajoti. Pasirinkau fizikos studijas, tačiau nuo pat pradžių galvoje sukosi mintys apie sceną bei teatrą, taigi, ketvirto kurso pabaigoje galiausiai ryžausi pabandyti nueiti į Vilniaus konservatorijos aktorinio meistriškumo katedros stojamuosius ir buvau priimtas studijuoti. Viskas pasisuko taip, jog, kol studijavau fizikos mokslus, tuo pačiu metu lankiau ir teatro studijas, taigi, laksčiau iš vieno mokslo į kitą. Pripažinsiu, tie metai buvo nelengvi, o pabandžius aktorinį suvokiau, jog mano duomenys ir galimybės yra ribotos, ir man lieka vienintelė išeitis – sunkus darbas, taigi, tik jo vedamas kažko šioje specialybėje ir pasiekiau.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Man rūpi Lietuvos raida, vystymasis ir pažanga. Mane neramina mūsų politikų tarpusavio rietenos, ginčai, nors mūsų Lietuvoje tiek nedaug, bet žmonės vis tiek randa priežastį kivirčams, o tai stabdo mūsų šalies pažangą. Dar mane neramina pasaulio nesantaika, karai ir žmonių susipriešinimas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Daug ko norėčiau palinkėti. Kadangi matau, jog yra puikaus jaunimo, kuris ne vien tik kalba, bet ir ieško, siekia, dirba, tai norėčiau palinkėti, kad būtų daugiau tokių žmonių, kurie siekia savo užsibrėžto tikslo, nesvarbu kokioje srityje, svarbu, kad žmonės užsispyrusiai dirbtų dėl savo tikslų. Taigi, linkiu atkaklumo, užsispyrimo ir ryžto.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Esu labai laimingas ir viskuo patenkintas, mano didžiausia svajonė – kad vaikai ir anūkai nesirgtų, kad jiems sektųsi ir kad jie gyvenime siektų savo užsibrėžtų tikslų.

Arvydas Šliogeris

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos mokslo premijos laureatas, filosofas, vokiečių egzistencializmo tyrinėtojas, vertėjas bei eseistas Arvydas Šliogeris savo namuose Vilniuje. (A. Žukovo nuotrauka)

118
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Lemtingas man buvo Polio Gauguino paveikslas „Iš kur mes ateiname? Kas mes esame? Kur mes išeiname?“

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Lietuvos agonija.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Viskas praeina. Viskas sugriūva. Viskas atsibosta.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svajonių neturiu. Norėčiau būti tuo, kuo esu dabar.

Vladas Bagdonas

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, teatro, kino bei televizijos aktorius, režisierius, skaitovas ir bardas Vladas Bagdonas savo namuose Vilniuje. (A. Žukovo nuotrauka)

120
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Tokia asmenybė buvo režisierė Irena Bučienė, 1969 metais leidusi man suprasti vaidybos amato pagrindus.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Jaudina ir neramina emigracija.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu grįžti namo.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svajočiau, kad Lietuva taptų valstybe, kuriai nereikėtų rūpintis savo įvaizdžiu.

Algirdas Toliatas

Kunigas, rašytojas, Lietuvos policijos vyriausiasis kapelionas Algirdas Toliatas Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje Villniuje. (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

122
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano pagrindinis gyvenimo lūžis įvyko sutikus niekam nežinomą tikybos mokytoją. Tai buvo žmogus, kuris nieko neįtikinėjo, tiesiog dalinosi, kuo gyveno. Žmogus degančiomis akimis. Negaliu sakyti, kad susidomėjau akimirksniu, bet per metus pradėjau sau kelti klausimus, kurie iki tol nebuvo aktualūs. Svarbiausia suvirpinti kito žmogaus sielos stygą, o toliau jau pats žmogus užsidega ir tęsia kelionę pats.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien man aktualiausias yra šalies integralumo klausimas. Daug susiskaldymo, nepasitikėjimo, nepagarbos ir patyčių. Visa tai silpnina visuomenę. Kaip sakė Seneka, į gera sunku pastūmėti pamokymais, lengva – pavyzdžiu. Labai svarbu palaikyti tokias nedideles iniciatyvas kaip „Darom“, kurios užauga ir nepastebimai įtraukia daugelį ne tik tvarkytis drauge, bet ir nebeteršti.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Norėčiau palinkėti kurti kuo daugiau dialogo erdvių. Kur mūsų skirtumai būtų ne kliūtis, bet vienas kito praturtinimas. Norėčiau palinkėti ne tiek ieškoti kaltų, kiek kaip mylintys tėvai prisiimti atsakomybe už tuos, kurie yra šalia. Tapti bendražygiais jų kelyje į dvasios nušvitimą. Kai mes tampame bendražygiais šalia esantiems, jie tampa mūsų artimaisiais. Ir taip mes praplečiame savo sielos horizontus.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Esu laimingas ten, kur esu. Net nežinau ar norėčiau būti kur nors kitur ar kuo nors kitu. Svajoju eiti vis tolyn ir tolyn tuo atradimų keliu, kuriuo jau einu.

Lolita Varanavičienė

Leidyklos „Tyto alba“ direktorė, Vilniaus universiteto Tarybos narė, Vilniaus knygų mugės organizacinio komiteto narė Lolita Varanavičienė kavinėje terasoje Žvėryno rajone Vilniuje. (R. Adžgausko nuotrauka)

124
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Esu atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės rezultatas. Ir profesinėje, ir asmeninėje srityse. Ne kiekvienai kartai tenka pereiti iš vienos politinės sistemos į kitą. Man šis perėjimas – esminis gyvenimo įvykis. Didžiausia laimė gyventi laisvėje.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Nenorėčiau, kad patys savo noru susimažintume iki nežinomos, nereikšmingos, paribio valstybės ir nevisaverčių, nelaimingų žmonių bendruomenės. Turime ką duoti pasauliui, ne tik tiesti tuščias rankas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu nepamiršti savo prigimties. Netapti išdžiūvusiu krūmu, gainiojamu vėjo po pasaulio dykumas.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Šeštoje vidurinės mokyklos klasėje svajojau dirbti žurnalo „Jaunimo gretos“ redaktore. Pavadinimas ir pareigos kitos, redaguoti jau nebegalėčiau, bet tai, ką darau šiandien, pranoksta drąsiausias šeštokės svajones.

Rimas Tuminas
Inga Burneikaitė – Tuminienė

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, teatro režisierius bei pedagogas Rimas Tuminas su žmona aktore Inga Burneikaite – Tuminiene skverelyje prie Šv. Kotrynos bažnyčios Vilniuje. (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

126
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Inga: manau, kaip ir kiekvienam sąmoningam mano kartos Lietuvos gyventojui, lūžio taškas buvo ir yra Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Tai istorinis įvykis, kurį Dievas leido išgyventi ir suvokti. Tai buvo stebuklas, kurio mes, taip stipriai pažaboti totalitarinio ir okupacinio rėžimo, nedrįsome ir įsivaizduoti.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Inga: šiandien man labiausiai rūpi žmogus, baigiantis išsivaduoti iš provincialaus, siauro ir egoistinio mąstymo apie save, savo Tėvynę ir pasaulio ateitį.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Inga: linkiu puoselėti protą ir tikėjimą, kurti grožį, laikytis žmogiškumo kodekso ir saugoti taiką savo Tėvynėje bei visame pasaulyje.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Inga: būčiau tuo, kas esu.

Gintaras Rinkevičius

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro įkūrėjas, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas profesorius Gintaras Rinkevičius su žmona Donata ir vaikais Mariumi, Ieva ir Laura Marija ant Baltojo tilto Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

128
Eduardas Bartkevičius

Ortopedas traumatologas Eduardas Bartkevičius prie Ešerinio ežero, Varėnos rajone. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

129
Indrė Makaraitytė

Televizijos žurnalistė ir politikos apžvalgininkė Indrė Makaraitytė su vaikais Jonu Kazimieru ir Upe Elena savo namuose Subačiaus gatvėje Vilniuje. (R. Adžgausko nuotrauka)

130
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Sunku pasakyti, ar buvo mano gyvenime toks lūžio momentas. Buvo daug įvykių, vienas sekė kitą, papildė tą, kuris buvo svarbus prieš metus, tuomet jį užgožė nauji išgyvenimai ir nauji sutikti žmonės.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Man daug apmąstymų kelia Lietuvos viešojo gyvenimo problemos, kaip visuomenė supranta ir reaguoja į žodžio laisvę, žiniasklaidos laisvę, kaip supranta, kas yra demokratija. Negaliu sakyti, kad neramina, tiesiog stebiu tendencijas ir matau, kad supratimas kai kuriose visuomenės grupėse yra labai paviršutiniškas. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad mumis lengva manipuliuoti, nes kai nesupranti, kas yra kritika, vertinimas, analizė, tuomet tiki sąmokslais ir paskalomis, esi gardus kąsnelis manipuliatoriams. Ir vidaus, ir išorės. Artėjant net trejiems rinkimams, tai yra labai svarbu.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mylėkit vieni kitus ir neapleiskite. Viskas yra meilė.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Niekada neskraidžiau padebesiais ir nesvajojau apie nerealius dalykus ar dangiškus migdolus. Aš labai norėjau būti politikos apžvalgininke, man politika buvo labai įdomi. Aš ir darau tai, ką norėjau daryti ir kur save įsivaizdavau.

Raimondas Kuodis

Socialinių mokslų daktaras, ekonomistas profesorius Raimondas Kuodis Riešėje. (G. Kropio nuotrauka)

132
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Man teko garbė dirbti su intelektualiais bendražygiais akademikais E. Vilku ir A.Vasiliausku. Ankstyvame mano karjeros etape jie pasitikėjo manimi ir leido rengti šalies ekonominių strategijų dalis, kartu kūrėme pirmuosius matematinius šalies ekonomikos modelius. Tai buvo kertinė patirtis.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Daug metų užsiimu viešosios ekonomikos, makroekonomikos bei laimės ekonomikos problematika. Ir tai nėra atsitiktinumas – būtent šiose ekonomikos srityse, mano kuklia nuomone, Lietuva ir patiria daugiausiai problemų, kurių kol kas neišmoko spręsti. Tai atsispindi santykinai prastuose demografijos, užimtumo, nelygybės, skurdo ir korupcijos rodikliuose.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Branginkite savo gimtinę, daugiau galvokite apie ją ir jos (iš)likimą.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Panašu, kad fiziku!

Veronika Povilionienė
Vidmantas Povilionis

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, etnologė bei folkloro dainininkė Veronika Povilionienė ir pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvis, Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataras Vidmantas Povilionis savo namo kieme Vilniuje. (A. Repšio nuotrauka)

134
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Veronika: mano gyvenime esminių lūžių nebūta, nes vertybės mano šeimoje ir aplinkoje kaip buvo, taip ir liko tos pačios.
Vidmantas: laikraščius pradėjau skaityti nuo 5 metų, anksti tapau politinio gyvenimo dalyviu. Gerai prisimenu nuotraukas iš 1956 metų vengrų sukilimo, bet tik būdamas 5 – 6 klasėje pilnai suvokiau, kokioje nelaisvėje Lietuva atsidūrė. O jau septintoje klasėje supratau, kad be mūsų pastangų niekas jos mums neišlaisvins. Pradėjau dairytis draugų, tinkamų laisvės siekiams ir pogrindžio darbui. Pajutau, kad kalba, kuria šnekame su draugais gatvėje, nėra ta, kuria turėtume viešai bendrauti. Pradėjau domėtis kalbos, tautos, valstybės istorija, geografija, politika ir visu kitu man pasiekiamų žinių pasauliu. Tas lūžis tęsiasi visą gyvenimą – daugėjant žinių ir plečiantis pasaulio pažinimui nuolatos reikia permąstyti praeitį, dabartį ir numanomą ateitį.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Veronika: kokioje (ir ar) Lietuvoje gyvens mūsų vaikaičiai ir provaikaičiai?
Vidmantas: neramina klausimas – ar ištautinta lietuviakalbė liaudis spės iki išnykdama subręsti iki lietuvių tautos? Ar taip ir numirs nesupratusi Dievo jai duotos užduoties šiame pasaulyje, nesusivokusi kuo yra, kuo galėjo ir privalėjo tapti?

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Veronika: mūsų protėviai tikėjo, kad išėjusieji Anapilin per didžiąsias šventes sugrįžta pasižvalgyti. Jei man taip nutiks ir grįšiu, norėčiau rasti gyvą lietuvišką kalbą, švarius šaltinius, neiškirstas girias, šviesiaplaukius vaikus ir protingus bei save gerbiančius, Lietuvą mylinčius žmones.
Vidmantas: nusiųsčiau žinutę lietuvių kalba, tikėdamasis, kad dar bus, kas ją suprastų. Noriu tikėti, kad, nesvarbu kokios audros siautėtų pasaulyje, dar bus tų, kurie saugos Lietuvos Valstybę – Tautos namus, kuriuose gyvenamas lietuviškas gyvenimas, ginama ir puoselėjama gimtoji kalba, kultūra, istorinė atmintis bei tautinė tapatybė.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Veronika: nieko keisti nenorėčiau.
Vidmantas: esu tuo, kuo ir norėjau būti – nuo pagrindinės mokyklos laikų ruošiausi būti Lietuvos Kariuomenės karininku ir Lietuvos Valstybės diplomatu. Diplomatu tapau, o atsakymo į prašymą pripažinti mano sovietinės kariuomenės karininko laipsnį Lietuvos Kariuomenėje laukiu jau daugiau kaip 20 metų. Bet man suteikta garbė vadintis Lietuvos Kariuomenės kūrėjo savanorio vardu.

Eugenijus Lesinskas

Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos Ausų, nosies ir gerklės centro vadovas, Vilniaus universiteto Medicinos
fakulteto Ausų, nosies, gerklės ir akių klinikos vedėjas, profesorius Eugenijus Lesinskas savo namų terasoje Vilniuje. (R.
Danisevičiaus nuotrauka)

136
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Esminiu posūkiu gyvenime, kaip ir daugeliui, matyt, galima laikyti specialybės pasirinkimą. Nesvajojau būti gydytoju nuo vaikystės, labiau domėjausi istorija, teise, tačiau kai atėjo laikas apsispręsti, beveik atsitiktinai patekau į atvirų durų dienas Medicinos fakultete, ten man patiko ir netikėtai sau nusprendžiau pabandyti tapti gydytoju. Studijų metu buvo įdomu, mokslai sekėsi, tačiau savęs gydytoju vis dar nelabai įsivaizdavau, labiau laukiau įdomios, „savo“ specialybės. Taip ir atsitiko – pasirinkus ausų, nosies ir gerklės ligų specialybę, ji įtraukė iš karto, kartais net patį stebino, kaip sklandžiai sekasi, iš kur atsiranda drąsos priimti nelengvus sprendimus operacinėje, kad nesunku dirbti daug, kad negaila laisvalaikio, savaitgalių, nemiegotų naktų savo profesijai. Labai mėgstu skaityti, tačiau per pirmuosius dešimt gydytojo karjeros metų nebeperskaičiau nė vienos grožinės literatūros knygos, net per atostogas – nebuvo kada, skaičiau specialybės dalykinę ir mokslinę literatūrą, viskas nauja ir visko tiek daug.
Taigi, be dramatiškų įvykių, nuosekliai, likimas pats nukreipė mane ten, kur jaučiuosi savo vietoje, galiu padėti kitiems, dalintis patirtimi, kur kiekviena diena atneša kažką naujo.
Daugelis mano bendramokslių, nuo mažens svajojusių apie mediko specialybę, nuoširdžiai ir intensyviai studijavusių, dalyvavusių studentų mokslinėje veikloje, šiandien dėl įvairių priežasčių gydytojais nedirba. Aš mediko specialybę pasirinkau beveik atsitiktinai ir čia radau labai prasmingą darbą, erdvę siekių realizavimui ir galimybę savo darbu padėti kitiems.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Lietuva nelengvai išgyvena laisvės laikmetį, pozityvios permainos neateina taip greitai, kaip tikėtasi, daug nusivylusių, daug ieškančių laimės ne savo Tėvynėje. Visuomenėje vis dar juntami sovietmečio įrėžti pėdsakai, kurie atsiliepia visose gyvenimo srityse: politikoje, sveikatos apsaugoje, kultūroje. Tai jaudina, nes kartais nebesupranti, kas tas Lietuvos žmogus, tavo tautietis – ar atviras, protingas, mylintis savo žemę, savo tautą, savo veikla turtinantis savo Valstybę, tuo pačiu ir save, ar vis dar „homo sovieticus“, pasiklydęs vertybėse, primityviai buitiškas, laukiantis gauti ir nesuprantantis, kad reikia ir duoti, tikintis vis nauju politiniu „pranašu“, pažadančiu ir vėl apgaunančiu. Bet optimizmo pakanka. Akivaizdu, kad jauna karta, gimusi jau nepriklausomoje Lietuvoje, auga jau kitokia. Pilnos gatvės ir aikštės jaunų žmonių nacionalinių ir tautinių švenčių metu, aktyvi jų politinė sąmonė, protas ir išsilavinimas neleidžia abejoti Lietuvos ateitimi.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Žmonės kuria savo aplinką. Palinkėti norėčiau nesenstančių bendražmogiškų vertybių puoselėjimo – meilės aplinkiniams, savo darbui, savo Valstybei; sąžiningumo ir atsakingumo, patriotiškumo siaurąja ir plačiąja prasme – viso to, kas formuoja stiprios visuomenės branduolį.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Tikiu, kad save rasti ir daugiau ar mažiau sėkmingai realizuoti galima ne vienoje srityje. Mano gyvenimas susiklostė taip, kad jau daug metų dirbu gydytoju ir pedagogu. Nesvajoju apie kokią nors kitą veiklos sritį, nes dabartinis mano darbas vis dar pakankamai „aprūpina“ mane iššūkiais, nauja nenuobodžia veikla, erdve savirealizacijai. O kitos įdomios, prasmingos sritys lieka laisvalaikiui – man tai yra muzika, kuri lydi mane daug metų ir visada yra šalia manęs.

Henrikas Giedrius Vaitiekūnas

Žurnalistas, redaktorius ir dėstytojas Henrikas Giedrius Vaitiekūnas prie Žurnalistų namų Vilniuje. (R. Danisevičiaus
nuotrauka)

138
Nelė Savičenko – Klimienė

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, teatro ir kino aktorė, dėstytoja Nelė Savičenko – Klimienė Vilniaus gatvėje Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

139
Vidmantas Janulevičius

Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Vidmantas Janulevičius su žmona Gabriele ir dukromis Gertrūda bei Elžbieta savo namų kieme Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

140
Merūnas Vitulskis

Tarptautinių festivalių laureatas, operos solistas, tenoras Merūnas Vitulskis Kairėnų dvaro sodyboje Vilniuje. (R.Danisevičiaus nuotrauka)

141
Vidas Petkevičius

Teatro ir kino aktorius Vidas Petkevičius prie Tuskulėnų dvaro Vilniuje. (G. Kropio nuotrauka)

142
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Svarbiausias gyvenimo lūžio taškas buvo susitikimas su Eimuntu Nekrošiumi. Mes kartu įstojome į tuometinę Lietuvos Valstybinę Konservatoriją, kartu mokėmės aktoriniame fakultete, po to, jam tapus režisieriumi, pradėjau vaidinti jo kuriamuose spektakliuose. Tai jis mane privertė peržengti per save, per savo kuklumą ir tada pasipylė apdovanojimai įvairiuose festivaliuose. Aš jam už tai esu nepaprastai dėkingas.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai rūpi, ar Lietuva išlaikys savo nepriklausomybę – ar bus kaip Šveicarija, ar bus tampoma tai vienų, tai kitų.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Norėčiau palinkėti mūsų šaliai būti savita, nesekti blogomis tendencijomis nei iš Rytų, nei iš Vakarų. Mūsų žmonės protingi, išsilavinę, gali pasiekti labai daug. Jei nebūtų korupcijos, mūsų valdininkai daugiau galvotų apie Lietuvą, o ne apie save, apie savo partiją ar gimines, manau, seniai būtume pirmaujančių šalių gretose. Tikiu, kad taip ir bus.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Tikriausiai, būčiau tuo, kuo esu, pakartočiau savo kelią su visomis klaidomis ir visu patyrimu.

Vytautas Jonas Sirvydis

Širdies chirurgas, akademikas, profesorius Vytautas Jonas Sirvydis su žmona Eugenija, dukromis Ginte ir Daina, anūkais Gabriele, Austėja ir Dominyku bei žentu Linu prie skulptūrų kompozicijos „Lozoriau, kelkis“ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų kiemelyje Vilniuje. (A. Repšio nuotrauka)

144
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Likimas man buvo dosnus, pasirenkant medicinos studijas ir studijų metu pasirenkant širdies chirurgo kelią. Einant šiuo keliu teko pažinti daugelį iškilių Vilniaus universiteto dėstytojų ir profesorių, vienaip ar kitaip lėmusių mano pažiūrų bei asmenybės formavimąsi. Svarbiausi mano gyvenimo kelionę nulėmę žmonės buvo iškilūs Lietuvos chirurgai, profesoriai Pranas Norkūnas ir Algimantas Marcinkevičius. Žavėjimasis prof. P. Norkūno talentu, principingumu ir atviru patriotiniu nusiteikimu lėmė tai, kad tvirtai pasirinkau chirurgo specialybę. Prof. A. Marcinkevičius mane įtraukė į eksperimentinius darbus, kurie buvo naujos specialybės – širdies chirurgijos – kūrimosi kelio pradžia. Galimybė kūrybiškai dalyvauti, kuriantis naujai medicinos specialybei, jaunam žmogui buvo aukščiausių svajonių išsipildymas. Esu laimingas, kad visą profesinį gyvenimą buvau prof. A. Marcinkevičiaus ir jo suburtų talentingų žmonių bendražygis.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien aš jau profesorius emeritas ir nei chirurgo, nei pedagogo darbo jau nebedirbu, tačiau domiuosi savo mokinių ir jaunesnių kolegų darbu. Džiaugiausi jų kūrybingumu, naujų medicinos mokslo laimėjimų diegimu į praktiką, siekiant Lietuvos širdies chirurgijos progreso. Pergyvenu dėl iškylančių jiems sunkumų ir kartais neišvengiamų nesėkmių.
Svarbiausias įvykis mano gyvenime buvo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Nuo mažens tėvų auklėtas patriotine dvasia visada tikėjau, kad imperija kada nors sugrius, o Lietuva nusimes okupacijos jungą, bet mažai tikėjau, kad aš to sulauksiu. Todėl tuo labai džiaugiuosi. Laisvės pojūtis kėlė dvasią, skatino entuziazmą naujiems darbams. Lietuva per nepriklausomybės laikotarpį nuėjo didelį pažangos kelią. Laisvė atvėrė duris į vakarų pasaulį. Jų gyvenimo ir pasiekimų pažintis skatino mokslo, medicinos, kultūros ir ekonomikos pažangą. Šiandien gyvenimas Lietuvoje ženkliai skiriasi nuo artimų į rytus esančių valstybių. Tai džiugina, tačiau yra liūdnų dalykų, kurie neramina. Didžiausią rūpestį kelia didelis procentas vargstančių ir net skurstančių žmonių. Lietuva šiandien pagal daugelį požymių yra turtinga šalis ir joje skurdo bei esančios tokios didelės atskirties tarp vargšų ir turtingųjų neturėtų būti. Tuo turėtų pasirūpinti valdžia. Skaudina tai, kad valdžia nevykdo pareigų, kurias jai numato Lietuvos konstitucija ir netesi pažadų rinkėjams. Seimas nedirba savo darbo. Vietoje to, kad diskutuotų dėl idėjų ir tobulintų įstatymus, kurie sudarytų palankiausias sąlygas visuomenės progresui ir gerovės kilimui, tik riejasi tarpusavyje ieškodami vienas kito nuodėmių, lyg norėdami atimti darbą iš Lietuvos teisėsaugos institucijų. Valdžios daromos reformos, kurių tikslas lyg ir būtų pažangos siekis, yra labai įtartinos, nes griauna viską, kas buvo ankščiau padaryta ir bando viską kurti naujai. Tai atrodo, kaip revoliucija, tik be kraujo praliejimo, kuri skelbia, kad „pasaulį senąjį sugriausim ir naujai statysime“. Tą laikotarpį mes jau pergyvenome ir žinome, kas iš to gavosi – didžiulės nelaimės ir sunaikintos vertybės.
Lietuva progreso turėtų siekti nuolatiniu darbu, nuolat siekiant savo profesijos, įskaitant ir politikus, tobulumo, diegiant naujoves, pritaikant mokslo laimėjimus, keliant savo gyvenimo kultūrą, puoselėjant įvairias meno šakas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu Lietuvai tapti viena klestinčių Europos valstybių, tikros demokratijos pagrindais besitvarkančia, su stipria ekonomika, pasaulinio lygio mokslu, gerai funkcionuojančia švietimo sistema ir aukšto lygio, humanistine kultūra. Tikiu Lietuvos jaunimu ir linkiu jiems didelės sėkmės, kuriant pažangią Lietuvą. Linkiu jauniems Lietuvos žmonėms neprarasti meilės savo tėvynei ir, kylant jos ekonominei gerovei, modernizuojant mūsų kultūrą, nepamiršti mūsų gražios gimtosios kalbos, kuo plačiau ją naudoti kasdieniniame gyvenime, meno ir literatūros kūryboje, rašant filosofinius bei mokslinius darbus.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Neįsivaizduoju kito mielesnio darbo už tą, kurį likimas man skyrė. Manau, kad būčiau galėjęs dirbti ir bet kokį kitą darbą, ir tikriausiai jį būčiau pamilęs ir turėjęs džiaugsmo. Tačiau likimas lėmė kitaip, todėl nežinau ir negaliu pasakyti, kaip būtų buvę.
Šiandien mano mintys sukasi apie Lietuvos ateitį, jos pažangą ir žmonių gerovę. Svajonėse tikiuosi laimės ir sėkmės savo vaikams bei anūkams, nes gyvenimas sudėtingas, o likimas – įvairus.

Jurgita Inga Švedienė

Gimties kultūros puoselėtoja, gimdymų vandenyje pradininkė Lietuvoje, nėščiųjų ir kūdikių kineziterapeutė, individualaus vandens terapijos metodo GeRa kūrėja Jurgita Inga Švedienė moko plaukti kūdikius „Karolina Park“ viešbučio baseine Vilniuje. (P. Malūko nuotrauka)

146
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Lūžio akimirka buvo tada, kai suvokiau, kad esu laisva ir galiu rinktis, drąsiai kalbėti bei dalintis brangiausiu turtu – laiku.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Kaip tampama žmogumi, nes neužtenka juo gimti. Man svarbu, kad pasitiktume gimstantį žmogų kaip svečią; kad susimąstytume teturintys vienintelę Žemę, kurioje paliekame pėdsakus ir takus; kad išmoktume ne tik žiūrėti, bet ir regėti.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Kuo galiu pasitarnauti jums šiandien? Ką galime drauge nuveikti, kad gėrio žemėje padaugėtų? Neplaukime pasroviui, tapkime tėkme, kuri išjudins sustingusias nuostatas, atsibodusius įpročius ir atneš pokyčius.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Man įdomu ten, kur esu ir kaip esu. Kiekvienas rytas yra dovana ir nujaučiu, kad manęs laukia jaudinantys netikėtumai.

Raudonos nosys Gydytojai klounai

Ne pelno siekiančios organizacijos „Raudonos nosys Gydytojai klounai“, vienijančios profesionalius aktorius – klounus, kurie humoro pagalba teikia emocinę bei psichosocialinę pagalbą labiausiai pažeidžiamoms visuomenėms grupėms, aktoriai Justinas Narvidas, Šarūnas Gedvilas, Severina Špakovska ir Artūras Dubaka prie ligoninės Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

148
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Gydytojų klounų idėja gimė aštuntame dešimtmetyje JAV. Aktoriai, klounai ir mimai buvo pakviesti aplankyti keletą vaikų ligoninėje. Idėja buvo tokia tyra ir paprasta, kad iš karto buvo aišku, jog tai veikia – klounai ir personažai, kurie nuolat žaidžia bei vaikai, kurie nori žaisti, yra tobulas derinys.

Mes šią idėją Lietuvai gavom kaip dovaną. Iš pradžių tiesiog nugirdę apie Švedijoje vykstančius gydytojų klounų projektus nusprendėme pabandyti tai įgyvendinti Lietuvoje. Ruošdamiesi pirmiems apsilankymams ligoninėje, supratome, kad ligoninės, menininkai ir rėmėjai nori prisidėti. Pirminio projekto idėja buvo mėnesį lankytis ligoninėse, bet jau po pirmo vizito Vilniaus vaikų ligoninėje tapo aišku, kad „įklimpom“ – mažieji pacientai, gydytojai ir slaugos personalas, o taip pat aktoriai, buvo užburti pirmo susitikimo, kuris buvo pilnas juoko, šypsenų bei pozityvumo. Tapo aišku, kad turime tęsti veiklą toliau.

Štai jau 8 metus kiekvieną savaitę esame vaikų ligoninėse ir šiandien medicinos personalas nebeįsivaizduoja savo darbo be gydytojų klounų atnešamos emocinės pagalbos sveikstančioms šeimoms.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiuo metu mums rūpi augti tiek kokybiškai, tiek geografiškai. Nuolat ieškome naujų būdų, kaip pritaikyti mūsų gebėjimą nešti pozityvias emocijas ir džiaugsmą naujuose kontekstuose.
Šiandien lankomės ne tik vaikų ligoninėse, bet ir specialiosiose mokyklose, vaikų reabilitacijos centruose, senjorų socialinės globos namuose ir tai tik dalis vietų, kur matome didžiulį pozityvių emocijų poreikį.
Tikime, kad šiuo metu Lietuvoje trūksta sveiko ir paprasto pozityvumo, gebėjimo pasijuokti iš savo klaidų ir jas priimti, juoktis kartu, o ne iš vienas kito. Juokas – tai galia, kuri geba jungti žmones ir padėti įveikti atskirtį, kurią dažnai patiria jautrios socialinės grupės.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkėtume daugiau juoktis ir šypsotis, tai viena sveikatai būtinų sudedamųjų dalių. Kai būsime sveika ir laiminga visuomenė – lengvai kartu įveiksime bet kokį iššūkį.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jei nebūtume gydytojai klounai, būtume klounai gydytojai! Mūsų grupė jau seniai nusprendė, kad tai – svajonių profesija!

Algirdas Kaušpėdas

Vienas Lietuvos Sąjūdžio iniciatorių, grupės „Antis“ lyderis ir vokalistas, architektas Algirdas Kaušpėdas prie Bastėjos gynybinės sienos Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

150
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Turiu prisipažinti, kad mano gyvenime didžiausią įspūdį paliko 1990 kovo 11 – osios vakaras. Tą dieną iki šiol atsimenu labai detaliai. Tai buvo pati šviesiausia ir pati paslaptingiausia mano gyvenimo diena. Į istorinį Aukščiausiosios tarybos posėdį kaip svečiai atvykome kartu su režisieriumi Jonu Jurašu. Nepaprastai džiaugiamės paskelbus Nepriklausomybės atkūrimo aktą, glėbesčiavomės, šaukėme „Lietuva, Lietuva!“ Išėjus iš parlamento rūmų aplankė fantastiškas jausmas – viskas, ką regiu aplink, yra laisva ir nepriklausoma Lietuvos valstybė. Žiauriai geras jausmas!

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Rūpi taika tarp žmonių, pagarba, kurią turėtume vienas kitam reikšti be priežasties, su nuostata, kad pagarbumas yra kaip oras, be kurio galime užtrokšti.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Rytdiena ateis nepaisydama mūsų norų. Ateities kartoms norėčiau palinkėti gyventi išmintingai ir nepavydėti mūsų revoliucinio laikmečio.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kartais pagalvoju – kaip smagu būtų tapti taksi vairuotoju, pasakoti apie miestą ir klausytis žmonių istorijų. Nors, gal dar ir ne vėlu?

Vilmantas Marcinkevičius

Tapytojas neoekspresionistas Vilmantas Marcinkevičius savo namuose Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

152
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Didžiausią postūmį ir pasitikėjimą savo jėgomis suteikė pirmosios tarptautinės parodos ir menininko rezidencijos užsienyje.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Kaip meno lauko atstovui, man labiausiai rūpi ir mane labiausiai jaudina kultūra Lietuvoje bei Lietuvos kūrėjų pasirodymai tarptautinėje meninėje erdvėje.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Norėčiau palinkėti, kad Lietuvoje niekada nepritrūktų savitų ir originalių kūrėjų, kad, kurdami Lietuvoje, jie būtų ryškiai matomi bei girdimi pasaulyje, kad jiems nereikėtų palikti Lietuvos ir kad visuomenė būtų amžinai išalkusi aukščiausio lygio kultūros.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Norėčiau būti save realizavusiu savo srities profesionalu.

Urtė Neniškytė

Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro biochemikė daktarė Urtė Neniškytė Vilniaus universiteto Botanikos sode Kairėnuose. (R. Adžgausko nuotrauka)

154
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę, buvau dar mažas, bet jau sąmoningas vaikas. Tėvų dalyvavimas Nepriklausomybės kelyje bei tuo metu man ir broliams perduotos vertybės padėjo man atrasti santykį su Valstybe, kuriuo labai džiaugiuosi. Aš esu Valstybė, tik nuo manęs priklauso, kiek jai duosiu ir kokioje šalyje gyvensiu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Socialiniai tinklai, naujosios medijos pastaraisiais metais suteikė galimybę kokybiškam demokratinės visuomenės vystymosi šuoliui. Džiaugiuosi stebėdama kaip augame, išmokstame reikalauti atskaitomybės ir tampame savo valstybės šeimininkais. Šiuo metu išgyvename pokyčių laiką ir tikiu, kad einame teisingu keliu.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Branginkite tai, ką turite – už ką mūsų laisvės kovotojai sumokėjo savo gyvybėmis. Tikėkite savimi – jūsų gyvenimas yra jūsų rankose. Nelaukite, kol kažkas imsis veikti – patys būkite pokyčio dalyviais.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Mėgstu atskirti svajones ir tikslus. Tikslai yra kažkas, ko siekiame, o svajonės telieka pasimėgavimu hipotetinėmis situacijomis, kurių tarsi norėtume, bet nepakankamai, kad imtumėmės veiksmų. Šiandien esu ten, kur ir noriu būti, o kai pasijausiu kitaip, ateis laikas keistis.

Marius Ivaškevičius

Dramaturgas Marius Ivaškevičius Verkių regioniniame parke Vilniuje. (A. Žukovo nuotrauka)

156
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Pagrindinis lūžio taškas, kaip ir daugeliui mano kartos žmonių, aišku, buvo 1990 – 1991 metai, kai tai, apie ką anksčiau tik slapta svajota, ėmė pamažu tapti realybe. Laisvė. Tai vienas svarbiausių dalykų žmogui. Politinė ir asmeninė, žodžio bei kitos laisvės. O štai tapti laisvu menininku mane stumtelėjo Eimuntas Nekrošius. Bet tai ilga istorija, kada nors kitą kartą papasakosiu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Jaučiu tam tikrą provincialėjimą, norą užsidaryti savyje, kurio anksčiau nebuvo. Galbūt aš klystu. Norėčiau, kad Lietuva būtų atvira, pažangi šalis. Ir, svarbiausia, laisva. Visomis prasmėmis.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Tikiuosi, kad ten ateityje mūsų bus nebe trys milijonai, o gerokai daugiau. Galbūt tai bus žmonės skirtingos kilmės, skirtingų rasių ir netgi religijų, bet Lietuvą jie laikys savo tėvyne.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Turbūt astronomas. Dieną miegočiau, o naktį žvalgyčiausi į žvaigždes.

Irena Veisaitė

Literatūrologė, teatrologė, ilgametė „Atviros Lietuvos fondo“ pirmininkė Irena Veisaitė savo namuose Vilniuje. (P. Malūko nuotrauka)

158
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Tokių lūžių buvo keletas. Tai antras pasaulinis karas ir holokaustas Lietuvoje, mano dukters gimimas ir tapimas motina, susitikimas su mano antruoju vyru estų kino režisieriumi Grigoriju Kromanovu ir jo ankstyva mirtis. Nepriklausomos Lietuvos atkūrimas ir veikla Atviros Lietuvos Fonde.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labai daug kas jaudina: taika pasaulyje, nepriklausomybės ir demokratijos išsaugojimas Lietuvoje, švietimo ir kultūros raida. Labai bijau karo.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu neprarasti humoro jausmo, ne per daug susireikšminti, gyventi be neapykantos tolerantiškame pasaulyje, įsiklausant į savo sąžinės balsą.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Į tą klausimą neturiu aiškaus atsakymo.

Andrius Narbekovas

Gydytojas chirurgas, humanitarinių mokslų daktaras kunigas Andrius Narbekovas savo sodyboje Molėtų rajone. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

160
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano gyvenimo lūžio taškas yra 1990 metų rugsėjis, kuomet būdamas gydytoju chirurgu su 6 metų darbo stažu, įstojau į Kauno Tarpdiecezinę Kunigų seminariją ir kurią baigęs tapau katalikų kunigu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Jaudina susvetimėjimas. Kovos už būvį dėsnio perkėlimas iš laukinės gamtos į žmonių gyvenimą.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu, kad mūsų šalis išliktų ir joje gyventų žmonės, kurie ja pagrįstai galėtų didžiuotis ir patys būtų jos verti.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kai buvau vaikas, svajojau būti vairuotoju, kai pradėjau lankyti mokyklą – troškau būti mokytoju, o baigęs mokyklą labai norėjau būti gydytoju. Galiausiai pajutau pašaukimą būti kunigu. Dabar visos svajonės išsipildė – pats vairuoju automobilį, mokau studentus, labai praverčia medicinos žinios, nes dėstau bioetiką ir esu kunigas.

Julija Dailidėnaitė

Menotyrininkė, tarptautinio projekto „Jaunojo tapytojo prizas“ organizatorė Julija Dailidėnaitė Vilniaus dailės akademijoje. (A. Žukovo nuotrauka)

162
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Augau tapytojų šeimoje, tad nuo pat gimimo mane supo menas, pagarba kito nuomonei ir laisvės skonis. Viduje visada jutau, kad manyje kunkuliuoja kūrėjo kraujas. Anksti supratau, kad laisvė turi savo kainą. Kad kūrėjui išsilaikyti reikia itin daug pastangų. O vėliau, baigusi studijas, pati patyriau, kaip nelengva pradėti savarankišką gyvenimą, turint meninį išsilavinimą. Visada stebėjau ir reagavau į mane supančią socialinę ir kultūrinę aplinką bei jos pokyčius. Tačiau negalėčiau išskirti esminių mano veiklą nulėmusių įvykių ar asmenybių. Įvykių yra visa virtinė, o asmenybių – ne viena. Greičiausiai akstinu padėti jauniems menininkams visgi tapo mano šeima, mano tėvai. Matydama, kaip jie, patys turėdami trupinius, juos dalina tiems, kuriems jų reikia dar labiau, jutau, kad tai yra teisingas kelias, kad egzistuoja grįžtamasis ryšys. O šiandien tvirtai žinau, kas suteikia man stiprybės ir jėgų tęsti pradėtus darbus. Tai yra žinojimas, kad kartais laiku ištarti žodžiai, kryptingi veiksmai ir atsakingas dėmesys gali keisti likimus.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Jaunas žmogus. Jo santykis su mūsų šalies istorija ir kultūra. Jo galimybės gyventi kokybišką ir kūrybišką gyvenimą Lietuvoje. Jo noras kurti mūsų unikalios šalies istorijos tęstinumą ateities kartoms.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Esu gamtos vaikas. Mėgstu lyginti žmogų su medžiu. Man itin svarbu jo santykis su šaknimis ir vaisiais. Pagarba protėvių žemei, seneliams, tėvams ir tradicijos, keliaujančios iš kartos į kartą. Linkiu, kad kiekvienas lietuvis, nepriklausomai nuo jo šeimos sudėties, įsitikinimų ar geografinės namų vietos, mokėtų kalbėti, rašyti, mąstyti ir mylėti lietuvių kalba.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Nekeisčiau nieko. Esu savo kelyje ir esu labai laiminga.

Virgilijus Alekna

Olimpinių žaidynių čempionas ir rekordininkas, Pasaulio bei Europos čempionas ir rekordininkas, disko metikas Virgilijus
Alekna savo namo kieme Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

164
Leonas Blėdis

Juozo Miltinio dramos teatro kolektyvas: iš kairės į dešinę sėdi sekretorė Justina Kuncienė, vyriausioji buhalterė Inga Staškė, teatro vadovas Leonas Blėdis, aktoriai Marius Cemnickas, Jolita Skukauskaitė, Žiedūnė Mardosaitė ir Gintautas Žiogas; iš kairės į dešinę stovi pastatymų skyriaus vadovas Algirdas Navalinskas ir aktoriai Jonas Čepulis bei Emilis Pavilionis ant Juozo Miltinio dramos teatro stogo Panevėžyje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

165
Jūras Banys

Lietuvos mokslo premijos laureatas, Lietuvos mokslų akademijos prezidentas, habilituotas fizinių mokslų daktaras, fizikas Jūras Banys Lietuvos mokslo akademijos hole Gedimino prospekte, Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

166
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Apie lūžį kalbėti sunku. Tai nebuvo lūžis, bet, matyt, tai, kad augau šeimoje, kurioje visi buvo mokslininkai, turėjo įtaką. Lėmė ir mama, ir tėtis, ir senelis. Matyt, senelio įtaka buvo didesnė nei tėčio, nes tapau fiziku.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Rūpi tai, kad visuomenė ir politikai suprastų, kad valstybė be stipraus mokslo niekada nebus stipri. Tik moksle galingos valstybės yra stiprios ekonomikoje, socialinėje rūpyboje ir visur kitur.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu sėkmės, gerų idėjų ir tų idėjų sėkmingo įgyvendinimo.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Labai sunkus klausimas. Norėjau būti istoriku, zoologu, archeologu, profesionaliu sportininku ir dar daug kuo. Manau, kad reikia džiaugtis tuo, kuo esi šiandien ir tai, ką darai, daryti geriausiai.

Olga Zimanaitė

Gydytoja, Vaikų ligoninės paramos fondo direktorė Olga Zimanaitė su anūku Gyčiu savo namuose Vilniuje. (L. Šapnagio nuotrauka)

168
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Svarbiausias žmogus, lėmęs mano gyvenimo kelią, buvo tėvas. Kai mokykloje pradėjau galvoti, kuo norėčiau būti, pirmiausia ėjau pasitarti su juo. Jis man nepasakė, kuo būti, mes tiesiog nuoširdžiai pasikalbėjome. Atsimenu jo nepaprastą nuoširdumą ir meilę. Su juo galėdavau kalbėtis apie viską. Iki šiol ilgiuosi jo ir sielojuosi, kad per mažai bendravome, daug kas liko neišsakyta, daug nepaklausta.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Turbūt labiausiai rūpi ir liūdina visuomenės požiūris į žmogų. Atrodo, kad šiandien žmogus kaip asmenybė yra visai nevertinamas. Vis dažniau kyla diskusijos apie visuomenę ištikusią vertybių krizę ir su tuo susijusius skaudžius padarinius – patyčios, žiaurus tėvų elgesys su vaikais, paauglių nusikalstamumas, savižudybės, alkoholis ir narkotikai.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

„Jei nori gyventi sau – gyvenk kitiems,“ – rašė Seneka.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jeigu reikėtų pradėti gyvenimą iš pradžių, manau, tikrai vėl pasirinkčiau vaikų ligų gydytojos specialybę.

Redžinaldas Narbutas

Medicinos klinikos „Renmeda“ įkūrėjas ir vadovas dermatovenerologas Redžinaldas Narbutas su anūkais Luku ir Laura prie Vinco Kudirkos paminklo Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

170
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Kai buvau trejų metų, skubos tvarka man buvo atlikta chirurginė operacija, kuri išgelbėjo mano gyvybę. Nuo šio epizodo ir prasidėjo kelias į mediciną.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Liūdina Lietuvos mažėjimas, o ir tai, kad lietuvis lietuviui dažnai ne tik ne brolis, bet net ir ne draugas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Pažink savo Tėvynę Lietuvą, savo tautos istoriją, tradicijas bei kultūrą. Kurk valstybę, kurioje būtų mažiau pykčio ir susiskaldymo, daugiau pasitikėjimo, bendrumo, optimizmo bei ekonominės sėkmės.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Domiuosi istorija, politika, sportu.

Audrius Cininas

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Audrius Cininas prie fontano Lukiškių aikštėje Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

172
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Svarbiausia gyvenime yra ši diena. Praeitis – tik istorija, o ateitis – migla. Visos geros ir blogos mano gyvenimo akimirkos, sėkmės ir klaidos – tai pamokos, iš kurių pasimokai (arba ne) ir pamiršti tam, kad būti čia ir dabar.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Populizmas. Reikia drąsių, išmintingų lyderių, nebijančių pasakyti tiesą.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Esu įsitikinęs, kad svarbiausia yra išsilavinimas, smalsumas, teisė suklysti.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kitame gyvenime norėčiau būti inžinierium arba programuotoju. Man patinka aiškios sistemos, kurios nežino kompromisų ir arba veikia, jei teisingai padarytos, arba ne, jei turi klaidų. Tokios logikos nėra politikoje ir vis mažiau teisėje. Jei mūsų įstatymai būtų kompiuterių programos – dauguma jų neveiktų.

Kęstutis Ptakauskas

Japoniško sodo įkūrėjas ir dizaineris Kęstutis Ptakauskas „Ryto rasos“ sode Alytuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

174
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Viskas susikomplikavo, kai prieš savo valią, tarnaudamas sovietų armijoje, buvau nublokštas į karą Afganistane, kuris įsirėžė ne tik į kūną, bet ir dvasią. Ir iki šiol liko kaip nuolat kraujuojantis randas. Daug patyriau toje tolimoje šalyje ir ėmiau balansuoti ant būties bei nebūties ribos. Norint atsispirti pragaiščiai ir degradavimui, reikėjo rasti tai, kas mane skatintų prasmingai gyventi. Pirmiausia ėmiau taip išnaudoti save, kad į galvą nelįstų jokia mintis, kuri primintų košmarą, išgyventą Afganistane. Prisiverčiau miegoti tik po kelias valandas, visą kitą laiką skyriau darbui, mokslams, ypač filosofijos studijoms. Nelaimės persekiojo ir toliau: penkis kartus buvau patekęs į mirtinas situacijas, tačiau išgyvenau. Pradėjau suprasti, jog kažkas mane globoja, saugo, o kartu ragina ieškoti, kas padėtų atsilaikyti prieš visas negandas. Mano dvasia ilgai nerado, ko reikėjo, bet palaipsniui prie to artėjo. Viskas pasikeitė 1996 metais poilsiaujant Palangoje. Tąkart atsitiktinai išvydau japoniško sodo nuotrauką, kuri savaip pakreipė tolimesnį mano gyvenimą. Bežiūrint į aną tolimo krašto vaizdinį, manyje tarsi išsiveržė ugnikalnis! Nežinojau, kas atsitiko, tik intuityviai suvokiau, jog privalau savo širdimi, savo rankomis sukurti tokį sodą ir kad jo kūrimas – vienintelis kelias į mano paties vidinio pasaulio harmoniją!

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiuo metu Lietuvoje yra daug aktualių problemų, bet svarbiausia iš jų yra tolerancijos nebuvimas. Daugelis žmonių yra nepakantūs kitokiam žmogui, kitokiam mąstymui. Jeigu plauki su visa banda pasroviui, tuomet viskas yra gerai, bet jei pareiški kitokią nuomonę, negu yra suformuota mūsų visuomenėje, būsi sutryptas purve. Turbūt dėl šių priežasčių mokyklose, gatvėse ir visuomeniniame gyvenime yra tiek daug patyčių bei beprasmių mirčių. Greitas ir nepelnytas materialus atotrūkis suformavo visai kitokį požiūrį į dirbančius bei mažas pajamas gaunančius žmones: kitaip mąstančius, kitaip apsirengusius, kitaip atrodančius. Taip susiformuoja du pasauliai, nors mes visi gyvename tame pačiame pasaulyje ir esame šio pasaulio vaikai.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Šių laikų žmogui reikėtų kalbėti apie daugelį vertybių. Tuomet mes vis būtume geresni, jautresni ne tik sau, bet ir kitam.
Visuomenė turėtų daugiau dėmesio skirti senatvei, nes daugelis žmonių gyvena žemiau skurdo ribos ir jie tikrai nėra dėl to kalti.
Dar reikia globoti ir mylėti gamtą, nes ji mums niekada neatleis to, ką mes jai darome dabar.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Norėčiau būti tuo, kas šį pasaulį galėtų padaryti geresniu.

Gražina Baikštytė

Kino aktorė, žurnalistė, rašytoja Gražina Baikštytė su anūke Gabriele ir dukromis Marija bei Viktorija dukros Marijos namuose Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

176
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Tikiu likimu. Būna, sieki užsibrėžto tikslo, tačiau aplinkybės susiklosto visiškai kitaip, lyg vedžiotų likimo pirštas. Norėjau eiti tėvelio – lituanisto keliu, bet tapau aktore.
Asmenybės, pakreipusios mano kūrybinį kelią teisinga vaga, visos jau išėjusios Anapilin.
Algirdas Jonas Jurgelevičius (1932 – 2018 m.) – tremtinys, mokytojas, Kauno profsąjungų rūmų liaudies šokių ansamblio „Suktinis“ vadovas, pakvietęs mane, septyniolikmetę, šokti į savo ansamblį.
Kęstutis Adomaitis (1948 – 1996 m.) – Pantomimos teatro aktorius, režisierius ir vadovas, su kuriuo mokėmės toje pačioje Kauno IV vidurinėje mokykloje, pakvietęs mane vaidinti jo vadovaujamame Pantomimos teatre.
Liudvikas Ruikas (1938 – 2004 m.) – fotografas, pamatęs mane scenoje šokančią, o vėliau demonstruojančią Kauno „Mados“ fabriko madas, prikalbino mane fotosesijai. Nuotrauka „Gražina“ (1969 m.), apkeliavusi daug tarptautinių parodų ir pelniusi apdovanojimus, nutiesė man kelią į kaimyninių respublikų filmavimo aikšteles dar iki studijų Visasąjunginiame Valstybiniame Kinematografijos institute VGIK‘e.
Sergejus Bondarčiukas (1920 – 1994 m.) – aktorius, režisierius, VGIK‘o aktorinio meistriškumo katedros vadovas, iš tūkstančių atrinkęs mane kartu su kitais penkiolika gabių jaunuolių, priėmęs į savo vadovaujamą kursą, kurį baigusi gavau profesionalios kino aktorės išsilavinimą (1973 – 1977 m.).

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Lietuva – tai mes. Rūpi Lietuvos žmonės – tiek mažas ar jaunas, tiek brandaus amžiaus ar senjoras. Rūpi ir paprastas žmogus, ir daug pasiekęs menininkas, kaip kiekvienas jų jaučiasi savo tėvynėje. Jaudina, kad dauguma skursta, neišgyvena ir todėl bėga iš Lietuvos. Taip neturi būti! Lietuvos pensininkai neturėtų būti tarp Europos šalių treti nuo galo.
Meno žmonės – geriausi savo šalies ambasadoriai, tačiau dažnai mūsų talentai sėkmingiau atsiskleidžia svetur nei tėvynėje. Sakoma: „Savam krašte pranašu nebūsi“, tačiau norėtųsi kad ir čia, Lietuvoje, jie būtų vertinami, puoselėjamas jų menas, kad menininkams būtų sudarytos sąlygos kurti ir jie atrastų vietą savo tėvynėje bei paneigtų aksiomą apie savo krašto pranašus.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Su dukromis ir anūke dalyvaudama Lietuvos valstybės atkūrimo 100–mečiui skirtame unikaliame Nacionaliniame fotoprojekte „Lietuva ir mes“ jau palieku žinutę ateitiems kartoms! Didžiuokimės savo tapatybe. Aš didžiuojuosi būdama lietuvė!

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Dar mokykloje buvau linkusi į humanitarinius mokslus, norėjau studijuoti lietuvių arba anglų kalbą ir, nors likimo pirštas mane nuvedė į aktorystę, tačiau noras rašyti niekur nedingo. Rašyti pradėjau būdama penkiasdešimties, visai kaip Žemaitė. Pradžioje rašiau moteriškiems leidiniams, o dabar jau rašau knygas. Esu parašiusi dvi knygas: „Rimo Tumino sodas“ ir „Gyvenimas kaip teatras“, o trečioji jau pakeliui.
Per 45–erius kūrybinius metus nusifilmavau 40–je kino filmų, o šiandien esu rašanti aktorė. Rašytoja savęs vadinti nedrįstu. Profesine prasme mano svajonės išsipildė!

Adolfas Kišonas
Antanas Kontrimas

Degaičių parko įkūrėjas, dendrologas bei tapytojas Adolfas Kišonas ir trylikos Gineso rekordų ir stipriausios pasaulio barzdos savininkas, Degaičių dvaro parko puoselėtojas Antanas Kontrimas Degaičiuose, Telšių rajone. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

178
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Antanas: lūžis įvyko, kai 2000 metais buvau pakviestas į Holivudą filmuotis Ginesų rekordų šou. Čia sutikau daug talentingų žmonių, kurie buvo pasiekę įvairiausių rekordų. Tuomet supratau, kad rekordų siekiame ne dėl savęs, bet dėl žmonių, kuriems galime suteikti nors truputį džiaugsmo.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Antanas: šiandiena labiausiai jaudina politikų rietenos, Seimo narių nekompetencija ir nežabotas kainų kilimas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Antanas: ateities kartoms norėčiau palinkėti žmogiškumo, pagarbos vienas kitam, pagarbos tautoms, gyvenančioms Lietuvoje. Taip pat linkiu neklastoti Lietuvos istorijos ir nenaikinti Žemaitijos.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Antanas: jei nebūčiau seniūnu, norėčiau būti UNESCO komisijos nariu, kad sustabdyčiau žemaičių tautos naikinimą.

Ovidijus Vyšniauskas

Estrados dainininkas Ovidijus Vyšniauskas savo namuose Kaune. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

180
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Manau, kad lūžis įvyko, kai patikėjau Dievu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Liūdina emigracija.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Norėčiau palinkėti, kad ateinančios kartos niekada neužmirštų, kiek tėvams ir protėviams kainavo Lietuvos laisvė.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Ko gero, išbandyčiau viską, kol galiausiai vėl grįžčiau prie muzikos.

Vytautas Lelešius

Biomedicinos mokslų daktaras, veterinarijos gydytojas Vytautas Lelešius ant Šešupės kranto prie paminklo, pastatyto jo paties sumanymu savo tėviškės atminimui Puskelnių kaime, Marijampolės savivaldybėje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

182
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Lemties mano gyvenime buvo labai daug ir įvairios. Vaikystė, jaunystės pradžia labai graži, labai miela, tėviškėje tarp tėvų, brolių, seserų, mylinčių ir mylimų. O paskui tie okupacijos metai. Rodos, gyvenau, kaip tėvai mokė, o pasidariau „blogu“. Mane ir persekiojo, ir gaudė, ir ieškojo. Ką likimas duodavo, tą imdavom, o duodavo kiekvieną dieną kitaip. Stebiuosi, kaip mane tuos penkis metus persekiojo ir kodėl manęs nesugavo, neuždarė į rūsį. Paskutinėje, VIII–oje, Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijos klasėje, su draugu pasidarėme šapirografą ir gimnazijos pastogėje įsirengėme spaustuvę. Pablizginome šapirografu visokius atsišaukimus ir juos išplatinom. Po poros savaičių draugas pranešė, kad saugumas jau mūsų ieško. Sakau jam: „Kaip tu čia? Visa klasė žinom, kad tu saugume dirbi, o dabar mums tokias žinias sakai?“ O jis atsakė: „Kad žinau, tai sakau. Aš pasakau, o tu daryk kaip nori.“
Tas sovietinių laikų persekiojimas tuomet buvo baisus, o šiandien, kai prisimenu, tai tiktai gražu, įdomu, malonu, tarsi žaidimas kažkoks. Jie ieško, jie gaudo ir vis nepagauna. Ar bebūčiau kada Trakų pily nakvojęs? Kai vyko didieji 1944 metų trėmimai, susiorganizavome gal 10 ar 12 vaikinų ir nuvažiavome traukiniu į Trakus, pasisamdėme valtelę, nuplaukėme į pilį ir ten tris dienas gyvenome. Tada dar pilis sugriuvus buvo, kaip Maironis aprašė, plytgaliai visur... Traukė literatūra ir architektūra. Bet 5 metus charakteristika buožės vaikui ir nepatikimam piliečiui nebuvo duodama, kad galėčiau į aukštąją mokyklą įstoti. Tai tuos penkis metus taip ir basčiausi. 1948 metais brolis Kaune pasakė: „Vytai, šiandien pat tau reikia iš čia išvažiuoti, ieško saugumas.“ Išvažiavau į Vilnių, ten sutikau pažįstamą, kuri pasakė, kad už poros dienų vyksta priėmimas į dramos studiją. „Aš einu ir tu eik“, – paragino. Per naktį išmokau V. Mykolaičio – Putino poemos „Vergas“ skyrių apie karaliaus puotą. Ir šiandien tas eilutes dar prisimenu. Borisas Dauguvietis buvo tos komisijos pirmininkas, po konkurso jis pasakė: „Aš atsiprašau, kad anksčiau nepastebėjau, bet ši pavardė yra nepageidaujamų asmenų sąraše – Lelešiaus priimti negalim“.

<...>
Ir ėjau aš, viešpačio palikęs rūmus,
Į naujos buities nežinomą kelionę,
Tiktai vieną žodį širdyje kartodams:
Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus.

Aš žmogus, kuriam prailgo jojo dienos
Be nežinomų kitos buities platybių,
Kur kita šviesa kitokius ugdo žiedus,
Kur nėra nei pabudimų, nei sapnų.
<...> (V. Mykolaitis–Putinas, „Vergas“, 1924 m.)

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiuolaikinio gyvenimo skuba, įtampa ir paviršutiniškumas yra atsiradę dėl per mažai skiriamo dėmesio praeičiai ir atminčiai. Kompiuterių pramonė pagrobė mūsų „atminties“ sąvoką. Žmogaus atmintis yra subtilesnė, daugiau gerbtina, ji turi sielą. Didžioji technika sielos neturi.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkėčiau Lietuvai ir jos žmonėms širdingumo, atlaidumo, jokio pykčio negali būti žmonėse. Pamenu tėvų namus, kuriuose 21 šeimos narys. Visi po vienu stogu. Mama keturių savų vaikų motina ir kitiems vaikams mamą atstojo. Nei vienas „močiaka“ ar „pamote“ jos nepavadino. Negirdėjome jos barantis, jei kas ne taip, tik trept kojele, o jei užmatė, kad kas iš vaikų tarpusavį nesutaria – miegoti neleisdavo eiti, kol nepasibučiuosi.
Mylintys žmonės niekada nesensta, niekada neišnyksta, jie lieka amžiniai gražiausiuose prisiminimuose.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Šiandien aš esu elnių šėrikas, o buvau profesorius. Norėčiau dirbti su jaunimu. Vis sugrįžta tie vaizdai, kai dėstytojaujant su studentais lietuviškus kryžius atstatinėjome netoli Astravo maždaug 1979 metais. Tada talkinome vykdant archeologinius kasinėjimus Kernavėje. Buvo gražios jaunos dienos, o dabar ilgu prisiminti. Tėviškės ilgėjausi visą laiką ir ją turėdamas, ir juo labiau jos netekęs. Apie ją svajodavau, galvodavau, laimingas jausdavausi tose savo mintyse.

Igoris Kofas

Grupės "Lemon joy" įkūrėjas ir lyderis, vokalistas, instrumentalistas, kompozitorius ir prodiuseris Igoris Kofas Vilniaus geležinkelio stotyje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

184
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mokyklos vakarėlyje atliekant „The Beatles“ dainas, aktų salės scenoje išgirdau pirmus klasiokų aplodismentus ir supratau, kad scena yra būtent tai, ko aš noriu ir trokštu gyvenime. Scena atskleidžia mane, suteikia pasitikėjimo savimi ir padeda save atrasti.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Aš esu gana uždaro būdo žmogus, bet kai bendrauju, darau tai nuoširdžiai ir laukiu to paties iš kitų, nepalaikau veidmainystės ir nežaidžiu šių dienų bendromis taisyklėmis.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkėčiau daugiau atvirumo, nuoširdumo bei kitokio laisvės supratimo ir įvertinimo.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Būčiau paukščiu. Kas bebūtų, išlikčiau laisvu ir dainuojančiu savo širdyje žmogumi.

Edvardas Tadevušas Stalmokas

Senosios Įpilties kaimo bendruomenės nariai tautodailininkas Edvardas Tedevušas Stalmokas, Birutė Stalmokienė, Dalia
Stonkuvienė, Aldona Kaubrienė, Danutė Bružienė, Mindaugas Razma Senosios Įpilties kaime. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

186
Projekto „Rokiškis – Lietuvos kultūros sostinė 2019“ ambasadoriai

Projekto „Rokiškis – Lietuvos kultūros sostinė 2019“ ambasadoriai (iš kairės į dešinę) operos solistas Andrius Apšega;
verslininkas, Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ vadovas Algis Narutis; gamtininkas, etnologas ir istorikas daktaras Libertas
Klimka; režisierius Darius Rabašauskas; poetas ir žurnalistas Rimgaudas Valentinas Graibus; Lietuvos jaunimo organizacijų
tarybos vadovas Mantas Zakarka; paveldosaugininkė ir istorikė Diana Varnaitė; Jonas Korenka; Valentinas Milaknis;
rašytojas ir menininkas Angelo Frosio; šokėjas bei choreografas Mantas Svirskys; muziejininkas Vaclovas Kontrauskas;
Rokiškio rajono savivaldybės meras Antanas Vagonis; režisierius ir kino flmų kūrėjas Justinas Krisiūnas su Rokiškio mokyklos
– darželio „Ąžuoliukas“ mokiniais prie Nepriklausomybės paminklo Rokiškyje. (A. Repšio nuotrauka)

187
Svajūnas Jurkus
Sergejus Plotnikovas

Menininkai ir skulptoriai Sergejus Plotnikovas (kairėje) ir Svajūnas Jurkus prie bendai kurtos skulptūros „Pasivaikščiojimas su žuvimi“ Melnragėje, Klaipėdoje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

188
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Svajūnas: dar vaikystėje per Kalėdas gauta didelė plastelino dėžė, manau, ir nulėmė mano pasirinkimą, ką toliau veikti.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Svajūnas: labiausiai rūpi Tautiškumo išsaugojimas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Svajūnas: palinkėsiu nepamiršti savo šaknų ir istorijos.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svajūnas: džiaugiuosi tuo, kuo esu. Kaip sakė Jonas Mekas, daryti gera yra normalu.

Vaclovas Andrulis

Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios klebonas Rimantas Žaromskis, Tytuvėnų bendruomenės pirmininkė Regina
Karašauskytė, Regina Andrulienė, Kelmės rajono savivaldybės meras Vaclovas Andrulis, Kelmės rajono
savivaldybės administracijos direktorė Irena Sirusienė, Audronė Jagminienė, Kelmės rajono garbės
pilietis Jonas Jagminas, Tytuvėnų seniūnijos seniūnas Romas Čerkauskas Balto vakaro metu Tytuvėnuose. (A. Repšio
nuotrauka)

190
Antanas Kmieliauskas

Tapytojas, grafikas bei skulptorius, Vytauto Didžiojo paminklo autorius Antanas Kmieliauskas ir šio paminklo idėjos autorius
bei mecenatas ūkininkas Vytautas Kondratas paminklo atidengimo metu Pašatrijos dvare, Telšių rajone. (A. Aleksandravičiaus
nuotrauka)

191
Alfredas Bumblauskas

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, istorikas, dėstytojas, televizijos laidų vedėjas bei visuomenės veikėjas profesorius Alfredas Bumblauskas savo namuose Vilniuje. (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

192
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

1974 metų pavasarį (buvau 11 klasėje) iš mano mylimiausios lotynų kalbos mokytojos Telšių Žemaitės gimnazijoje Stanislavos Kochanauskaitės sužinojau apie Vytauto Girdzijausko tekstą „Literatūroje ir mene“. Tekstas buvo apie istoriką, vėliau tapusį mano mokytoju, Edvardą Gudavičių. Tuo metu jau žinojau, kad geriausias dailininkas yra Petras Repšys (ofortai „Kultūros baruose“), o geriausias poetas yra Tomas Venclova su „Kalbos ženklu“.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Kvailių gal ir nėra labai daug, bet jie labai gerai išsidėstę ir mus supa, dažnai net labai arti. Argi rodyti kur?

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Ką čia bepalinkėsi sėdintiems ant lagaminų? Nebent paminėti Sigitą Parulskį, pasakiusį, kad Tėvynė visada kaip Motina, kokia ji bebūtų – pajuodusi, suvargusi, sulinkusi, pikta ar girtuoklė. Bet vienintelė...

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svajočiau apie Amžinybės Stalą, prie kurio sėdėtų visi mano mylimiausi. Bet argi tai svajonė? Tai sapnas...

Ramutis Bansevičius

Lietuvos mokslo premijos laureatas, Lietuvos mokslų akademijos narys emeritas, Kauno technologijos universiteto profesorius, habilituotas technologijos mokslų daktaras Ramutis Bansevičius Kauno technologijų universiteto Mechatronikos institute Kaune. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

194
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Lūžis mano gyvenime įvyko po metų nuo Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno Technologijos universitetas) baigimo. Tuomet priėmiau pasiūlymą stoti į aspirantūrą Vibrotechnikos mokslinėje laboratorijoje, kuriai vadovavo jaunas, bet labai energingas mokslų kandidatas Kazimieras Ragulskis. Tai buvo esminis kūrybinės veiklos posūkis. Vėliau ši laboratorija netgi buvo vadinama Silicio slėniu Lietuvoje. Čia dirbdami pradėjome labai įdomius tyrimus sumanių medžiagų srityje bei sukūrėme Pjezomechanikos, kaip vienos iš Mechatronikos srities posistemių, pagrindus ir ją realizuojant įgyvendinome naujas precizinių įrenginių klases: Pjezoelektrines aukštos skyros kelių laisvės laipsnių pavaras ir Pjezoelektrinius robotus. Ši veikla buvo įvertina ir mes buvome apdovanoti trimis aukščiausiomis Lietuvos mokslo premijomis 1974, 1986 ir 2010 metais. Tapau Lietuvos mokslo akademijos nariu ir buvau apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5–ojo laipsnio ordinu. Sukūriau ir savo Pjezoelektrinių robotų mokslinę mokyklą, kurią šiandien sudaro 26 tikslinę doktorantūrą baigę doktorantai bei kolegos iš kitų universitetų.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Manau, kad aktualiausia šių dienų problema Lietuvoje yra tai, kad penktadalis šalies gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. Dėl šios baisios statistikos pirmiausia kaltinu mūsų politikus. Visada prisimenu A. Blocho sentenciją „Politikas – tai žmogus, pasirengęs padaryti viską pasaulyje, dėl darbininkų, išskyrus tapti vienu iš jų.“

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu Lietuvai tapti modernia europietiška šalimi su išsilavinusiais žmonėmis, norinčiais gyventi ir dirbti savoje šalyje. Tam pasiekti turime visas sąlygas. Vilties suteikia šiuolaikinis Lietuvos jaunimas, nesitaikstantis su vietine biurokratija ir perimantis geriausias užsienio tradicijas.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Neįsivaizduoju savęs be mokslinių tyrimų, tiktai gal kiek pakreipčiau tematiką ir akcentuočiau sumanias mechatronines problemas, kuriose vyrauja medicininiai klausimai, aktualūs žmogui.

Arvydas Povilaitis

Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, Vytauto Didžiojo universiteto Vandens išteklių inžinerijos instituto direktorius, profesorius Arvydas Povilaitis Nemuno saloje Kaune. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

196
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Viskas prasidėjo man dar būnant studentu. Tada keitėsi laikai, Lietuva atgavo nepriklausomybę. Prof. Rimvydas Tumas mane pakvietė į savo mokslinę grupę. Tyrinėjome paviršinio vandens srautų formavimosi dėsningumą upių baseinuose, analizavome įvairių veiksnių poveikį vandens telkinių taršai. Mane ypač sudomino matematinių modelių taikymas siekiant giliau pažinti ir prognozuoti šiuos procesus. Netrukus atsivėrė naujos galimybės išvykti ir susipažinti su užsienio mokslininkų darbais. Tai buvo kažkas nauja ir be galo įdomu! Viskas man atrodė patrauklu ir reikšminga. Tuomet ir supratau, kad tai yra mano tolesnio gyvenimo kelias.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai neramina mokslo ateitis ir mokslininko vieta Lietuvos visuomenėje nesibaigiančių pertvarkų karuselėje.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Gražiausi žodžiai sudėti V. Kudirkos „Tautiškoje giesmėje“! Nėra gražesnių ir labiau prasmingų palinkėjimų Lietuvai ir jos ateities kartoms, kaip tuose posmuose. Jie tokie gilūs ir amžinai aktualūs!

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Džiaugiuosi tuo, kas šiandien esu! Tačiau turiu dvi svajones: nuvykti į Šiaurės ašigalį ir kada nors išvysti Amazonės upės vandens platybes!

Darius Užkuraitis

„LRT Opus“ programos įkūrėjas ir direktorius, „Eurovizijos“ komentatorius, muzikinių konkursų vertintojas muzikologas Darius Užkuraitis su žmona Nijole Statkute savo draugų "Bardo" galerijos kieme Kernavėje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

198
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Neįmanoma nustatyti, koks būtent įvykis lėmė mano kūrybinės veiklos posūkį. Greičiausiai tai buvo dar tais laikais, kai pirmykštis žmogus pradėjo mušti akmenį į akmenį. Atsirado ritmas, garsas. Visa tai išsivystė į muziką, kuri ir užvaldė mane.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandieną man rūpi, kad Lietuva išliktų kaip šalis. Kaip save gerbianti šalis. Kaip mąstančių žmonių šalis. Kaip neabejingų mokslui ir kultūrai žmonių šalis.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mūsų šaliai bei ateities kartoms noriu linkėti nebūti priešais patiems sau, daugiau tolerancijos kitokiems nei tu, branginti laisvę visame kame, būti kūrybingiems, nenustoti ieškoti, nesitenkinti vienadieniais pasiekimais.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Niekada nesigailėjau savo pasirinkimo. Šiuo metu dirbu Lietuvos radijuje ir televizijoje, ir būtent į radiją ar televiziją vis tiek ieškočiau patekimo kelių. Jei ne kaip muzikologas, tai kaip žurnalistas, operatorius ar prodiuseris.

Jurgis Kairys

Europos ir pasaulio akrobatinio skraidymo čempionas, planetos rekordininkas, aviacijos konstruktorius lakūnas Jurgis Kairys prie savo lėktuvo Vilniaus oro uoste. (G. Kropio nuotrauka)

200
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Kai pirmą kartą susimąsčiau kuo būti, tada augau ir gyvenau Beržės kaime netoli Medvėgalio kalno. Buvau kokių 8 metų berniukas, kai, brendant patižusiu kaimo keliu su guminiais auliniais batais, aukštai danguje pamačiau skrendantį lėktuvą ir pagalvojau, kad lakūnui tai nereikia braidyti po purvynus ir ravėti plikomis rankomis mamos bei kolūkio daržų.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Stengiuosi į didelius rūpesčius nesivelti, nes kartais būnu toli ir aukštai, tad ne visuomet matau visą vaizdą. Ko negaliu suprasti – palieku.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Kad žmonės galėtų skaityti kitų mintis ir jas transliuoti, kad būtų išnaikinti visi virusai ir visi būtų sveiki, kad atsirastų mašinos ar objektai, greitesni bent jau už šviesos greičius, kad lietuviai suspėtų susėsti į laivus, kai ištirps ledynai arba laimingi išskristų į kitas planetas, kad nebereikėtų ateities kartų vaikams plikomis rankomis ravėti daržų kolūkiuose.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Pasitaręs su savimi nusprendžiau, kad visai gerai yra būti tuo, kuo dabar esu, nes papuoliau į Nacionalinio fotoprojekto „Lietuva ir mes“ leidinį, kitu atveju gal taip nebūtų nutikę.

Lida Kuzmienė

Keramikė Lida Kuzmienė labdaros ir paramos fondo „Vilniaus universiteto profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus mokinių klubas“ susitikime Jeruzalės skulptūros sodo patalpose prie savo kūrinio – kompozicijos „Ženklai žemės kalendoriuje“, sukurtos vyro skulptoriaus Stanislovo Kuzmos atminimui. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

202
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano gyvenimo kryptį nulėmė mokslai M. K. Čiurlionio meno mokykloje ir gyvenimas internate, toli nuo tėvų ir šeimos. Mokytojai ir auklėtojai augino, ugdė bei formavo asmenišką santykį su pasaulio vertybėmis, nulėmė pasirinktos profesijos kelią, tarytum nejučia išugdė gyvenimo prasmės suvokimą.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Geriausia ir gražiausia, kas šiandien yra atsitikę, yra tai, kad vidinė ir išorinė žmogaus laisvės sutampa esamajame laike.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Ateitis dabartyje – nesužalokime savojo krašto ir nesurakinkime jo neraštingais plieno, stiklo, betono statiniais.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Esu ir būčiau ta pati moteris, kurianti savąjį santykį su pasauliu, darbu, šeima ir mylinčiais žmonėmis.

Mindaugas Bilius

Disko metimo Parolimpinis čempionas, Lietuvos parolimpinio komiteto prezidentas Mindaugas Bilius Katedros aikštėje Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

204
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

2009 metais įvykusi autoavarija, kuri pakeitė mano gyvenimą 180 laipsnių kampu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Aš labai norėčiau, kad mūsų visuomenė nesustotų ir toliau sparčiai žengtų supratimo link, kad visi žmonės yra lygūs, nepaisant jų lyties, negalios ar tikėjimo.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mylėkite savo gimtinę.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Norėčiau būti kūno kultūros mokytoju ar sporto treneriu.

Lauryna Bendžiūnaitė

Operos solistė Lauryna Bendžiūnaitė ant Parnidžio kopos Nidoje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

206
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Diena, kai įžengiau į prof. Reginos Mačiūtės dainavimo klasę. Diena, kai pirmą kartą dainavau su orkestru. Diena, kai paėmiau savo sūnų ant rankų. Diena, kai pirmą kartą dainavau savo svajonių partiją – Susanna. Daug tokių dienų, lūžių ir visus juos nešioju širdyje – skaudžius, laimingus, visus mane auginusius ir auklėjusius.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Vakar, šiandien ar rytoj, Lietuvoje ir pasaulyje – aktualiausia menas ir kultūra. Niekada šiai sričiai nebus per daug dėmesio, finansavimo ar laiko.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mes nežinome, kad Ikaro tėvas perspėjo jį ne tik neskristi per aukštai, kad saulė neištirpdytų vaško sparnų, bet, svarbiausia, jis jam prisakė neskristi per žemai, kad jūros drėgmė neapsunkintu sparnų ir nenugramzdintų jo tamsioje jūroje.
Būkime drąsūs svajodami ir kurdami, drąsūs priimdami sprendimus ir drąsūs skristi aukštai, net jei kartais tai reiškia sudegti.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Klausimas, į kurį niekada neturiu atsakymo... Yra žmonės, turintys aibę gabumų ir noro juos realizuoti. Mano profesija yra tokia turininga ir taip daug apimanti, kad aš negaliu savęs įsivaizduoti nieko kito veikiant ir, man regis, aš turiu tik vieną užduotį šiame pasaulyje.

Žydrūnas Savickas

Pasaulio čempionas, sportininkas galiūnas, tituluojamas stipriausiu pasaulio žmogumi, visuomenės veikėjas Žydrūnas Savickas S. Moniuškos skvere Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

208
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Esminis mano gyvenimo posūkis įvyko, kai atėjau į sporto salę ir nutariau tapti stipriausiu pasaulio žmogumi. To sistemingai siekiau daugelį metų.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai jaudina, kad šiuolaikiniame globaliame pasaulyje mes išliktume kaip tauta ir valstybė, su savo kalba bei kultūra. Tai nebus lengva, bet reikės visų mūsų pastangų ir noro.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkėčiau prisiminti, iš kur esame kilę, prisiminti mūsų mažos, bet didingos valstybės istoriją, ir išlaikyti tą valstybę ateities kartoms.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svarbiausia būti žmogumi, nes žmogaus profesija ir pasiekimai nublanksta prieš moralines vertybes. Aš manau, kad vis tik aš būčiau tuo, kas esu dabar, nes tai buvo mano svajonė ir jos kryptingai siekiau.

Arūnas Burkšas
Arūnas Valinskas

Visuomenės veikėjas, daugkartinis Kuršių marių regatos nugalėtojas buriuotojas Arūnas Burkšas ir visuomenės veikėjas, televizijos laidų ir renginių vedėjas, prodiuseris Arūnas Valinskas jubiliejinės 50–osios Kuršių marių regatos metu Nidoje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

210
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Arūnas Valinskas: kiekvieno žmogaus gyvenimas neatsiejamas nuo likimo šalies, kurioje gyvena. Mano gyvenimui didžiausią įtaką turėjo Kovo 11–osios Akto paskelbimas.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Arūnas Valinskas: šiandien labiausiai stebina ir liūdina vyraujanti tendencija visame kame matyti tik neigiamus dalykus ir pačios Lietuvos laisvės idėjos menkinimas. Save neigianti ir žeminanti visuomenė neturi ateities. O juk Lietuvoje yra tiek nuostabių dalykų.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Arūnas Valinskas: Lietuvos pasaulyje yra tik tiek, kiek jos yra kiekvieno iš mūsų širdyse.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Arūnas Valinskas: svajočiau apie tokį gyvenimą, kokį gyvenu dabar.

Eugenijus Sabutis
Mindaugas Sinkevičius

Buvęs ir dabartinis Jonavos rajono savivaldybės merai Mindaugas Sinkevičius ir Eugenijus Sabutis miesto šventėje Joninių
slėnyje Jonavoje. (A. Repšio nuotrauka)

212
Juozas Erlickas

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, rašytojas, poetas, publicistas bei aktorius Juozas Erlickas prie Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vilniuje.
(A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

213
Vigantas Giedraitis

Buvęs Neringos savivaldybės meras, Neringos savivaldybės Tarybos narys Vigantas Giedraitis su žmona Svetlana ir anūku Adu Etnografinėje žvejo sodyboje Nidoje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

214
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Kaip ir daugeliui Lietuvos gyventojų, nesvarbu kokio amžiaus jie tada buvo, esminis gyvenimo lūžis įvyko 1990 metais, kovo 11–ąją ir 1991 metais, sausio 13–ąją. Tai buvo laikas, kuomet svarbiausias žmonijos vertybes, apie kurias kalbėjo tėvai: žmogaus sielą, gyvenimą, meilę, reikėjo iš naujo atrasti pačiam ir perduoti kitiems. Taip prasidėjo tarnystė savo Tėvynei Lietuvai, meilė ir pagarba Neringos žmonėms, sąžiningumas ir noras būti naudingam.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Mane labiausiai jaudina ir neramina išsivaikščiojanti Lietuva. Jaunimas, jaunos šeimos ir dalis pačių darbingiausių yra išsibarstę po visą pasaulį. Jie ieško darbo kitur, kad galėtų oriai gyventi. Mane jaudina mūsų pačių rinktų Seimo ir Vyriausybės narių atotrūkis nuo paprastų žmonių, kuriuos dažniausiai prisimena tik artėjant kitiems rinkimams. Man labai rūpi, kad kiekvienas darbingas žmogus Lietuvoje dirbtų bei galėtų išlaikyti savo šeimą, patenkintų savo buitinius, kultūrinius ir kitus poreikius.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Po pasaulį išsibarsčiusiems tautiečiams pasiųsčiau žinią: „Mieli tautiečiai, sugrįžkite į savo, tėvų ir protėvių nuostabią savo grožiu gimtinę. Jūsų darbščios rankos, meilė ir išmintis padės mums sukurti klestinčią Lietuvą.“
Lietuvai palinkėčiau išsirinkti išmintingus valstybės vadovus – nesavanaudžius, sąžiningus ir vienodai gerbiančius bei mylinčius valdžios bei verslo atstovus. Norėčiau matyti mūsų mylimos Lietuvos vadovus dosniai raikančius duoną senjorams, savo gyvenimiška patirtimi besidalijančiais su jaunimu ir vaikais, diskutuojančiais su kaimyninių valstybių vadovais.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jeigu butų galima pakartoti gyvenimo kelią, jis būtų labai panašus. Tikrai daugiau laiko skirčiau šeimai.

Jonas Pulkauskas

Muzikos mokytojas Jonas Pulkauskas Arino ežere, Molėtų rajone. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

216
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano gyvenimo lūžis įvyko, kai pamėgau muziką. Tuomet tapau muzikos mokytoju. Ir aš labai dėkingas už tai savo muzikos mokytojui Vytautui Rimkui.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Norėčiau, kad pagaliau baigtųsi švietimo reforma ir galėtų vykti normalus darbas. Tuomet visiems čia būtų gera.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Norėčiau turėti savo studiją ir kurti muziką.

Marius Jovaiša

Fotografas, keliautojas, dokumentinių filmų autorius ir albumo „Neregėta Lietuva“ autorius Marius Jovaiša su žmona Brigita ir vaikais Marija Izabele, Sofija Ona, Vincentu ir Antanu savo namuose Vilniuje. (G. Kropio nuotrauka)

218
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Man lūžio taškas buvo fotoalbumo „Neregėta Lietuva“ išleidimas 2008 metais. Leidinio sėkmė įkvėpė visai naujiems projektams, veiklai ir didelėms gyvenimo permainoms.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien mane labiausiai jaudina, kad gražūs lietuvių darbai ir pasiekimai išjudintų kritinę masę žmonių, kad plistų nuomonė, jog Lietuva yra auganti, sparčiai besivystanti šalis, kurioje gera kurti ir gyventi, kad jaunimas nesiveržtų išvažiuoti, o tie, kurie kažkada išvažiavo – norėtų sugrįžti.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu žiūrėti į ateitį ir kurti bei vesti Lietuvą pirmyn. Tuo pačiu norėčiau palinkėti gerai pažinoti mūsų istoriją, puoselėti savitą kultūrą ir unikalų identitetą, kalbą bei papročius.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Mokytoju.

Žana Kel

Buhalterinės apskaitos įmonės UAB „Integre“ direktorė Žana Kel su kolegėmis (iš kairės į dešinę): Vaida Jociūte ir Gintare Bacevičiene, įmonės biure Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

220
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Tikiu, kad kiekvienam iš mūsų gyvenime yra svarbu turėti autoritetą. Nesvarbu, ar tai populiarus dainininkas, pasaulinė žvaigždė, politikas, sportininkas ar sėkmingas verslininkas. Kiekvienas savo autoritetą renkasi skirtingai, tačiau bet kokiu atveju autoritetas mums padeda tikėti savimi, iš jo galime pasisemti patirties ir stiprybės siekiant savo tikslų.
Man nuo pat vaikystės labai svarbi buvo mano senelė. Tai mano autoritetas ir pavyzdys stiprios, išmintingos asmenybės. Ji nebuvo žymi, neturėjo kažkokių ypatingų pasiekimų, nebuvo verslininkė, bet ji visada tiksliai žinojo, ko nori ir kuria kryptimi eiti. Senelė buvo mano pagrindinė atrama sudėtingais ir sunkiais momentais. Tai žmogus, į kurį lygiuojuosi, be galo gerbiu bei vertinu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Pagal išsilavinimą esu finansininkė, todėl natūralu, kad ypač domiuosi dažnai vykstančiais mokesčių sistemos pokyčiais, svarstau, kada gi nusistovės ir atsiras stabilumas. Kitais žodžiais tariant, kada įstatymuose bei valstybės valdyme bus padarytas balansas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Man labai patinka Oskaro Šindlerio žodžiai: „Tėvas man sakydavo, jog gyvenime reikia turėti tris patikimus žmones – gerą daktarą, atlaidų kunigą ir sumanų buhalterį. Pirmaisiais dviem taip niekada ir nepasinaudojau.“
Geras finansų valdymas yra verslo sėkmės esmė, o buhalteris yra vienas svarbiausių žmonių bendrovėje. Tad ateities kartoms linkiu visada turėti gerą buhalterį šalia savęs.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Mokyklos metais svajojau studijuoti biochemiją, tačiau pritrūko trupučio sėkmės arba 0,01 balo iki priėmimo. Domiuosi vyno kultūra, esu baigusi vieną Someljė studijų etapą. Ir viena iš tolimesnių mano svajonių yra turėti savo vynuogyną bei namelį nuostabiajame Prancūzijos Provanso krašte.

Aušra Paukštytė

Nuotraukų ir istorijų knygos „Mamystė“ autorė, vaikų teatro „Pradžia“ įkūrėja Aušra Paukštytė savo teatre Vilniuje. (A. Žukovo nuotrauka)

222
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Nemanau, kad gyvenime būna vienas lemtingas įvykis. Yra tam tikri atsitiktinumai, kurie nukreipia tave vis kita kryptimi ir tik žiūrėdamas atgal gali bandyti sudėlioti prasmių žemėlapį. Pastebėjau, kad kas kelis metus perkuriu save iš naujo, ar kalbėtume profesine, ar filosofine prasme. Dažnai tokiems pokyčiams įkvepia kelionės. Na, bet paskutinis rimtas įvykis, be abejonės, buvo dukros gimimas, kuris visai neplanuotai ir nejučia mane atvedė į visą mamystės projektą ir į teatrą vaikams.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Paskutiniais metais itin aktyviai domėjausi lietuviško vaikų auklėjimo raida, motinystės kismu ir visa tai nuvedė į gilesnes socialines visuomenės bei žmogaus psichologijos analizes. Kaip istorinis fonas paveikė mūsų identitetą, kokie reikšminiai įvykiai šiandien formuoja vaikų teisių sampratą Lietuvoje? Ir ne tik teisinėje bazėje, bet ir šeimose, kiemo smėlio dėžėse. Todėl man patinka stebėti kasdienius šalies įvykius ir mintyse dėlioti juos į ilgalaikį visuomenės raidos modelį. Kiek laiko užtrunka, kol tam tikra nauja socialinė tiesa įsigali praktikoje?

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu kuo daugiau keliauti. Kelionės suteikia atvirumą ir lengvumą gyventi.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Vandenynų tyrinėtoja. Tai kurioziška svajonė, nes visai nedraugauju su vandeniu. Bet plaukti laivu į neištirtą horizontą man atrodo nuostabus nuotykis.

Inija Trinkūnienė

Senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ krivė, apeigų folkloro grupės „Kūlgrinda“ vadovė Inija Trinkūnienė Rasos šventės metu Verkių regioniniame parke Vilniuje. (G. Kropio nuotrauka)

224
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Pažintis su Jonu Trinkūnu. Išgirdau jį dainuojant su Veronika Povilioniene liaudies dainas. Nuo tada mano kelią lydi tūkstantmetės lietuviškos giesmės, kupinos protėvių išminties. Per jas atradau dvasinį ryšį su baltų dievais.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Norėčiau, kad Lietuva klestėtų per amžius pasaulio tautų bendrijoje, o protėvių aukurų šviesa nušviestų ir laimintų mūsų kelią, kad Gabija sujungtų mus, išsklidusius po pasaulį, ir telktų kūrybai – darnios šeimos ir visuomenės gėrio.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Testiprina jus Perkūnas, telabina Žemyna, telaimina ir globoja jus geroji Laima!

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Norėčiau pakeliauti laiku: patirti, kaip gyveno žmonės prieš keletą amžių ar seniau ir pažvelgti bent per šimtą metų į ateitį.

Agnė Matulaitė

Psichologė – psichoterapeutė dr. Agnė Matulaitė savo namuose T.Vrublevskio gatvėje, Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

226
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Visų pirma tėvų ir senelių, kurie mane mylėjo, turėjimas. Mokytojai, kurie buvo ne šiaip sau mokytojai, o asmenybės. Taip pat krikštatėvis, auklė iš Brazilijos, mano vyras, vaikai. Tačiau kalbant chronologiškai ir profesiškai, posūkis į psichologiją įvyko išsiskyrus mano tėvams. Tėvų skyrybos mane labai sukrėtė. Supratau, jog nebūsiu šiaip mokslininkė. Noriu, o gal net ir privalau, nerti į realių žmonių vidinį pasaulį. Tuo tarpu, mano tokį ilgalaikį domėjimąsi pačia psichologija išlaikė pankiškos srities – fenomenologijos – atradimas. Niekad nepatiko eksperimentavimas su žmonėmis. Manipuliavimas jais. Norėjau gelmės. Žmogaus sąmonės patyrimo, o ne jo elgesio tyrinėjimo. Žmogaus, kaip holistinės būtybės, supratimo. Ir štai, subyrėjus Sovietų sąjungai, suradau panašiai besijautusius kitus psichologus. Galiausiai sukūriau ir savo bendraminčių ratą – Fenomenologinių tyrimų institutą.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Žmogiškumas. Gebėjimas išgirsti vienas kitą. Kalbėjimasis. Gebėjimas sustoti. Ieškoti ir atrasti save. Horizontalių santykių kūrimas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Tikėjimą savo šaknimis. Tikėjimą vienas kito geranoriškumu. Tikėjimą, kad laimė ir džiaugsmas dažnai slypi mažuose dalykuose.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Sunkiai įsivaizduoju. Manau, nors kartais ir dūsauju, bet iš esmės esu tuo, ten ir su tais, kuo, kur ir su kuo ir noriu būt.

Lijana Ivanickienė
Andrius Ivanickas

Mažosios bendrijos „Lino manija“ savininkai Lijana ir Andrius Ivanickai su vaikais Ąžuolu, Andrium ir Lėja savo namų kieme Kaune. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

228
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Lijana: viskas pasisuko taip, kaip yra dabar, tik mano anytos dėka, kuri pasiligojusi paprašė manęs ir savo sūnaus Andriaus jai padėti, o vėliau visiškai perleido mažytį šeimos verslą į mūsų rankas. Tai nebuvo lengvas sprendimas mūsų šeimai, nes man reikėjo paaukoti sėkmingai besiklostančią savo karjerą. Tada aš netikėjau, jog ši veikla mane pakerės, sužavės ir taip įtrauks, jog niekada nenorėsiu viso to paleisti. Dabar žinau ir tikiu, jog ši graži šeimos tradicija turi išlikti. Su didžiausiu malonumu išauginusi ir išpuoselėjusi šią gražią lino mezgimo tradiciją, ją su džiaugsmu perleisiu savo vaikams.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Lijana: labiausiai jaudina emigracija ir jaunų žmonių noras dirbti svetur. Sutinku, jog Lietuvoje dirbti sunku, nes mažos algos ir dideli mokesčiai, trūksta lengvatų pradedantiems savo nuosavą verslą, bet tai, ką turiu dabar ir tai, ką jaučiu – atperka viską. Todėl norėtųsi padrąsinti visus nebijoti sunkumų, nusiteikti įveikti visas kliūtis ir dirbti savo naudai, Lietuvos naudai savo gimtinėje.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Lijana: norėčiau visiems garsiai pasakyti, jog kad ir kaip sunku būtų, kad ir kaip viliotų svajonių šalys, niekada niekur kitur nebūsite laimingesni nei šalia savo artimųjų ir savo šeimos. Juk stiprūs ir laimingi esame tik būdami kartu. Juk svarbiausia yra šeima. Branginkime, ką turime čia. Visko, ko trokštate, galite gauti ir čia, tik pabandykite bei nepasiduokite ir tikrai pavyks. Tikėkite savimi!

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Lijana: gal pasakysiu kiek nekukliai, bet gyvenu svajonių pasaulyje, nedrįsčiau norėti daugiau, nes turiu viską, ko troškau. Turiu mylimą vyrą, nuostabius tris vaikus, turiu keturis svajonių šunis, turiu baltą kaip sniegas katiną, turiu mamą, turiu mylimą darbą ir šiltus namus. Kiekvienam kuo nuoširdžiausiai linkiu turėti tą patį ir niekada nereiks svajoti apie nieką kitą.

Selemonas Paltanavičius

Gamtininkas, prozininkas, fotografas ir keliautojas Selemonas Paltanavičius Vilniaus knygų mugėje. (Ž. Zimnickaitės
nuotrauka)

230
Ignas Rusilas

Projekto „Misija Sibiras“ vadovas Ignas Rusilas atminties akcijos „Ištark, išgirsk, išsaugok“ renginio metu prie Genocido aukų muziejaus Vilniuje. (P. Malūko nuotrauka)

231
Mindaugas Rainys

Režisierius ir televizijos laidų vedėjas Mindaugas Rainys Pirklių klubo terasoje Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

232
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Vieno lūžio taško įvardinti neįmanoma. Manau, kad vis dar kuriu savo istoriją ir diena, kai atrasiu save ar priežastį, kodėl aš esu šioje žemėje, dar ateis. Tarpinių lūžių, aišku, buvo. Mano mama, paskatinusi mane judėti meno keliu dar vaikystėje. Mano pirmoji dramos teatro mokytoja, pavadinusi mane ypatingu. Tačiau didžiausias asmeninis augimas ir pokytis gyvenime prasidėjo sutikus artimą sielą Milaną Jašinskytę. Ir kaip žmogus, ir kaip draugė bei partnerė ji padėjo man pradėti kelionę į save. O atrandant naujas savo ribas, augi visose srityse.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Mane kartais liūdina vyraujantis žmonių cinizmas ir atmestinas požiūris į tai, kas daro įtaką aplinkai. Stebiu, kaip demokratija, dėl kurios kovojo tėvai ir seneliai, suvokiama tik internetinėje erdvėje, o ten žmogiškajame pasaulyje pritrūksta inciatyvos ir drąsos kurti visapusiškai gražų rytojų.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Didžiausias mūsų šalies turtas yra žmonės, tad nenuvertinkite jų, branginkite ir leiskite jiems būti laimingiems.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Veikla, kuri sukuria išliekamą vertę, kuri įkvepia ir kuri leidžia žmonėms nuoširdžiai gyventi laimingiems.

Saulius Pilinkus
Saulius Paukštys

Kultūros veikėjai bei visuomenininkai Saulius Pilinkus ir fotomenininkas Saulius Paukštys prie jų iniciatyva pastatyto paminklo muzikantui Frank Zappa’i K.Kalinausko gatvėje Vilniuje. (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

234
Algirdas Neiberka

Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka (kairėje) ir parolimpinių žaidynių dalyvis, penkiakovininkas Tomas
Kairys Paežerių dvare, Vikaviškio rajone. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

235
Justinas Jankevičius

Humoristas, televizijos laidų ir renginių vedėjas Justinas Jankevičius Gedimino pilies bokšte Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

236
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Pirmą kartą pamatęs piratinį Robin Williams pasirodymo Metropolitan Operos rūmuose vaizdo įrašą supratau, kad užsidirbti nors litą darydamas tai, ką daro jis, yra mano svajonė. Ilgai ta svajonė „buteliavosi“, tačiau vieną dieną iššovė ir dabar esu laimingas.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Man labiausiai rūpi, kad žmonės rastų laiko pasijuokti. Žinau, kad tai klišė, bet penkis metus vesdamas laidą apie sveikatą įsitikinau, kad juokas iš tiesų gali būti vaistas nuo visų ligų ir daugelio problemų sprendimo būdas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mūsų karta bus prisiminta dėl išpaišytų antakių ir krūvos asmenukių, todėl vertinama galės būti visaip. Manau, kad mūsų užduotis yra padaryti, kad ateities kartos mus prisimintų kaip žmones, kurie vis dar mokėjo šypsotis savo kaimynams.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Vienintelis dalykas, kurį šiuo metu noriu keisti savo gyvenime, tai tapti geresniu tame, ką šiuo metu darau. O jeigu vieną dieną nebegalėsiu daryti to, ką darau, būsiu šiltas ir inteligentiškas benamis. Tokių, pastebėjau, šiuo metu kaip tik trūksta.

Zita Inčirauskienė

Vilniaus Dailės akademijos Telšių fakulteto profesorė, dailininkė Zita Inčirauskienė galerijoje prie savo kūrinio Telšiuose. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

238
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Esminis gyvenimo posūkis įvyko prieš dvidešimt septynerius metus – sąmoningai apsisprendžiau gyventi su Viešpačiu ir laikytis jo instrukcijų. Tai iš esmės pakeitė asmeninį gyvenimą ir sudėliojo prioritetus, nors tai nebuvo ir nėra lengva iki šiolei.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Tas žmonių blaškymasis nesuprantant esmės. Juk tik tiesa padarys mus laisvus.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Apie rytdieną Mokytojo žodžiais: „Kartos ateina, kartos praeina – o Žemė pasilieka amžina.“

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Tai, kuo esu, ten, kur esu, tame, kame esu, su tuo, su kuo esu – esu laiminga!

Romualdas Inčirauskas

Vilniaus Dailės akademijos Telšių fakulteto profesorius, medalininkas, skulptorius, tapytojas Romualdas Inčirauskas Telšių fakulteto dėstytojų kūrybos parodoje prie savo kūrinio. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

240
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Krikščioniškos gyvensenos pasirinkimas lėmė esminius gyvenimo ir kūrybos pokyčius bei tapo mano gyvenimo ir kūrybos stuburu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Didžiuojuosi ir vertinu galimybę gyventi laisvoje nepriklausomoje Valstybėje. Tai man didžiausia nūdienos vertybė.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkėčiau branginti bendrąsias dvasines vertybes ir nepasiklysti smulkmenose.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kaip nebūtų keista, nors 40 metų užsiimu kūryba, tebesvajoju būti dailininku.

Aleksandras Alekseičikas Kirinovas

Psichiatras ir psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas Kirinovas Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

242
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano gyvenime nebuvo vieno lūžio ar revoliucijos, bet buvo daug vingių ir posūkių. Ačiū žmonėms, kurie man rodė pavyzdį, žmonėms, kurie buvo Dievo atvaizdu. Pirmiausia, tai tėvas ir jo žmoniškumas bei mama savo konkretumu ir moteriškumu. Vėliau Antanas Smalstys, Kurt'as Hock'as, Mark'as Burno, mano mokytojai, pacientai. Turėjo reikšmę dar ir tai, kad gyvenau Lietuvoje, bendravau su lietuviais, baltarusiais, rusais, lenkais, ukrainiečiais – juk tai Vilniaus kraštas. Turėjo reikšmę, kad gyvenau vokiškoje Lietuvoje, tarybinėje Lietuvoje ir ačiū Dievui, savistovioje Lietuvoje, todėl galėjau būti įvairus. Gal neblogai, kad vedžiau lietuvę ir vaikai pakankamai lietuviški.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien mane jaudina tai, kad Lietuva praranda save. Mes tapome europiečiais, o turėtume būti lietuviais – Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės gyventojais su savo bendra Lietuvos ir Europos istorija, savo šeimos ir giminės istorija. Kaip psichiatras – psichoterapeutas pasakyčiau: „Aš sergu tada, kai nesijaučiu ir nebūnu savimi.“

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Žinutė ateities kartoms: „Vaikai, gelbėkitės, o anūkai – gelbėkite mus! Žmonės, pirmiausia būkite žmonės, būkite šeimyniški, būkite profesionalai ir savo likimo šeimininkai.“

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svajočiau būti tuo, kuo esu. Gal tik norėčiau būti labiau panašus į savo tėvą chirurgą. Dar norėčiau turėti ne du, o tris vaikus, ne du anūkus, o devynis. Norėčiau būti daugiau rusišku lietuviu ir baltarusišku lenku.

Audrius Stonys

Kino režisierius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Audrius Stonys prie Vilnelės upės Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

244
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Manau, būtų neteisinga įvardinti vieną lūžio tašką. Kuo ilgiau gyveni, tuo aiškiau imi matyti visą grandinę susitikimų, išsiskyrimų, pasirinkimų, poelgių, žmonių, kurie vienaip ar kitaip keitė ir formavo tavo gyvenimą. Tuomet, kai tai vyko, tai atrodė lūžio taškas, bet laiko perspektyvoje taškai susijungė į vektorius, vedančius kažkur tolyn...
Nieko nėra atsitiktinio ir nieko nėra nereikšmingo. Tikiu, kad kiekvienas mūsų pasirinkimas yra esminis formuojant mūsų ateitį.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Mane džiugina, kad košmariškas sapnas, vadinamas Sovietų sąjunga, baigėsi. Praėjo vos ne trisdešimt metų, o aš vis dar negaliu atsidžiaugti. Kas benutiktų dabartinėje Lietuvoje, niekada nejausiu jokio ilgesio tai vergovinei sistemai. Man be galo patinka būti pasaulio dalimi. Ne politinės sistemos ar santvarkos daro žmogų laisvu, tad norėtųsi, kad Lietuvos piliečiai suvoktų laisvės vertę, ją brangintų ir ja dalintųsi.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Labai norėčiau, kad Lietuva pagaliau atsikratytų netolerancijos, rasizmo, ksenofobijos, homofobijos bei agresijos užkrato. Norėčiau, kad pagaliau taptume laisva, tolerantiška, atvira valstybe, apie kokią svajojome prie Nepriklausomybės laužų – kalbančia lietuviškai, bet su džiaugsmu priimančia kitaip kalbančius, kitaip atrodančius, kitaip gyvenančius žmones.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Mane visada žavėjo dvi profesijos, o tiksliau pašaukimai. Gydytojo ir kunigo. Vienas gelbėja žmogaus kūną, kitas sielą. Abu gyvybiškai svarbūs. Menas taip pat prisideda prie sielos gyvenimo, bet eina link jos aplinkkeliais.

Zigmas Vileikis

Tarptautinio džiazo muzikos festivalio „Birštonas“ organizatorius Zigmas Vileikis prie mineralinio vandens garinimo bokšto „Druskupis“ Birštone. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

246
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano gyvenimo lūžis įvyko 1980 metais, kai susitikome su muzikologu Liudu Šalteniu. Jo postūmis pradėti rengti džiazo festivalius Birštone buvo lemtingas.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Švietimas. Mokyklose kalti inkilėlių nebereikia. Reikia, kad vaikai domėtųsi loginiais sprendimais ir robotika.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Žmonės gyvenime viską pasiekia tik per darbą, o ne per poilsį. Nebūkime antri, kai galime būti pirmi.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Gydytoju.

Gabrielius Liaudanskas

Lietuvos kariuomenės ambasadorius, Lietuvos šaulių sąjungos narys, grupės „G&G Sindikatas“ įkūrėjas ir lyderis, vokalistas, dainų tekstų bei muzikos kūrėjas, hiphopo pradininkas Lietuvoje Gabrielius Liaudanskas – Svaras buvusios Pučkorių patrankų liejyklos teritorijoje Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

248
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Esu iš tų žmonių, kuriems kiekviena diena yra pamoka ir iš jos semiuosi patirties, todėl lūžio taškų mano gyvenime buvo be galo daug.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien man svarbiausia mano artimieji, Tėvynė ir saviraiška.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Lietuva prasideda tavo namuose ir baigiasi istorine atmintimi. Viskas yra svarbu. Neabejoju Lietuvos ateitimi, linkiu jai saugoti stiprių žmonių tradicijas.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Didžiąją savo gyvenimo dalį aš pats rinkausi, kuriuo keliu eiti ir kokius sprendimus priimti, todėl manau, kad kito varianto nei būti tuo, kuo esu šiandien, nėra.

Gediminas Zujus

Kompozitorius ir prodiuseris Gediminas Zujus savo namuose Kaune. (A. Repšio nuotrauka)

250
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

1985 metais su Giedriumi Litvinu ir Kęstučiu Lušu įkurta pirma profesionali garso įrašų studija. Tai rezultatas begalinio noro kurti muziką, naudojant šiuolaikines technologijas, tokias kaip elektronika ar sintezatorius. Žinojau, kad tokie dalykai nemažai kainuoja, bet kad ta technika taip greitai pradės keistis ir ką tik brangiai nupirkti dalykai po pusmečio taps pasenę – nenutuokiau. Kad išsilaikyčiau, turėjau kurti kitiems, daugiausia pop muzikos atlikėjams, o tai atitolino mane nuo akademinės muzikos, nuo savo kūrybos. Tačiau suartino su džiazu ir įnešė nemažai korekcijų mano muzikiniame kūrybiniame kelyje.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Rūpi talentingų ir kūrybingų žmonių išvažiavimas iš Lietuvos, apskritai Lietuvos kultūros politika, na ir politika ne tik kultūros srityje, kuri kartais atrodo tikslingai stumia jaunus žmones gyventi svetur. Mano manymu, kai kurios Nacionalinio transliuotojo laidos netgi tiesiogiai skatino emigraciją. Pavojingai ilgą laiką vyravo arba nesuvokimas, kur link einame, arba labai elementariai – suinteresuotų grupelių tenkinimasis tądienių projektų finansavimu ar/ir ambicijomis.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Ateities kartoms linkiu negyventi praeitimi, per daug neplanuoti ateities, gyventi dabar ir čia, o stiprybės semtis savo šaknyse – istorijoje, kultūroje ir protėviuose. Juk nėra tvirto medžio be šaknų.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svajočiau pabūti pandos ar koalos kailyje.

Petras Vyšniauskas

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Pučiamųjų ir mušamųjų katedros profesorius saksofonininkas Petras Vyšniauskas Pūčkorių atodangos apžvalgos aikštelėje Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

252
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Būdamas 10 metų pirmą kartą pamačiau saksofoną. Štai ir viskas.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Daugiau pasitikėjimo ir žmogiškos šilumos vienas kitam.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Norėčiau išvysti švarų, šiukšlėmis neužterštą pasaulį.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kadangi groju nuo 3 metukų, man niekada nereikėjo galvoti, ką gyvenime rinktis.

Vytautas Rubavičius

Rašytojas ir kultūrologas daktaras Vytautas Rubavičius Rotušės aikštėje Vilniuje. (A. Repšio nuotrauka)

254
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Gyvenimui būdingi įvairūs lūželiai, o kai kada ir tikri lūžiai. Kas vienu metu atrodo stiprus pokytis, po kurio laiko gali pasirodyti kaip nublankęs įvykis, pamažu išnykstantis prisiminimų tėkmėje. Ir atvirkščiai – kai kurie dalykai vis aiškiau iškyla atmintyje, ir supranti kažko labai svarbaus netekęs, ir ta netektis net tau nejaučiant pakeitė tavo gyvenimą – savivoką ir saviteiką, o sykiu ir kūrybos pobūdį. Gyvenimą ryškiai pakeitė mano gimę vaikai – jie mane pavertė tėvu. Vis kitoks jautiesi įsibėgėjant rašytojinei veiklai. Prisimindamas suvoki, kaip tave keitė bendravimas su kai kuriais artimais bičiuliais, perskaitytos knygos, eilėraščiai. Dėkoju Dievui už draugystę su a.a. rašytoja Vidmante Jasukaityte, visada pasiruošusia ir padėti, ir paguosti. Vis labiau suvokiu, kiek daug man davė bičiulystė su orientalistu, plačios erudicijos civilizacijų tyrėju Antanu Andrijausku, kuris vienu metu paakino prisijungti prie jo mažo tyrėjų būrelio, o jau vėliau primygo užbaigti ir apsiginti daktaro laipsnį. Svarbus buvo ir bendravimas su bičiuliu a.a. Pauliumi Normantu. Gyvenimo kelyje man visada svarbios buvo knygos – gerai pamenu, kiek ilgai vaikščiojau apkvaitęs nuo atsivėrusio prozinio pasakojimo grožio, kai mokykloje perskaičiau seną pilną rusišką „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų leidimą, kuriame, kaip jau vėliau ėmė aiškėti, išplėtoti visi galimi pasakojimų būdai. Panašiai kaip Jameso Joyse`o Ulise. Gyvenu vis atsigrįždamas į Konstantino Kavafio eilėraštį „Termopilai“.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai neramina, kad Lietuva vis labiau praranda nacionalinės valstybės galias, o viešojoje erdvėje įsitvirtina požiūris, kad nei tautiškumas, nei valstybingumas mums jau nebereikalingi, nes turime kuo greičiau tapti grynakraujais europiečiais. Tad nebereikalinga mums ir nacionalinė kultūra bei gimtoji kalba, nes daug daugiau pasaulio atvers bendravimas angliškai. Mūsų politinis ir kultūrinis elitas iki šiol taip ir neįsisąmonino pamatinio valstybės tikslo – visiems laikams laiduoti laisvą lietuvių tautos ir Lietuvos visuomenės egzistavimą, teikiant galimybę lietuvių tautai būti istorijos subjektu, istorijos veikėja. Pavydu žvelgiant į estų pusę – jie tą dalyką kuo puikiausiai suvokia, tad šį tikslą įrašo pirmu numeriu visose savo strategijose.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Žinutė labai paprasta, bet labai jau „nemadinga“. Lietuvos žmonėms linkiu suvokti, kad valstybingumas yra didelė Dievo dovana, su kuria reikia atsakingai ir kūrybingai elgtis. Valstybė kuriama tik gimtąja kalba veikiančios kultūros pagrindu. O jau kaip konkrečiai – priklauso nuo visuomenės ir jos politinio elito savimonės. Juk kultūros „priemones“ galima pasitelkti ir valstybingumo jausenai menkinti. Tad būtina puoselėti valstybingumo jauseną visomis kultūros ir švietimo lytimis, stiprinti tautos ir visuomenės kultūrinės kūrybos galias. Išlaikyti tvirtą įsitikinimą, kad „lietuviais norime ir būti“. Kaip kad lenkai – lenkais, o estai – estais. Puoselėkime didžiųjų savo tautos vyrų ir valstybės kūrėjų – Simono Daukanto, Vinco Kudirkos, Jono Baanavičiaus ir ypač Antano Smetonos – palikimą bei atminimą.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Tikriausiai klajūnu, bandančiu įsiklausyti į įvairiausių žemės lopinėlių šneką, gyvenimo būdus, kad visu savo kūnu pajusčiau tą žinią, kurią mums siunčia gyvoji, sąmoningoji Žemė. Jei pakiltume dar aukščiau, tai norėčiau išskleisti albatroso sparnus. O jei jau kas suteiktų galimybę rinktis – tai geru tėvu.

Artūras Novikas

Džiazo muzikos mokytojas, dainininkas, kompozitorius, choro dirigentas bei vokalinių ansamblių ir chorų aranžuočių autorius Artūras Novikas savo džiazo mokykloje „Jazz Island“ Vilniuje. (R. Adžgausko nuotrauka)

256
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Esu chorvedys, baigęs klasikinius mokslus Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje bei Muzikos akademijoje. Ir nors namuose skambėjo daug džiazo bei tuometinės lengvosios muzikos, už didyjį lūžį esu dėkingas ilgamečiam Kauno Rotušės ceremonmeisteriui Kęstučiui Ignatavičiui, kuris 1986 metais man davė paklausyti JAV grupės „Singer Unlimited“ įrašų. Klausiau jų be sustojimo visa naktį – tai man atvėrė akis, daugiabalsę chorinę muziką pamačiau naujai. Nuo to laiko pats aranžuoju vadovaudamasis atrastais principais.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Liūdina nuoseklumo trūkumas valstybės kultūros politikoje, paviršutiniškumas bei stabilumo stoka.
Teko padirbėti su mergaičių choru Taline. Estai seniausiai suprato, kad tauta stipri tiek, kiek ji yra kultūringa. Chorų Estijoje dešimtimis kartų daugiau nei Lietuvoje, bet visi jie randa savo vietą. Dirba, auga, tobulėja, konkuruoja – valstybės bei įvairių fondų dėka kiekvienas leidžia sau važiuoti į konkursus ir garsinti savo šalį.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Šaliai be abejonės noriu palinkėti taikos, o kiekvienam – dirbkime kiekvienas tai, kas širdžiai miela, ką išmanome geriausiai, taikiai, ramiai ir oriai gyvenkime.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kokioje penktoje klasėje svajojau mesti muziką ir būti kalnų slidininku, M. K. Čiurlionio menų mokykloje rinkausi tarp muzikos ir dailės. Gal visai norėčiau ir vėl kada patapyti, bet labiau už viską ir toliau noriu dirbti su jaunimu, kurti jiems, mokyti juos, daug koncertuoti, keliauti, kad kuo daugiau žmonių išgirstų ir suprastų, kad gražu ir gerai ne visada yra lengva, bet už tai yra labai gražu ir labai gerai.

Kęstutis Dvareckas

Kunigas Kęstutis Dvareckas Pavilnių regioniniame parke Vilniuje. (A. Žukovo nuotrauka)

258
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Nelengva išskirti vieną įvykį ar asmenį, kurie pakreipė mano gyvenimo kelią. Manau, kad visi susitikimai ir įvykiai, o ypač nemalonūs ir skausmingi, vertė ieškoti atsakymų, padėjo susivokti, kad ne ta kryptimi atkakliai einu. Šiandien džiaugiuosi visais tais įvykiais, kurie laisvino iš visažinybės ir visagalybės iliuzijų. Šiandien dėkoju visiems tiems žmonėms, su kuriais gyvenime teko susitikti – visi jie kaip bitutės į korį nešė ir neša nektarą į mano dienas.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šalia daugybės džiuginančių dalykų, žinoma, kad yra kas jaudina, neramina ar net šiek tiek gąsdina. Man neramu, kad labai apvytę žmonių tarpasmeniniai santykiai – vyrauja paviršutiniškumas, kai tuo tarpu visi ilgimės gelmės. Man neramu, kad valstybės valdyme einame kontrolės, draudimų ir kažkokio liguisto nepasitikėjimo vieni kitais keliu – daug imitacijos, nors ilgimės ir siekiame tikrumo; daug greitų rezultatų, nors norim stabilumo, tvarumo. Dar neramina augantys emigracijos mastai – kalbu ne vien apie geografinę emigraciją – ji turi ir pliusų, labiau neramina vidinė emigracija, kai mes iš netobulos realybės emigruojam į televizorius, virtualybes, svaigalų sukurtas iliuzijas ar panašiai. Tik išlikdami realybėje galime iš tikrųjų keistis ir keisti.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Į rytojų žvelgiu smalsiai ir su pasitikėjimu. Tikiu, kad viskas mus mylinčio Dievo rankose ir jeigu tik Jam leisim, Jis mūsų gyvenimuose jau šiandien augins šviesią ateitį. Kalbėti į ateitį nesinori, nesinori jos prognozuoti – norisi likti šiandien, daryti, mylėti, atsiprašyti, prašyti, eiti šiandien. Tuomet ateitis neišvengiamai nustebins pranokdama mūsų lūkesčius.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kuo toliau, tuo labiau matau save daugelyje pozicijų ir tarnysčių, o visoms joms bendras bruožas – santykiai su žmonėmis. Galėčiau prekiauti saldumynais, nes juos mėgstu, gaminti kavą, būti gidu.

Dainius Čiuprinskas

Krepšinio treneris Dainius Čiuprinskas savo paties vadovaujamoje krepšinio mokykloje "Tornado" Kaune. (R. Adžgausko nuotrauka)

260
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano gyvenimo lūžis įvyko penktoje klasėje pilnai atradus krepšinį. Meilę sportui ir pagarbą kūnų kultūrai išugdė garsi krepšinio trenerių šeimos atstovė Ona Butautienė ir kūno kultūros mokytojas Vytautas Špucis.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien man labiausiai rūpi žmonių pasyvus fizinis aktyvumas bei drastiškas Lietuvos tuštėjimas ir senėjimas. IT sistemos suteikė žmonėms daugybę galimybių, bet atitolino nuo gamtos, fizinio aktyvumo, realaus bendravimo. Tikiuosi, kad vis daugiau pažinsime judesio laimę ir gyvenimo pilnatvę.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mūsų šaliai linkėčiau labiau tikėti savimi, džiaugtis savo pasiekimais ir gamta. O kiekvienam Lietuvos piliečiui mažais darbais prisidėti prie šalies gerovės ir taip kurti klestintį kraštą.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Džiaugiuosi ugdydamas jaunąją kartą ir tikiu, kad tai mano pašaukimas.

Zigmas Lydeka

Ekonomistas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, buvęs Vytauto Didžiojo universiteto rektorius ir Senato pirmininkas Zigmas Lydeka Vytauto Didžiojo universitete Kaune. (R. Adžgausko nuotrauka)

262
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Gyvenimo lūžio tašku laikau 1989 metus, kada buvo atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas. Pradėjęs jame dirbti supratau, kad atsivėrė visos galimybės asmeniškai man ir greta esantiems tobulėti, save realizuoti, būti naudingiems kitiems. Šis universitetas atitiko ir atitinka mano prigimtį – būti laisvu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Tikiuosi, kad užaugusi nepriklausomos Lietuvos jaunoji karta taps pilietiška, supras savo pareigą prisiimti atsakomybę už tai, kad ateities kūrėjais būtent jie ir yra. Mes turime patikėti ir suprasti, kad jaunų žmonių ambicijos bei kompetencijos yra patikima garantija šalies proveržiui. Jaudina tai, kad dabartinė valdžia vis dar nesupranta, kad ji valdytų geriau, jei valdytų mažiau.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Norėtųsi, kad visi gyvenime atrastume daugiau džiaugsmingų akimirkų, būtume optimistais ir neapkartintume savo pasiekimų kasdienybės rutina, trumpalaikėmis nesėkmėmis ar intrigomis. Juk gyvenimui prasmę suteikiame patys, tad suteikime jai tvirtus vertybinius pagrindus, nes nepamatuoti norai ir iškreiptos iliuzijos yra nevertos dėmesio.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Gyvenimą pakartočiau be tų klaidų ar paklydimų, kurie įvyko dėl įvairiausių aplinkybių. Aš esu mokytojas, universiteto dėstytojas, tai vienintelė mano kada nors turėta profesija. Šia prasme esu laimingiausias iš visų dirbančių žmonių ir už tai esu dėkingas likimui. Šią akimirką nenorėčiau būti niekur kitur pasaulyje.

Rimas Norvaiša

Vilniaus universiteto matematikos profesorius Rimas Norvaiša Subačiaus apžvalgos aikštelėje Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

264
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Reikšmingiausią įtaką mano gyvenimui turėjo darbas Masačusetso technologijos institute, Kembridže, JAV. Ten galutinai subrendau kaip matematikas ir žmogus su savo pasaulėžiūra bei įpročiais. Nuo tada pradėjau jausti didesnį poreikį duoti, nei imti.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste man labiausiai rūpi mūsų švietimo sistemos bėdos. Esu įsitikinęs, kad žinau jos silpniausią vietą – ugdymo pagrindus. Aplinkybės susiklostė taip, kad edukologijoje dominuoja vienpusis ir klaidingas požiūris į ugdymo metodus. Šis požiūris neturi sau adekvačios atsvaros nei akademinėje bendruomenėje, nei visuomenėje.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mūsų visuomenė yra susiskaldžiusi. Tarpusavyje bendrauja tik panašių pažiūrų ar interesų žmonės. Neretai skirtingos grupės kovoja viena prieš kitą. Tai yra rimčiausia problema, dėl kurios turėtume rūpintis dabar ir ateityje.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jei nebūčiau tuo, kuo esu šiandien, tai norėčiau juo tapti, tik geriau išmanančiu kitas sritis.

Diana Stomienė

Šiuolaikinio meno mugės „ArtVilnius“ vadovė Diana Stomienė savo galerijoje „Meno niša“ Vilniuje. (R. Adžgausko nuotrauka)

266
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Didžiausias gyvenimo lūžis – tai 1990 metais kovo 11 dieną atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Tik tada buvo galima įgyvendinti savo idėjas. 1993 metais įkūriau savo pirmą meno galeriją „Lietuvos aidas“, o 2002 metais galeriją „Meno niša“. Esminis lūžis buvo ir 2009 metais, kai Vilnius tapo Europos kultūros sostine, tuomet atsirado galimybė įkurti meno mugę „ArtVilnius“.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien labiausiai rūpi tiek globalios problemos, kaip klimato atšilimas, ekologija, tiek lokalios Lietuvos problemos, kaip emigracija ar kultūros situacija šalyje.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Tėvynė yra tik viena – Lietuva! Galime čia sukurti gerą gyvenimą sau ir ateities kartoms, o tai priklauso nuo kiekvieno mūsų ir niekas už mus to nepadarys.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Būčiau architekte arba menininke. Dar šalia galerijos visados svajojau turėti ypatingą kavinę – klubą su jaukia aplinka, kur galėčiau kurti skanius patiekalus ir burti bendraminčių ratą.

Romas Lileikis

Užupio respublikos prezidentas, režisierius ir poetas Romas Lileikis Tolkiškėse. (A. Repšio nuotrauka)

268
Deimantas Narkevičius

Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, medijų meno kūrėjas Deimantas Narkevičius jo parodos metu „Dėmės ir įbrėžimai“ Nacionalinės dailės galerijos kieme Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

269
Dainius Pulauskas

Džiazo muzikos kompozitorius ir atlikėjas Dainius Pulauskas prie buvusių Profsąjungų rūmų Vilniuje. (A. Repšio nuotrauka)

270
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Visada žinojau, jog būsiu muzikantas. Geriausiai pasaulį suvokiu ir jaučiu muzikos pagalba. Be jos tikrai negalėčiau gyventi. Muzika – mano pašaukimas ir esminė būties dalis.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien labiausiai jaudina giliosios kultūros praradimai. Kartais atrodo, jog mažai lieka tos tikrosios kūrybinės gelmės, idėjos. Jaudina žmogaus būties trapumas, gyvenimo ašies posūkiai ir viražai.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mylėkite Lietuvą – tai juk tokia nuostabi šalis! Norėčiau palinkėti vertinti ir puoselėti mūsų laisvę, nes tik laisvi žmonės gali kurti, oriai gyventi ir gerbti kitus. Na ir, aišku, linkiu sugebėti visada būti čia ir dabar.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Tikrai esu tuo, kuo visada norėjau būti. Aš – muzikantas. Kuriu ir groju savo muziką, o tai ir yra mano svajonės išsipildymas. Negalėčiau ir nenorėčiau būti niekuo kitu.

Dainius Svobonas

Teatro ir kino aktorius Dainius Svobonas Aleksoto apžvalgos aikštelėje Kaune. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

272
Liudas Mockūnas

Kompozitorius, prodiuseris, moderniojo džiazo ir laisvosios avangardinės muzikos atlikėjas Liudas Mockūnas Kernavėje. (A.
Repšio nuotrauka)

273
Daiva Tamošiūnaitė

Radijo ir televizijos laidų bei renginių vedėja Daiva Tamošiūnaitė Reformatų parke Vilniuje. (A. Žukovo nuotrauka)

274
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Profesinėje plotmėje lūžio tašku galėčiau vadinti posūkį nuo prancūzų kalbos mokytojos, dėstytojos ir vertėjos darbo link radijo bei televizijos laidų vedėjos ir kūrėjos. A.a. Kęstutis Sakalauskas, radijo stoties „Radiofonas Vilniaus Varpas“ savininkas, išgirdęs mano balso tembrą, kėlusį paauglystės metais man nemažai „konfūzo“, pakvietė dirbti laidos vedėja. Ir tai buvo posūkis, nuvedęs į visiškai kitokią, įdomią bei kūrybišką veiklą. Asmeniniame gyvenime visą supratimą apie gyvenimą ir visatą, tiesiog tai, kas svarbu, apvertė aukštyn kojomis dukros Adelės atėjimas. Mažylė ir šiandien laikoma stebuklu, nes gimė 28 savaičių, sverdama 640 gramų ir būdama 32 centimetrų ūgio. Viena iš Lietuvos medikų nanotologų rekordinių pergalių. O šiandien jai jau šešiolika.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai jaudina išsivažinėjanti Lietuva. Turbūt nėra šeimos, kurios bent vienas narys nebūtų išvažiavęs ieškoti laimės ar kurti savo gyvenimo svetur. Labai norėtųsi tikėti, kad mūsų, nors ir svetimuose kraštuose išsimokslinę vaikai, namų jausmo išsiilgę ir traukos savai žemei nepraradę, sugrįš. Protingi ir turtingi patirtimi. Mylintys Lietuvą ir besididžiuojantys, kad yra lietuviai.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkėčiau nepamiršti, koks svarbus yra ryšys: žmogaus su žmogumi, žmogaus su savo šeima, su savo miestu, kaimu ar su savo šalimi. Žmogaus su savo istorija. Savo šaliai linkiu išlinkti jaukiais, šiltais ir mylinčiais namais visiems savo vaikams.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Aš daug kuo norėčiau pabūti. Neišsipildė mano mokytojos karjera. Mokytojos profesiją rinkausi, nes ją gerbiau ir gerbiu. Paviliojo galimybė išbandyti vertėjos, radijo, televizijos laidų kūrėjos darbą. O norėčiau būti Mokytoja. Gal dar spėsiu. Taip pat norėčiau turėti psichologės, psichoterapeutės, psichoanalizės specialistės išsilavinimą. Dar norėčiau būti scenariste, dokumentinio kino kūrėja ir operatore kartu. Norėčiau būti gerąją fėja ir padovanoti visiems vaikams laimingą spalvotą vaikystę.

Marius Pareščius

Informacinio saugumo specialistas, „Verslo avilio“ įkūrėjas Marius Pareščius parodų ir kongresų centre „Litexpo“ Vilniuje. (R. Adžgausko nuotrauka

276
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Man, dar tik 14 metų vaikui, verslininkai suteikė galimybę pabandyti verslą, išmokė ir patikėjo. Mes buvome vieni pirmųjų nepriklausomos Lietuvos jaunųjų verslininkų.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Lietuva sparčiais žingsniais žengia ir bando lygiuotis į kitas Europos valstybes, bet pamirštami socialiniai dalykai, žmonių bendravimas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu neprarasti identiteto ir lietuvybės, nors mes ir esame tik maža saujelė, išsibarsčiusi pasaulyje.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Manau, būčiau keliautoju, kuris pasaulį matytų pro jachtos bortą ir bures.

Žygimantas Augustinas

Menininkas docentas Žygimantas Augustinas savo dirbtuvėse Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

278
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Lūžių buvo labai daug, o jei kalbėčiau apie susijusius su profesija, tuomet – studijos Niujorko meno studentų lygoje. Ten supratau, jog menas – ne vaikų žaidimas; tai skausmingas, baisus ir didingas dalykas. Ir tai galioja visoms meno sritims, visi lengvi keliai čia trumpi, o ilgi – labai sunkūs, tačiau įdomūs.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Mane žavi jaunų Lietuvos žmonių mentaliteto pokyčiai per paskutinius 27 metus, o gąsdina didėjanti atskirtis tarp turtingų ir neturtingų žmonių.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Ateities kartoms nenoriu sakyti nieko, praeitis gali pamokyti savo istorija, bet ne patarimais.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Gal delfinu arba aštuonkoju, sako, jie labai protingi, tad būtų įdomu pabūti jų kailyje.

Rimantas Dichavičius

Dailininkas, leidėjas ir fotografas Rimantas Dichavičius savo 80–mečio jubiliejinėje parodoje „Arkos“ galerijoje Vilniuje. (L. Šapnagio nuotrauka)

280
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Esu dar prieškarinės kartos. Atsigręžiant atgal atrodo, kad visas gyvenimas ir buvo vien iš tų lūžių: prieškarinė raudonoji banga savo netikėtumu sudrebino visą kraštą, išardė daugelio gyvenimus. Mano senelė su pirmais tremtinių ešelonais atsidūrė už tūkstančių kilometrų Altajaus krašte. Iš ten nebegrįžo.
Antroji banga – antrasis pasaulinis karas, visi patyrėme ir matėme, kaip degė žemė, miestai ir kaimai. Aukų niekas neskaičiavo.
Karo pabaigos džiaugsmas tuoj pat pavirto dar didesniu košmaru, atriedėjo dar raudonesnė kruvinoji banga. Prasidėjo likusių ir išgyvenusių karo negandas žmonių gaudynės. Juos laužė, luošino, prasidėjo naujos tremtys. Kraštą apėmė siaubas ir didžioji nežinia. Visi spėliojo ir ieškojo išlikimo rakto. Kiti ėjo į miškus ir priešinosi – kilo išsivaduojamasis karas nuo „išvaduotųjų“. Daugybė beprasmių žūčių.
Pokario skaudūs įvykiai palietė daugybę žmonių, tame tarpe ir mūsų šeimą: tėvelį, mamytę ir aklą senelį bei mane aštuonmetį. Rugsėjo pirmąją, naktį, atsidūrėme tremtinių vagone Šiaulių stotyje. Sausakimšuose vagonuose buvo ir vaikai, ir mokytojai, ir ūkininkai – visų amžių ir profesijų mūsų krašto žmonės.
Kelionė į nežinią truko 2 mėnesius, kol pasiekėme galutinį tremties tašką, kur Uralo prieigose laukė ilgi barakai, šaltis, nuolatinis alkis, alinantis darbas, patyčios ir utėlės. Daug kas neišlaikė pačios kelionės. Jų tarpe ir mano mamytė. Visų kauleliai liko išbarstyti tūkstančiuose kilometrų pakelėse.
Netrukus mirė ir mano senelis, likom dviese. Po kelių metų likau vienas, papuoliau į nepilnamečių prieglaudą. Po metų išdrįsau paklausti savo viršininkų: „Ar galėčiau sugrįžti į Lietuvą?“ Po ilgų apmąstymų buvo atsakyta: „Jei kas nors sutiktų tave pasiimti – galėsi grįžti.“ Apsidžiaugęs parašiau mūsų tolimai giminaitei, gyvenančiai Šiauliuose, Elenai Karalaitienei laišką.
Ji sugebėjo atvykti tūkstančius kilometrų į tremčių zoną, rizikuodama netgi savo gyvybe. Ji surado mūsų gyvenvietę taigoje ir sugebėjo išsiderėti su kolonijos valdžia, jog savo globon galėtų paimti dar du kitus lietuvių vaikus – Aldutę ir Kaziuką. Tad grįžome keturiese. Vėliau atsirado jų giminaičiai, kurie juos pasiėmė savo globon..
Šį įvykį laikau lemtingu ir stebuklingu. Nėra dėkingumo žodžių, kurių būtų per daug, atsidėkojant už šį drąsų ir pasiaukojantį žygį. Man tai buvo tarsi naujas gimimas. Vėliau mane globojo brolis Jonas, kuris priėmė į savo šeimą. Augome trise su jo sūnumis Gražvydu ir Vidmantu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Krauju atkovotą laisvę vangiai siekiame paversti atgaivos, gyvybingumo ir kūrybingumo oaze. Trūksta giluminio, kultūrinio ir humaniško įprasminimo. Vakarykštės skaudžios praeities įamžinimo. Tuo labiau, jog grėsmės neišnyko, tik keičiasi jų metodai, kurie yra dar klastingesni. Laisvę ir toliau būtina kasdien sergėti prie negęstančio aukuro.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu matyti save visos aplinkos ir viso krašto kūrybos lauke.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Vaikystėje Sibire, kai mačiau tik didelius miškus, dangų ir sniegą bei sunkvežimius, vežančius rąstus, svajonių laukas tuo ir apsiribojo. Norėjau vairuoti „polūtorką“.
Sugrįžus į Lietuvą pamačiau daug dalykų, apie kuriuos anksčiau neturėjau jokio supratimo. Lemtingas įvykis buvo tai, kad pamačiau didelį baltą popieriaus lapą ir panorau jį užpildyti. Tai iki šios dienos ir darau.

Stanislovas Žvirgždas

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, fotomenininkas, fotografijos istorikas ir vertėjas Stanislovas Žvirgždas prie Vileišių rūmų Vilniuje. (A. Žukovo nuotrauka)

282
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

1970 metų sausio 7 dieną pradėjau būdamas mokiniu Fotoreporterių biure. Tai ir buvo svarbiausias posūkis mano gyvenime – nuo tos dienos kryptingai ėjau fotografijos keliu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Lietuvoje su kultūra darosi keisti dalykai – įvairiuose valdžios ešelonuose nežinoma, kas tai yra. Tiesa, kultūra prisimenama prieš eilinius rinkimus, įtraukiama į partijų programas, bet tuo viskas ir pasibaigia. Kultūros žmonės, kiekvienas savo srityje, žino, kas yra jo pasirinkta sritis ir kultūra bendrąja prasme. Savivaldybių valdžios vyrai apie tai yra girdėję, tačiau silpnai nutuokia. Kultūros ministerijos klerkai lyg ir žino, bet tik paviršutiniškai. Seimas ir vyriausybė apie tai girdėjo, bet neskiria kultūros nuo kūno kultūros, todėl nieko padaryti negali. Tai ką kultūros žmonėms daryti, ko imtis, negi pradėsi rengti kursus valdininkams? Nemanau, kad tai padės. Vėl prieš eilinius rinkimus kultūra bus prisiminta ir įrašyta į partijų programas, o po rinkimų pamiršta. Lietuvoje viskas taip ir vyksta – nuo varčios iš pradžios.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Neieškoti svetur svetimų dievų, bet rūpintis savais ir visas pastangas skirti savo šaliai.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Niekuo kitu, tik tuo, kuo esu.

Aida Raimonda Pečeliūnienė

Menininkė, renginių režisierė bei lėlių kūrėja Aida Raimonda Pečeliūnienė savo namuose Klaipėdoje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

284
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Nebuvo lūžio, buvo tiesiog tėvų parodytas kelias, jų mokymas svajoti, mylėti, apsidairyti aplink ir šypsotis. Dar tėvai mokė, kad dienos turi būti prasmingos ir kad gyventi reikia mokėti. Tai yra didžiausias menas, kurio turiu išmokti.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai skaudina požiūris į save, į savo kraštą, į savo istoriją ir senolių tradicijas

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Rytojus su didžiuliu tikėjimu Lietuva, meile artimui ir viltimi, kad tai bus geriausia vieta žemėje gyventi lietuviui.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svajoju, kad kiekvienas Lietuvoje gyvenantis žmogus – didelis ir mažas – paklaustas atsakytų: aš esu labai laimingas, nes gyvenu pačioje geriausioje mūsų planetos vietoje – Lietuvoje!

Marius Čepulis

Gamtos fotografas Marius Čepulis Kairėnų miške Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

286
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Tai buvo 1987 metų kovo 21 dieną, kai, eidamas keliu, erškėčio krūme pamačiau vieną asmenybę – mėlynąją zylę. Nuo to laiko pradėjau domėtis paukščiais. Tapau ornitologu, baigiau Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą ir galų gale tapau gamtos fotografu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Daug dalykų jaudina, bet labiausiai žmonių abejingumas ar nenorėjimas domėtis bei tikrinti informaciją, žmonių įsivaizdavimas, kad gamta turi jiems tarnauti ir jie žemėje yra šeimininkai, jei gamta yra prieš juos, reikia priversti paklusti ją bet kokia kaina.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Aš noriu tikėti, kad ateities kartos nedarys tų klaidų, kurias mes darome, ir jie bus mažiau savanaudiški bei daug protingesni, tad mano žinučių jiems nereikės.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Aš norėčiau būti būtent tuo, kuo esu dabar. Man tai yra svajonių išsipildymas.

Vaiva Mainelytė

Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė Teatro ir kino aktorė Vida Vaiva Mainelytė su dukra Dovile ir anūkais Kristijonu, Motiejumi bei Jokūbu Bernardinų sode Vilniuje. (G. Kropio nuotrauka)

288
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Nuo pat vaikystės svajojau apie aktorės profesiją ir esu laiminga išsipildžiusia svajone.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Jaudina abejingumas pensininkams, vaikams ir motinoms, auginančioms mažamečius.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mielieji, išsaugokite mūsų gražųjį kraštą, kalbą bei papročius ir tegul daug šimtmečių skamba lietuviška daina.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Neturėjau kitų profesinių svajonių, visos mano svajonės susietos tik su aktoryste.

Regimantas Šilinskas

Vienintelis profesionalus skrabalininkas Lietuvoje Regimantas Šilinskas Klaipėdos universiteto Menų akademijoje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

290
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Esminis mano gyvenimo įvykis – pirmosios lietuviškos kompaktinės plokštelės įrašymas 1992 metais kartu su ansambliu ,,Žvelsa“. Po to bendradarbiavimas su šiuo profesionaliu kolektyvu nenutrūko ir po poros metų tapau šio kolektyvo nariu. Tai paskatino mane tapti tuo, kuo esu šiandien – profesionaliu muzikantu ir solistu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Man šiandien rūpi, kad Lietuva neištirptų pasaulio globalizacijos procese, kad neprarastų savo tapatybės. Mane jaudina ir neramina šiandieninis atsainus valstybės požiūris į švietimą ir kultūrą.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Visada ir visur, kur bebūtumėte, neužmirškite šalies, kurioje gimėte ir užaugote. Puoselėkite ir ginkite lietuvybę, visada ir visur didžiuokitės esantys lietuviais!

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svajojau ir būčiau siekęs tapti roko atlikėju ir muzikantu.

Vytenis Lingys

Tapytojas Vytenis Lingys savo dirbtuvėse Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

292
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Buvau dvylikos metų, kai mama mane nuvedė į Vilniaus vaikų dailės mokyklą. Nuo tada paskendau menuose.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Gąsdina tragiška švietimo padėtis Lietuvoje.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkėčiau tapti labiausiai išsilavinusia šalimi.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Dailininku.

Marijus Gutauskas

Kraujagyslių chirurgas Marijus Gutauskas Neries upės krantinėje Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

294
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano gyvenimo lūžis įvyko 1972 metais, kai baigiau Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą ir tapau gydytoju.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Neramina nesibaigianti medicinos srities reforma, vedanti į aklavietę. Jau gana neprofesionalų politikoje ir ministerijoje, mums, medikams, reikia vienytis, nes žmonių jėga bendrystėje.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Tikiu, kad viskas bus gerai, tik laiko klausimas. Viską lemia žmonės, asmenybės, besikeičianti aplinka. Patarčiau keisti galvoseną, manau, tai lems mūsų ateitį.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Apie ką svajojau ir ko tikėjausi – išsipildė, tereikia tarnauti žmonėms, savo tautai, Tėvynei ir dievui.

Marija Ladigaitė – Vildžiūnienė

Grafikė ir knygų iliustratorė Marija Ladigaitė – Vildžiūnienė savo namuose Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

296
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Subręsti teko tokiais laikais, kai buvom nuolat bauginami ir verčiami išsižadėti savo tapatybės. Nugalėti savo baimę buvo labai svarbu.
Kai mane ėmė kalbinti stoti į komjaunimą, pasakiau, kad patys manęs nepriims, dėl mano kilmės – tėvelis buvo sušaudytas, o mama – ištremta. Komjaunimo viršininkas pasakė, kad čia nieko tokio, nes tėvo galima išsižadėti. Ilgai negalvojusi, spontaniškai pasakiau, kad tai neįmanoma! Tuo metu negalvojau apie pasekmes, kad galiu prarasti kopijuotojos darbą projektavimo institute ar panašiai. Keista, bet viršininkas ne tik nepasiūlė išeiti, o savotiškai ėmė mane gerbti ir net nuolaidžiauti man.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai neramu dėl to, kad į valdžią veržiasi ir piliečių pasitikėjimą rinkimuose sėkmingai laimi savanaudžiai žmonės. Jie nejaučia jokios atsakomybės už visos šalies ateitį bei neturi reikalingų kompetencijų ir gebėjimų.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Palinkėčiau, kad Lietuvos himno žodžiai neliktų vien žodžiais.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Apžvelgus savo gyvenimą, turiu pripažinti, kad svajonės pildosi, jeigu jų neišsižadi. Savo vaikams ir anūkams galiu palinkėti prasmingų svajonių, kurioms verta pašvęsti gyvenimą. O dar noriu palinkėti būti sąžiningais ir gerais žmonėmis.

Antanas Gustys

Festivalio „Vilnius Jazz“ įkūrėjas ir vadovas Antanas Gustys ant Bastėjos kalvos Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

298
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Svarbiausias įvykis gyvenime – dalyvavimas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) steigiamajame suvažiavime Vilniuje, Sporto rūmuose, 1988 metų spalio 22 – 23 dienomis. Nežinau, ar tai yra gyvenimo lūžio taško istorija, bet tos dienos tikrai tapo ryškiausių gyvenimo apmąstymų ir asmenybės susiformavimo periodu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labai neramina tai, kad mes netapome laisvų stiprių individų laisva visuomene, o esame išorinių ir vidinių jėgų skaldomi, priešinami ir tuo pačiu silpninami. Dirbtinai įstumiami į egzistencinį būvį.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Tikiu, kad per individo laisvę suklestės ir visa Lietuva, išeisim iš egzistencinės visuomenės būsenos į stiprios, pažangios, klestinčios ir kūrybingos šalies statusą. Bet visų pirma mes turime būti dvasiškai stiprūs.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Dabar atrodo, kad norėčiau ir galėčiau būti mokytoju arba gydytoju.

Balys Dainys

Urologas profesorius Balys Dainys savo klinikoje Baltupių rajone Vilniuje. (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

300
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano gyvenime drastiškų lūžio taškų nepasitaikė, tačiau ryškus pasikeitimas įvyko, kai, man dirbant eiliniu Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dėstytoju, prof. A Marcinkevičius pakvietė dirbti į jo vadovaujamą kolektyvą. Čia gavau labai gerą progą ne tik dirbti, bet ir mokytis iš vyresnių kolegų, vėliau profesorių V. Sirvydžio, V. Triponio, E. Barkausko ir kitų, tapusių žymiais Lietuvos medicinos novatoriais.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Kapstomės smulkmenose. Valdžios generalinis tikslas arba, kaip sakoma, strateginis tikslas turi būti gerovės valstybė. Vien tik šiam tikslui turi būti dedamos visos valdžios ir kiekvieno iš mūsų pastangos.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Kokiame darinyje Lietuva ateityje bebūtų – ar Europos sąjungoje, ar Europos federacijoje – turime dirbti Lietuvos labui ir jos žmonių gerovei. Tik nesibaiminkime, kad Lietuva išnyks ar ištirps didžiųjų Europos valstybių tarpe. Nesibaiminkime nei globalizmo, nei neoliberalizmo. Lietuvos tapatybę išlaikys žmonės, dirbantys šiame puikiame derlingos žemės lopinėlyje, kur nėra nei žemės drebėjimų, nei uraganų ar potvynių. Juk mūsų tautiniu identitetu nepasirūpins nei anglai, nei vokiečiai ar emigrantai, kurių vaikai jau net lietuviškai nemoka. Lietuvos ateitis priklauso tik nuo mūsų, kurie čia gyvename, dirbame ir auginame vaikus.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Buvo daug svajota. Pradinukas norėjau būti traktorininku, vėliau – vairuotoju, dar vėliau inžinieriumi ir pagaliau – lakūnu kosmonautu. Galiausiai tapau gydytoju. Žiūrint iš laiko perspektyvos – Lietuvai ir jos žmonėms, aš, kaip gydytojas, galiu daugiau padėti, negu būdamas kosmonautu.

Vidmantas Stanys

Lietuvos mokslo premijos laureatas, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodo augalų genetikos ir biotechnologijos skyriaus vadovas, biomedicinos mokslų habilituotas daktaras Vidmantas Stanys Sodininkystės ir daržininkystės institute Babtuose. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

302
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano gyvenime lūžio nebuvo. Kiek pamenu, mane supantys žmonės – tėvai ir mokytojai – visada palaikė mano veiklą. Manau, kad didžiausią įtaką man padarė mokytojai – kūrybingos, išskirtinės asmenybės, tikri autoritetai. Aš dėkingas likimui už tai, kad jie pasitaikė mano kelyje ir kad man užteko proto pastebėti jų žavesį, jais gėrėtis ir įsiklausyti į jų patarimus.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Neramina šiuolaikinis gyvenimo tempas: mes visi skubam ir lekiam, negalėdami atsakyti – kur, kam to reikia? Dėl to skubėjimo nepastebime puikių reiškinių, pasitaikančių Lietuvoje, nebejaučiame artimų žmonių nuotaikų, nyksta bendruomeniškumas. Kitas dalykas, kuris mane neramina – Lietuvos tuštėjimas: mokyklų, kultūros centrų rajonuose ir kaimo nykimo tendencijos. XX a. pradžioje, atkūrus Lietuvą, didėjo mokyklų skaičius, buvo steigiamos įvairios bandymų stotys, institutai, bibliotekos. Tai buvo valstybės augimo ir ekonomine, ir fizine, ir dvasine prasme metas. Dabar mes tarsi sustingome, o juk reikia pabusti, rasti išteklių atgimti. Neabejoju, mes tam pajėgūs!

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Neabejoju, kad ateinančios kartos gyvens kitokioje visomis prasmėmis aplinkoje. Linkiu taikos. Būti laisviems ir sukurti tokį gyvenimą Lietuvoje, kad visi norėtų ir stengtųsi grįžti bei čia gyventi.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jeigu būtų galimybė pakartoti savo gyvenimą iš esmės – nieko nekeisčiau.

Michail Gorbač

Odontologas Michail Gorbač savo klinikoje Lazdynų rajone, Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

304
Sigitas Šileris

Tolimojo plaukiojimo kapitonas, dėstytojas Sigitas Šileris Klaipėdos aukštojoje jūreivystės mokykloje. (A. Kubaičio
nuotrauka)

305
Simona Krupeckaitė

2009 metų Pasaulio dviračių treko čempionė, planetos rekordininkė Simona Krupeckaitė prie paminklo Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui Panevėžyje. (A. Repšio nuotrauka)

306
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Viskas prasidėjo nuo dviračių sporto. Mano pirmasis treneris Alvydas Surgautas daug stengėsi, kad aš sportuočiau ir nemesčiau sporto! Vėliau su manimi dirbo Antanas Jakimavicius, kuris pamatė manyje sprinterę ir nukreipė tinkama linkme bei suteikė galimybę treniruotis Maskvos treke su geriausiu to laiko treneriu Stanislavu Solovjovu. Vėliau mano gyvenime atsirado Dmitrijus ir, be abejo, net ir šiandien yra mano didžiausias variklis sporte ir gyvenime!

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiuo metu esu jau brandi ir daug pasiekus sporto asmenybė, galbūt todėl nebėra įdomumo, azarto, nes jau beveik viską turiu... Tačiau sportas mane „veža“, čia aš jaučiuosi gerai. Turiu nuostabią šeimą, pilnavertį gyvenimą, ko dar reikia?

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Norėčiau žmonėms ir sau palinkėti ryžto, drąsos svajoti, kad visada būtų svajonė, kurios siektumei, kad visada būtų tikslas tobulėti ir eiti į priekį.
Nesustokime ir mūsų niekas negalės sustabdyti!

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Net neįsivaizduoju.

Kostas Smoriginas

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, teatro ir kino aktorius, režisierius, poetas ir bardas Kostas Smoriginas Bernardinų sode Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

308
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Buvo dvi asmenybės: pirmoji sutikta 1971 metais buvo mano kurso vadovė Dalia Tamulevičiūtė, o antroji – į teatrą atėję Eimuntas Nekrošius, su kuriuo pradėjome kartu repetuoti tokius spektaklius kaip „Kvadratas“ ir „Dėdė Vania“.
Buvo ir du labai ryškūs lūžiai: vienas – tai, kad aš pasirinkau savo specialybę ir tapau savo srities profesionalu, o antras – tai mano branda ir vėlesni spektakliai, kurie parodė, jog į teatrą žiūriu labai rimtai.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šių dienų aktualijų kontekste daug kas jaudina, tai ir socialinis neteisingumas, ir sudėtinga pensininkų padėtis. O kas liečia menus, tai manęs niekas nejaudina, nes aš esu optimistas ir tikiu, kad jaunas teatras ir jauni aktoriai yra labai gabūs bei gali pasiekti ne ką mažiau, nei mano karta.
Į viską žiūriu labai pozityviai, mane džiugina, kad dar yra klausytojų, kurie klauso mano dainų, taigi šiuo metu ir gyvenu įvairiais koncertais bei projektais.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mūsų šaliai ir ateities kartoms norėčiau palinkėti kantrybės, kantrybės, kantrybės bei neprarasti savo identiteto bei lietuvybės. Visais įmanomais būdais saugoti savo kalbą, literatūrą, tautosaką, dainas bei istoriją, nes be praeities nebus ir ateities.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Mano didžiausia svajonė – kad mano žmona, vaikai ir anūkai būtų sveiki.

Rasa Samuolytė
Dainius Gavenonis

Kino ir teatro aktoriai Rasa Samuolytė ir Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Dainius Gavenonis Nacionaliniame dramos teatre Vilniuje. (G. Kropio nuotrauka)

310
Emilis Subata

Respublikinio priklausomybės ligų centro direktorius Emilis Subata „TOP Profession“ teniso turnyre SEB arenoje Vilniuje. (L.
Šapnagio nuotrauka)

311
Andrius Gudžius

Pasaulio čempionas disko metikas Andrius Gudžius su dukra Viktorija ant Trijų mergelių tilto Kaune. (R. Danisevičiaus
nuotrauka)

312
Tautinių šokių grupė „Raskila“

Raseinių rajono kultūros centro tautinių šokių grupė „Raskila“ Maironio gimtinėje Pasandravy, Raseinių rajone. (Ž.
Zimnickaitės nuotrauka)

313
Kristina Zmailaitė
Edmundas Seilius

Operos solistai Kristina Zmailaitė ir Edmundas Seilius su dukromis Barbora ir Elžbieta savo namuose Vilniuje. (A. Žukovo nuotrauka)

314
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Kristina: daugelis svarbiausių dalykų mano gyvenime atėjo atsitiktinai, taip susiklosčius aplinkybėms. Didžiausią įtaką man padarė tėvai ir mokykla bei jų suformuotas bendras požiūris į gyvenimą. Supratau, kad niekas neateina šiaip sau, viskam yra sava priežastis. Netgi nesėkmė yra kažko tai sėkmė.
Edmundas: muzika mane lydėjo nuo mažens. Nuo dainavimo su tėvais automobilyje iki dainavimo bei smuiko pamokų Marijampolės muzikos mokykloje. Tokia aplinka tiesiog vedė mane pirmyn. Didelių lūžiu savo gyvenime kaip menininkas turėjau visada, tik kuris iš jų svarbiausias, būtų sunku išskirti. Kiekvienas naujas darbas scenoje yra lūžis ir pokytis menininko jausmuose bei pasaulėžiūroje.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Kristina: kas labiausiai kelia nerimą ir trukdo judėti sparčiau į priekį – tai iš Sovietinių laikų likusi naujovių baimė pedagogikoje. Čia vis dar egzistuoja nesuprantamų popierių pildymai ir pilstymas iš tuščio į kiaurą, pamirštant, kokia gi yra visos pedagogikos esmė.
Edmundas: žvelgiant į mūsų valstybės kultūrinį kelią, matau daug nuveiktų gerų darbų. Visada domino kultūros vystymasis, kuris neatsiejamas nuo švietimo vystymosi. Stengiuosi, kiek galima, prisidėti prie šio proceso ne vien koncertais, bet ir pedagogine veikla.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Kristina: nebijoti būti kitokiais, siekti tikslo, neužsiminėti beletristika ir mėgautis gyvenimu.
Edmundas: nebijokite atverti savo širdis ir idėjas gimtajam kraštui. Vienintelis faktorius, kurio trūksta harmoningai visuomenei vystytis, mano manymu, yra idėjos ir pasiaukojantis jų realizavimas.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kristina: kažkaip nebesvajoju, tiesiog stengiuosi mėgautis gyvenimu ir tos svajonės pačios ateina.
Edmundas: visada domino kūryba bei sielovados dalykai. Bet kokia veikla, kur galimas kūrybinis procesas ir dvasiniai dalykai, man būtų artima. Kažkada norėjau tapti dirigentu, kai gali išpildyti naujus kūrinius, atversti naujus kūrybos puslapius. Dabar manau, kad kompozicija irgi būtų įdomu, nes tai labai kūrybinga veikla.

Romualdas Požerskis

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, fotomenininkas, Vytauto Didžiojo universiteto Šiuolaikinių menų katedros profesorius Romualdas Požerskis savo studijoje Kaune. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

316
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Per Romo Kalantos demonstraciją buvau suimtas ir bananais mokomas mylėti Tarybų valdžią. Tada savo dienoraštyje parašiau, kad savo gyvenimą paskirsiu už Lietuvos laisvę.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Laukiu, kada protinga ir energinga jaunoji karta ateis į valdžią.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Palinkėsiu suvokimo, kad dvasingumas bei tikėjimas mus jungia su praeitimi ir ateitimi.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Nežinau, tikrai nežinau.

Artūras Žukauskas

Lietuvos mokslo premijos laureatas, fizikas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, Vilniaus universiteto rektorius profesorius Artūras Žukauskas Vilniaus universiteto bibliotekoje. (A. Žukovo nuotrauka)

318
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Pagrindiniu įvykiu mano gyvenime tapo stažuotė Jungtinėse Amerikos Valstijose, Rensselaerio politechnikos institute 2000 – 2001 metais. Ji suformavo kur kas platesnį požiūrį į pasaulį, negu turėjau anksčiau.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Norėtųsi, kad Lietuva, kaip valstybė, turėtų konkrečią ateities viziją ir žinotų, kaip siekti jos įgyvendinimo. Mes, visuomenė, turime susiformuluoti aiškius tikslus, dėl kurių sutiktume aukoti antraeilius, ne tokius svarbius dalykus.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Raktas į visuomenės sėkmę glūdi intelektinių išteklių gausinime – švietime, moksle ir studijose. Tik tos šalys, kurioms šie dalykai yra svarbiausias prioritetas, yra pajėgios kurti reikšmingą ekonominę, socialinę bei kultūrinę vertę, tvariai vystytis ir būti reikalingomis pasauliui.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Nuo mažens mano svajonių siekis yra atrasti ir bandyti. Beribes galimybes šiai veiklai atveria tik kosmoso platybės.

Daumantas Matulis

Lietuvos mokslo premijos laureatas, biochemikas, biofizikas, fizinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto Biotermodinamikos ir vaistų tyrimo skyriaus vadovas docentas Daumantas Matulis su žmona biochemike Jurgita Matuliene Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

320
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Taip išėjo, kad 1991 metai buvo lūžis ne tik mūsų valstybei, bet ir man, kai rudenį jau į laisvą Lietuvą atvažiavo prof. Rex Lovrien ieškoti studentų doktorantūros studijoms Jungtinėse Amerikos Valstijose. Išlaikęs egzaminus, po dviejų metų išvykau mokytis biotermodinamikos, kuri ir lėmė mano pasiekimus grįžus.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Džiaugiuosi Lietuvos pasiekimais moksle, bet kartu ir labai neramu, dėl mūsų ateities. Ekonominė Lietuvos padėtis niekada istorijoje nebuvo tokia puiki, tačiau Europos Sąjungoje esame tik ją besivejantis pakraštys. Svarbu, kad neišsivažinėtume ieškodami geresnio gyvenimo, kad Lietuvą kurtume čia, o svarbiausia – išsaugotume laisvę.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu, kad Lietuva augtų ir klestėtų Europos tautų šeimoje.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Galima daug svajoti, bet man atrodo, jog gerai yra taip, kaip yra šiandien.

Vaidas Jauniškis

Teatro kritikas, kultūros analitikas Vaidas Jauniškis kavinėje Vilniuje. (P. Malūko nuotrauka)

322
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Nebuvo jokių lūžių nei nušvitimų, gyvenime kasdien būna po šiek tiek šio bei to, kasdien kažkas lipdosi bei lūžta ir tik po kurio laiko kas nors lūžta iš esmės.
Kad ir kaip sukčiau galvą, neabejotinai didysis sprogimas buvo nežmoniškos ir nužmoginančios sistemos griūtis. Net ne vieną dešimtmetį po jo tebesisklaido dulkės ir renkamos šukės, kartais ir iš kūnų. Anuomet asmeninę gyvenimo liniją iš vienos pusės saugojo tėvai, mokę išlikti, pageidautina, savimi. Iš kitos pusės, priešingai mokyklai, mokiusiai paklusnumo ir prievartos, – Vilniaus universitetas, ugdęs laisvės ir savarankiškumo jausmą.
Kaip ir kelionės „tranzu“ į Picundą (ketvirtas tarpeklis, anų blogų metų gera laisvės stovykla) ar Paryžių (patirti miestą – mitą), mokiusios ir pasitikėjimo, ir tikėjimo, džiaugtis atsitiktiniais automobiliais ir stabiliais bendrakeleiviais.
Kontempliuoti griuvėsius nėra didžiausias malonumas, bet griuvusios – ir tebegriūnančios – sienos buvo viena svarbiausių asmeninio džiaugsmo patirčių. 1993 metais, kai iš Helsingioro žiūrėjau į kitą sąsiaurio pusę ir mačiau pastatus bei žmones, greta stovėjęs danas netyčia ištarė, kad ten – Švedija, Helsingborgas. Tyliai ramiai pakilau ir nusklendžiau ano kranto link. Sąmonėje sienos didesnės nei iš tiesų. Svarbu tai sau priminti.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Žudantis diletantizmas ir reklamuojamas analfabetizmas. Stiliaus bestilystė ir uniforminės mados. Lėktuvais, bet ne traukiniais pasiekiami kaimynai. Kultūros ir įvaizdžio painiojimai. Amžinas burbėjimas ir dar amžinesnis nuolankumas. Išdidumas ir savivertės stoka. „Lietuvos“ ir „Europos“ priešinimas. Neįmanomybė sugyventi dviem nuomonėms.
Bet ir, nepaisant trauminių patirčių, pasisveikinanti pardavėja, atviras kaimyno veidas, dviratininkų susikalbėjimas su pėsčiaisiais ir važiuojančiais, naujas parkas mieste, galimybė per pusvalandį atsidurti prie ežero ir ten internetu gauti pakvietimą į operą per kasininkes...

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Perskaityti ir suprasit Donelaitį. Pamatyti, kaip „ant ežerų visur langai pasidaro, / Lygiai kaip antai stikliorius įdeda stiklą.“

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Nemėgstu „jeigu“. Gal kitą kartą pats pabandysiu.

Virginijus Kinčinaitis

Dailės teoretikas, kritikas Virginijus Kinčinaitis prie savo organizuoto gatvės meno projekto Šiauliuose. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

324
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Šeimos fotografijų albumas. Jį vartant vaikystėje pirmą kartą persmelkė laikinumo pojūtis. Tai buvo labai svarbus išgyvenimas. Jis lydi mane priimant bet kokius dabarties sprendimus.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Trikdo žmogiškos empatijos nebuvimas visose žmogiškos veiklos srityse, ar tai būtų autobuso vairuotojo grubumas, ar rafinuotas politiko cinizmas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Drąsos gyventi.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Greičiausiai būčiau buvęs suvirintoju, juk jo diplomą irgi turiu. Kuo dar galėčiau tapti? Smagiausia apie tai nežinoti – tik spėlioti, tikėtis, laukti.

Viktorija Čmilytė

Šachmatininkė didmeistrė Viktorija Čmilytė prie Saulės laikrodžio aikštės Šiauliuose. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

326
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Dutūkstantaisiais, laimėjusi Lietuvos vyrų šachmatų čempionatą, tapau viena iš nedaugelio moterų per visą pasaulio šachmatų istoriją, kurioms pavyko iškovoti absoliutaus savo šalies čempiono titulą. Man, 16–os metų sportininkei, tai buvo didžiulis laimėjimas ir patvirtinimas, jog einu teisingu keliu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Man svarbu, kad Lietuva išliktų stiprių, šviesių, į ateitį žvelgiančių žmonių kraštas, kuriame būtų gera kurti savo bei savo vaikų ateitį.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Manau, auganti karta turi daug puikių savybių, kurių galbūt trūko mums, tai – pasitikėjimas savimi, kritinis mąstymas, drąsa. Lietuvos ateities kartoms norėčiau palinkėti tik vieno dalyko – pasitikėjimo vieni kitais. Kuo atviresni būsime, kuo daugiau kalbėsimės, tarsimės, diskutuosime su šalia esančiais, tuo geriau ir saugiau gyvensime Lietuvoje.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Esu laiminga keturių sūnų mama, turiu mėgstamą darbą, gyvenu gimtinėje. Manau, mano svajonės išsipildė su kaupu.

Vilius Puronas

Dizaineris, pramoninės dailės specialistas Vilius Puronas prie savo kūrinio Šiauliuose. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

328
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Nesu mergšė, nesilaužau. Lūžta stuobriai ir žiopliai.
Jei pagimdė arkliu – gyvenk ir žvenk!

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Oras.
Juk oro nejuntame tol, kol jo kas nors nepagadina.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Kuriems galams, kokiems tikslams?
Juk ateities kartos nesiskųs proto stygiu, kaip ir mūsiškė…

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kuo liepia, tuo būnu...
Liepėjų visada klausiau, klausau ir klausysiu!

Lionginas Abarius
Petras Bingelis

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, choro ir orkestro dirigentas, pedagogas, politinis bei visuomenės veikėjas Petras Bingelis su choro dirigentu ir kompozitoriumi Lionginu Abariumi Lietuvos valstybinės filharmonijos balkonėlyje Pasažo skersgatvyje Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

330
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Petras: svarbiausias gyvenimo posūkis įvyko baigus Lietuvos valstybinę konservatoriją 1969 metais, kai man buvo deleguota suburti Kauno valstybinį chorą ir jam vadovauti.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Petras: nenorčiau būti smunkančios muzikinės kultūros liudininku, bet taip yra.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Petras: siūlau perskaityti Elijo Piligrimovijaus 1597 metų eilėraštį „Tėvynės mylėtojas Lietuvos Senatui ir Tautai“.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Petras: esu, kas esu, nenorėčiau blaškytis ir save klaidinti.

Kęstutis Marčiulynas

Budistų vienuolis, aktorius ir režisierius, rašytojas Kęstutis Marčiulynas (Bo Haeng Sunim) Pavilnių regioniniame parke. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

332
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano kartai, matyt, taip jau nutiko, kad gimėme Tarybų Lietuvoje, o šiuo metu gyvename Lietuvos Respublikoje. Būdamas jauno amžiaus net negalėjau apie tai pagalvoti! Kas gali būti dar svarbiau, nei išgirsti žodžius, skelbiančius Lietuvos Nepriklausomybę. Jei ne tai, gal ir nebūčiau tuo, kas esu. Aišku, yra ir asmeninių datų, kurios svarbios, bet jos neviešinamos ir todėl tampa dar labiau asmeninės, intymios, mielos. Lūžiai gal dar ir įvyks, svarbu išlaikyti švarų protą ir atvirą širdį.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Nedaug galime pakeisti – padėti kitam, elgtis sąžiningai, suvokti tikrąsias vertybes, kurios tikrai ne materialios. Esame jau ne dėl mūsų kartos, o dėl ateinančios, tad nors dėl jos nepraraskime žmogiškumo.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mylėti Tėvynę ir neprarasti tikėjimo. Tautos orumas tavyje!

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jei mes žinotume kas esame, tuomet mūsų darbas būtų užbaigtas.

Aleksandras Macijauskas

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, fotomenininkas bei žurnalistas Aleksandras Macijauskas savo namuose Kaune. (A. Repšio nuotrauka)

334
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Esu Kauno prieškario vaikas. Tėvas kariškis žuvo kare, mama tremtinė. Teko ragauti našlaičio duonos. Nuo 16 metų dirbau gamyklose ir mokiausi. Spėdavau dalyvauti gamyklų šokių ir dainų ansambliuose, rašiau eiles. Aštuoniolikos sulaukiau Kauno kalėjime, nes dalyvavau Kauno gaujų karuose. Esminį lūžį sąlygojo meilė ilgakasei mergaitei Nijolei iš kaimo, su kuria sukūriau šeimą. Šįmet šventėme 59–ąsias mūsų sutuoktuvių metines. Užauginome du vaikus, turim keturis anūkus.
Kūryboje lūžio taškas – fotografo išradėjo Povilo Karpavičiaus paskaita Kauno fotoklube 1963 metais. Ji pakeitė visą mano gyvenimą. Vėliau dirbau „Vakarinių naujienų“ redakcijoje ir fotomenininkų sąjungoje. Lydėjo sėkmė pasaulinėse parodose, buvau pristatytas tarptautiniuose leidiniuose. O 1984 metasi mano darbai įtraukti į pasaulio fotografijos istorijos knygą „A world history of photography“.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien, kaip ir visą mano gyvenimą, rūpi bei jaudina politikų ir religijų veidmainystė bei žmogaus orumo žeminimas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Savo tautiečiams linkėčiau nebėgti iš Tėvynės. O pasauliui ̶ pagaliau įveikti biblijinį brolžudį Kainą, kuris siaučia ir 21 amžiuje.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svajoju iki mirties dirbti kūryboje, kad paskutinę gyvenimo valandą galėčiau padėkoti močiutei, mamai ir likimui.

Benjaminas Želvys

Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovas, solistas Benjaminas Želvys Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. (A. Repšio nuotrauka)

336
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Laimei, mano gyvenimo kelias neturėjo nei staigių posūkių, nei dramatiškų lūžių, prarajų ar akligatvių. Gal ne visada žinai, kur eini ir kur nueisi, kas tave lydės kelionėje, svarbiausia – justi tvirtą pagrindą po kojomis. Kelio pradžioje tas pagrindas buvo tėvų meilė, brolių bendrystė, vėliau – mokytojai, dėstytojai, paskui jau šeima, vaikai.
Kas nuvedė operos solisto keliu – gražus tėčio balsas, vyresnio brolio muzikalumas, atsitiktinumas ar apvaizda, sunku pasakyti. Žinau tik, kas iš scenos nuvedė į vadovo kėdę – didelė meilė teatrui ir rūpestis juo.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Žmonės. Nes nieko nėra aktualiau už žmogų. Apskritai, jei vienas kitu labiau rūpintumėmės, jaudintumėmės vienas dėl kito, Lietuvos aktualijų kontekstas būtų kur kas gražesnis.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Visus geriausius, gražiausius linkėjimus sudedame į savo darbus ir vaikus. Jie ir yra mano žinutė ateities Lietuvai.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Scenoje nugyvenau daug gyvenimų, turėjau gausybę profesijų, mylimųjų, buvau ir geras, ir blogas, ir žudžiau, ir pats miriau, tad savo gyvenimą noriu nugyventi tokį, koks gyvenasi.

Veronika Vasiliauskienė

Agronomė, habilituota mokslų daktarė, profesorė Veronika Vasiliauskienė Pavilnių regioniniame parke. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

338
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Man likimas lėmė, kad turėjau gerus ir rūpestingus tėvus, labai gerą žmogų savo sutuoktinį, su kuriuo išgyvenau 56 metus, išauginome gerus vaikus – dukrą ir sūnų, kurie padovanojo tris vaikaičius ir tris provaikaičius.
Savo gyvenimo kelyje sutikau nuostabių žmonių – mokytojų, kolegų, vadovų, kurie mane mokė, skatino ir rėmė dirbant pedagoginį, mokslinį bei mokslo organizacinį darbą. Iš jų norėčiau paminėti dr. Antaną Būdvytį, akademikus Leoną Kadžiulį, Juozą Lazauską, Benediktą Juodką.
Žvelgdama į savo gyvenimo istoriją, laikau likimo dovana, kad patekau į Lietuvos Žemdirbystės institutą (dabar Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centrą (LAMC)), kur buvo labai geros sąlygos moksliniam darbui, kurio rezultatai vėliau atvedė į Lietuvos Mokslų akademiją (LMA).
Lietuvos Mokslų akademijoje buvau išrinkta Žemės ūkio ir miškų skyriaus pirmininke, vėliau LMA moksline sekretore, LMA viceprezidente. Tai buvo labai turiningas ir nuostabus laikotarpis.
Taigi, likimas lėmė dirbti įdomų ir mėgiamą darbą, iš savo šeimos jausti nuoširdžią paramą ir supratimą.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien esu LMA narė emeritė. Pagal galimybes dalyvauju LMA veikloje. Save laikau laimingu žmogumi. Mano vaikai ir anūkai baigė aukštąjį mokslą Lietuvoje, sėkmingai dirba ir gyvena Lietuvoje. Dėl to aš džiaugiuosi.
Manau, kad mūsų graži šalis yra gerame ir teisingame kelyje.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Ateities kartoms linkėčiau didžiuotis Lietuvos didinga istorija ir ta kryptimi ugdyti savo vaikus.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Manau, kad buvau tuo, kuo svajojau būti. Mano svajonės išsipildė su kaupu. Norėčiau šiltesnio ir kultūringesnio bendravimo tarp žmonių. Mūsų tauta garbinga, turime labai šviesių ir nuostabių istorinių asmenybių. Reikėtų dažniau prisiminti jas ir ugdyti pagarbą vieni kitiems. Ypač to linkėčiau prasidedančioje Lietuvos Prezidento rinkimų kampanijoje.

Zenonas Norkus

Lietuvos mokslo premijos laureatas, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos ir socialinio darbo instituto profesorius, habilituotas mokslų daktaras Zenonas Norkus
Universiteto gatvės kiemelyje Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

340
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Tai buvo 1965 metų rugsėjo 1 diena, kuomet sėdau į pirmosios klasės mokinio suolą.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Mane visuomet neramina naujų mokslo metų pradžia.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Plus ça change, plus c'est la même chose (pranc.). Lietuviškas laisvas vertimas: Kuo daugiau dalykų pasikeičia, tuo daugiau viskas išlieka taip, kaip buvę.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jau apie nieką nebesvajoju…

Vaidutis Kučinskas

Lietuvos mokslo premijos laureatas, lietuvių genomo tyrėjas, akademikas, profesorius Vaidutis Kučinskas prie Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

342
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Kiekvieno asmens gyvenimą lemia daugybė aplinkybių ir jos yra konkrečios kiekvienoje situacijoje. Taip ir mano gyvenime – kiekvienu atveju buvo konkreti situacija ir jos aplinkybės, kurios iš anksto nebuvo prognozuojamos. Taigi atsitiktinumai ir konkrečios aplinkybės lėmė mano pasirinkimus.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Kaip teigė A. Einšteinas – „Tikrovė – tik iliuzija, nors ir labai atkakli.“ Daugelis asmenų šiandieninėje Lietuvoje to nesupranta ir atskirus reiškinius pernelyg sureikšmina. Kaip ir patys save. Turime suprasti, kad pagrindinis ir svarbiausias įvykis mūsų kartos gyvenime buvo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Tai svarbiausia. Tikiuosi, kad Lietuva gyvuos per amžius.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

A. Schopenhauerio nuomone – „Klaidinga teorija, nesvarbu ar ji buvo sukurta remiantis neteisinga žinia, ar atsirado dėl negero ketinimo, visados tiks specialioms aplinkybėms, vadinasi, ir tam tikram laikui. Ir tik tiesa yra skirta visiems laikams, nors tuo tarpu ji gali būti nesuprasta ar uždusinta.“ Tuo teko ir man asmeniškai įsitikinti, todėl nesuklyskime nustatydami tiesą.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

„Visa, kas daroma iš meilės, visada vyksta anapus gėrio ir blogio,“ – sakė F. Nietzsche. Visada gyvenime stengiausi daryti tai, kas man atrodė teisinga, kuo aš tikėjau.

Vygantas Paulauskas

Lietuvos mokslo premijos laureatas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, habilituotas fizinių mokslų daktaras profesorius Vygantas Paulauskas su anūku Haroldu savo namų terasoje Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

344
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Žvelgdamas į praeitį, joje matau du įvykius, esmingai lėmusius mano kūrybinės veiklos kelią.
Praėjusio tūkstantmečio septintojo dešimtmečio pradžioje subrendo karo metais gimusiųjų karta, kuriai priklausiau ir aš. Tais laikais aukštosiose mokyklose veikė karinės katedros, kurias baigę absolventai gaudavo karinį leitenanto laipsnį ir taip išvengdavo dviejų ar net trijų metų karinės tarnybos tarybinėje kariuomenėje, o Lietuvoje tokia katedra buvo palikta tik Kauno politechnikos institute (KPI). Norėdami išvengti karinės tarnybos, daugelis mano bendraamžių, taip pat ir aš, rinkomės KPI. Tuo tarpu Vilniaus universiteto tiksliųjų mokslų (matematikos, fizikos) fakultetuose labai trūko gabių jaunuolių. Tada VU matematikų galvose pradėjo bręsti idėja pergudrauti Tarybų valdžią. Buvo nutarta iš KPI studentų suformuoti dvi grupes, kurios formaliai būtų laikomos KPI studentais, lankytų karinės katedros užsiėmimus ir po ketverių metų gautų leitenanto laipsnį, tačiau iš tikrųjų studijuotų matematiką ir fiziką. Įgyvendinti sumanymą buvo pavesta energingam VU docentui H. Jasiūnui. 1962 m. spalį, lankydamasis kelių KPI fakultetų pirmo kurso bendrosios matematikos paskaitose, docentas agitavo gabius matematikai ir fizikai studentus pasiryžti vykti į Vilnių ir papildomai studijuoti matematiką bei fiziką. Turiu prisipažinti, kad buvau gana skeptiškai nusiteikęs šios, mano požiūriu, „avantiūros“ atžvilgiu. Dar mokykloje domėjausi robototechnika, skaičiau specializuotą literatūrą, įstojau į automatikos ir telemechanikos specialybę, žodžiu, jau buvau pasirinkęs savo gyvenimo kelią. O ir iš gimtojo Kauno nesinorėjo išvažiuoti. Todėl doc. Jasiūnui aš vis mandagiai atsakydavau „ne“. Tačiau docentas, matyt, atsižvelgdamas į mano paskutinių kelerių metų Respublikinės matematikos ir fizikos olimpiadų rezultatus (buvau keturiskart fizikos ir triskart matematikos olimpiadų prizininkas) neketino palikti manęs ramybėje. Po keleto individualių pokalbių aš pusiau juokais leptelėjau, kad neva neturiu savo tvirtos nuomonės, todėl darysiu taip, kaip nuspręs mama. Pasirodo, doc. Jasiūno būta atkaklaus – susirado mano mamą ir įtikino išleisti mane į Vilnių, nes to reikia Lietuvai. „Ką gi, jeigu jau taip reikia, tegu važiuoja,“ – tarė mama. Doc. Jasiūnas iškart grįžo į KPI, susirado mane paskaitose ir pranešė apie mamos sprendimą. O man neliko nieko kito, kaip tesėti savo žodį. Taip, kartu su 30 kitų studentų atsidūriau Vilniuje, vadinamoje KPI matematikų grupėje.
Antras svarbus mano gyvenimo įvykis buvo trečiame kurse, kai su mumis individualiai pradėjo dirbti profesoriai J. Kubilius, V. Statulevičius, B. Grigelionis, ir mes supratome, kad mes būsime rengiami matematikais. Ir čia vėl doc. Jasiūnas įtakojo tai, kad patekau V. Statulevičiaus globon. Kaip minėjau, dar mokykloje domėjausi robototechnika, todėl galvojau toliau gilintis matematinės logikos srityje. Tačiau docentas kategoriškai pareiškė, kad Lietuvoje pagrindinė kryptis – tikimybių teorija ir užrašė pas mane V. Statulevičių. Iki šiol esu jam labai dėkingas už šiuos du vienus iš svarbiausių mano gyvenime įvykius.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Kaip nebūtų keista, man rūpi daug kas, nors mano amžiuje jau galėčiau ištarti: savo padariau, dabar laikas ramiai džiaugtis gyvenimu. Nerimą kelia didelė socialinė atskirtis mūsų šalyje, ypač kai supranti, kad buvo galima kur kas geriau viską sutvarkyti. Rūpi ir sunki švietimo sistemos, ypač aukštojo mokslo, padėtis. Nenoriu sakyti, kad viskas blogai, yra daug puikių dalykų, pavyzdžiui, klestintys gyvybės mokslai, kai kurios tiksliųjų mokslų sritys. Tačiau apmaudu, kad universitetų darbuotojų atlyginimų vidurkis žemesnis už tolimųjų reisų vairuotojų, o už mūsų kolegų estų atlyginimus – net 1,5 – 2 kartus. Rūpi man ir politinis Lietuvos gyvenimas. Neramina tai, kad mūsų intelektualų žiniomis nesinaudojama kuriant valstybės viziją ir strategijas, kad Lietuvos „elitu“ tapo pop kultūros atstovai.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Lietuvai pirmiausia noriu palinkėti „neišsivaikščioti“, atkurti teisingumą, taip pat ir socialinį, išgyvendinti korupciją, iš naujo atrasti ir puoselėti dvasines vertybes, stiprinti tautinį identitetą. Nepritariu globalios Lietuvos idėjai – Lietuva yra ir gali būti tik čia, kur nuo seno gyveno mūsų baltų tauta. Ir išlikti gali tik čia, nepriklausomai nuo to, kiek lietuvių kilmės žmonių gyvens Airijoje ar Norvegijoje.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Neįsivaizduoju savęs kuo nors kitu, negu esu mokslininkas matematikas. Nors, tiesa sakant, vidurinėje mokykloje gal ir buvo kažkokių minčių tapti rašytoju. Mokydamasis vidurinės mokyklos paskutinėje klasėje Kauno moksleivių literatų olimpiadoje laimėjau trečiąją vietą. Prizą – Žemaitės knygą „Rudens vakaras“ – įteikė tuo metu jauna poetė V. Palčinskaitė, šią knygą saugau iki šiol.

Adolfas Laimutis Telksnys

Lietuvos mokslo trijų premijų laureatas, informacinių technologijų inovatorius ir vizionierius, Kauno technologijos universiteto garbės daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys ir jos Technikos mokslų skyriaus Elektronikos ir informatikos sekcijos pirmininkas, UNESCO katedros Informatika humanitarams vedėjas, profesorius, informatikos mokslų habilituotas daktaras Adolfas Laimutis Telksnys Vilniaus universiteto Duomenų mokslo ir skaitmeninių technologijų institute. (A. Žukovo nuotrauka)

346
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Gyvenimo įvykis – savarankiško gyvenimo pradžioje sutelktas dėmesys mokslui ir inžinierinei veiklai.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Norėčiau, kad visi prisimintų Maironį, kuris rašė: „Ne kritikų, kur šmeižia, viską peikia, ne pranašų bedugnės ateities, – mums reikia tų, kur susikaupę veikia! Daugiau darbų! Daugiau jaunos vilties!“

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu gerovės ir ramybės.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jei nebūčiau tuo, kuo esu šiandien, būčiau kitoks.

Arvydas Janulaitis

Lietuvos mokslo premijos laureatas, biochemikas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras Arvydas Janulaitis ant Plikakalnio atodangos Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

348
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Kardinalūs lūžio taškai buvo šeši, bet papasakosiu tik apie keturius:
• Pirmasis. Po studijų Kauno Medicinos Instituto gydomajam fakultete, 1960 – 1964 metais, baigęs keturis kursus, jas nutraukiau bei išvykau studijuoti biochemijos ir genetikos į vieną stipriausių Sovietų sąjungos Peterburgo universitetą, kur buvau priimtas į trečią kursą laisvu klausytoju su daugybe skolų. Medicinos studijas nutraukiau, nors man jos ir labai patiko, tačiau ir toliau domėjausi papildoma literatūra ir rimtai ruošiausi gydytojo profesijai bei siekio padėti žmonėms įgyvendinimui. Tiesiog atėjo supratimas, kad net būnant, sakysim, geriausiu gydytoju, dažnai teks atsidurti situacijose, kai padėti ligoniui nebus galimybių, nes mokslas dar nerado kelių, kaip tai padaryti. Suvokiau, kad medicinos progresas gydant ligas priklauso nuo mokslo kaupiamų žinių apie žmogaus organizme vykstančius molekulinius procesus ir galimybių juos paveikti vaistais. Tolimesnį savo gyvenimą siejau su fundamentiniais moksliniais tyrimais. Pageidautina tokiais, kurie turėtų sąsajas su medicininių problemų sprendimu. Tokia galimybė atsirado baigus studijas ir tame pačiame universitete po doktorantūros apgynus disertaciją. Gavau pasiūlymą įsidarbinti Kremliaus klinikų Kardiologijos institute iš instituto direktoriaus pavaduotuojo, kurio laboratorijoje, dar jam dirbant kitame institute, būnant studentu, teko padirbėti vasaros atostogų metu. Pasiūlymas apėmė laboratoriją, priregistravimą ir butą Maskvoje bei išvykas į mokslines konferencijas užsienyje. Be viso to, sąlygos moksliniam darbui – moderniausia apartūra ir importiniai reagentai – buvo išskirtinės tuometinėje valstybėje.
• Antrasis. Išskirtinio pasiūlymo atsisakiau ir grįžau į Lietuvą, kur tuo metu moksliniai tyrimai mane dominančiose kryptyse buvo silpnai išvystyti. Ir ne dėl to, kad Lietuvos mokslininkai buvo apsileidę – visi materialiniai resursai, reikalingi ekspetimentiniams darbams, koncentravosi keliuose moksliniuose centruose (pagrinde Rusijoje) ir periferijai beveik nieko nelikdavo. Todėl ir Lietuvoje sąlygų atlikti molekulinės biologijos tyrimus aukštame tam laikui lygyje nebuvo. Tad kodėl vis tik buvo atsisakyta viliojančio pasiūlymo ir sugrįžta ten, kur mokslinis darbas susiduria su kliūtimis? Atsakymas – patriotizmas ir siekis dirbti Lietuvai. Laisvalaikiu bendraujant su lietuviais studentais ir doktorantais Peterburge kalba nuolat nukrypdavo apie ateities planus. Atsikartojantis tokių pokalbių motyvas – būtinai grįšim į Lietuvą, atsivešdami naujas žinias ir patirtis bei taip prisidėsime prie mokslo plėtotės tėvynėje. Baigus mokslus atėjo laikas tuos pasižadėjimus tesėti. Galvota ne tik apie savo mokslus, bet ir apie išsikeltą tikslą prisidėti prie to, kad Lietuvoje atsirastų sąlygos vykdyti tarptautinio lygio eksperimentinės biologijos mokslinius tyrimus kuo platesniam mokslininkų ratui. Tikslas ambicingas ir rizikingas. Galėjo ir nepasisekti. Suvokiau, kad tai ne vienų metų darbas, o ilgalaikis projektas. Visų pirma reikėjo įsidarbinti. Taikiausi į Biochemijos institutą. Tuo metu tai buvo lyderiaujantis Lietuvoje gyvybės mokslų institutas. Ten dirbo ir nuo studijų laikų pažįstamas to instituto mokslo darbuotuojas Arūnas Gineitis, su kuriuo teko ne kartą bendrauti Peterburge, jam būnat doktorantūroje. Arūnas tarpininkavo mano įdarbinimui. Tačiau netikėtai manęs dirbti į institutą nepriėmė. Dėl ko netįkau, niekas nepaaiškino. Kiek girdėjo Arūnas, neigiamo sprendimo motyvas buvo išsakytas maždaug taip: „nieko vis tiek jis čia, Lietuvoje, nepadarys, o pašikti gali.“. Atsiprašau, bet iš citatos necenzūrinio žodžio išmesti neišeina. Tuos žodžius išsakė Veterinarijos akademiją baigęs vienas instituto vadovų. Tą specialybę baigusių mokslininkų institute buvo nemažai. Jie ganą ilgą laiką turėjo didelę įtaką. Paskutiniai sakiniai skirti tam, kad ne itin gražios istorijos šešėlis nekristų ant tada ten dirbusių biochemikų ir kitų fundamentinių mokslų atstovų. Biochemijos institutas bei jame dirbę ir dirbantys pasiekė didelių nuopelnų Lietuvos mokslui. Bet veterinarai čia ne prie ko. Visa ši istoriją buvo papasakota smalsaujant, ar šiais laikais ji nesikartoja priešiškai sutinkant grįžtančius į Lietuvą po studijų ar darbo užsienyje. Klausimas skirtas visoms Lietuvos mokslo ir studijų institucijoms. Bent vieną atvejį teko girdėti. Necenzūriniai žodžiai nebuvo vartojami, bet vienos institucijos vieno iš vadovų buvo komentuojama: „Mes čia vargome, sėdėjome nešildomose patalpose, o dabar, kai moksliniams tyrimams sukurtos geros sąlygos, jie grįžta ant „gatavo“.“ Tikri patriotai ne tik džiaugtųsi dėl grįžtančių, bet dar ir dėtų pastangas prisikviesti juos.
Taigi, mane priglaudė Botanikos institutas, o į savo grupę priėmė bendražygis iš Peterburgo laikų Donaldas Čitavičius. Laukė įdomus darbas su mielių paveldėjimo molekuliniais mechanizmais. Sąlygos darbui lyginant su Biochemijos instituto Arūno grupe buvo nepalyginimai prastesnės. Praktiškai jų nebuvo – gavau tuščią kambarį, kur buvo laboratoriniai stalai ir beveik jokios aparatūros, reikalingos planuojamam darbui. Kibau į „darbo sąlygų“ kūrimą. Tam gaunant finansavimą padėjo ir ryšiai Maskvoje. Po truputį judėta į priekį.
• Trečiasis. Viltis planus įgyvendinti sparčiau gimė, kai Vilniuje 1975 metais įsteigtas Taikomosios Enzimologijos institutas, priklausantis Mikrobiologinės ir Medicinos pramonės ministerijai Maskvoje. Buvau pakviestas dirbti Restrikcijos fermentų laboratorijos vedėju, pažadėta sudaryti geras sąlygas darbui. Viliojo tai, kad siūloma dirbti su restriktazėmis – fermentais, naudojamais genų inžinerijoje. Tiek tie fermentai, tiek genų inžinerija buvo ką tik atsiradę, o fundamentinių tyrimų vaisiai atvėrė iki tol neįsivaizduotinas, tiesiog revoliucines, galimybes gyvosios gamtos mokslams ir farmacinei pramonei, kuriant naujos kartos vaistus. Aktuali siūlomo darbo tematika, darbo sąlygų lyginant su Botanikos institutu ženklus pagerinimas galėjo padėti realizuoti tikslą, dėl kurio buvo sugrįžta į Lietuvą. Restrikcijos ir DNR modifikacijos fermentų (DNR metilazių bakterijų lastelėse einančių poroje su restriktazėmis) tyrimo srityje palyginus gana greit pavyko įsiterpti tarp pasaulyje lyderiaujančių naujų restrikcijos fermentų paieškos ir jų tyrimo grupių. Taikomosios Enzimologijos institutas nepriklausomybės pradžioje pervadintas į Biotechnologijos institutą palaipsniui tapo ne tik stipriausiu Gyvybės mokslų institutu Lietuvoje, bet ir pelnė tarptautinį pripažinimą. Jo tarptautinis žinomumas didžiąja dalimi dabar susijęs su Virginijaus Šikšnio ir Sauliaus Klimašausko darbais DNR restrikcijos – modifikacijos fermentų tyrimo srityje.
Ne mažesni pasiekimai buvo ir realizuojant mokslinių tyrimų rezultatus praktikoje. Dabartinių Lietuvos moderniosios biotechnologijos pramonės flagmanų („Fermento“ ir „Teva Sicor“) istoriją irgi tektų sieti su restrikcijos fermentų laboratorija, atsiradusia 1975 metais įsteigtame institute. Plečiantis darbų frontui, buvo įsteigtas nukleino rūgščių fermentų skyrius, kurio pagrindu vėliau buvo įsteigtas „Fermentas“, kuriam vadovauti pradėjo Viktoras Butkus, tuo metu buvęs skyriaus vedėju. „Teva Sicor“ pradžia irgi minėtame skyriuje. Visą gyvenimą rusenusi „meilė“ medicinai buvo vienas iš faktorių, paskatinusių pasiekti, kad ministerija Maskvoje pakeitė savo pirminę nuostatą realizuoti vaistinio baltymo – rekombinantinio žmogaus interferono, kurio genas genų inžinerijos metodais buvo įterptas į bakterijas – technologijos kūrimą Novosibirske ir priėmė spendimą tai daryti Vilniuje. Be to, viliojo galimybė įsijungti į ką tik pasaulyje pradėtą vystyti rekombinantinių vaistų kūrimo procesą, būti tarp pirmeivių. Technologijos kūrimui vykdyti buvo įsteigta laboratorija, kuriai vadovauti buvo pakviestas Vladas Bumelis, vėliau išaugusi į skyrių. To skyriaus pagrindu vėliau buvo įstegta bendrovė „Biofa“, atėjus laikui parduota ir vadovaujant Vladui Bumeliui sėkmingai išvystyta į šiuolaikinę farmacijos imonę, gaminančią rekombinantinius žmogaus baltymus (vaistų substanciją) „Teva Sicor“. Toli gražu ne visos Europos šalys turi tokio lygio gamybą.
• Ketvirtasis lūžis ir išskirtinis įvykis. Perestroika, Sąjudis ir nepriklausomybės atgavimas. Nekomentuosiu savaime aiškaus patriotui dalyko, ką reiškė nepriklausomybės atgavimas – tai išskirtinis įykis. Trumpai apie tai, kaip tai padarė įtaką Biotechnologijos instituto veiklai.
Pertvarka palietė ir tvarką, kaip tampama institucijos direktoriumi. Vietoje senos nomenklatūrinės tvarkos, kai „tinkamus‘‘ parinkdavo ta vienitelė partija, buvo pradėti įgyvendinti direktorių rinkimai balsuojant kolektyvo nariams. Buvau išrinktas direktoriumi. Nors toks postas netraukė, sutikau kuriam laikui, kol viskas stabilizuosis, pabūti instituto vadovu. Nusimatė sunkūs išbandymai. Visų pirma, buvo galima prognozuoti, jog realizavus nepriklausomybės siekį, nutrūks finansavimas iš Maskvos, o atsikūrusi valstybė bus nepajėgi skirti mokslui reikiamo kiekio lėšų. Prasidėjus perestroikai institute buvo virš 700 darbuotuojų. Lietuvai judant link nepriklausomybės, ministerija visokiais būdais bandė paveikti, kad liktumėme nuo jos priklausomi, pervedant santykius iš pavaldumo į įpareigojančius sutartinius. Tai buvo nepriimtina. Viskas baigėsi, kaip ir buvo prognozuota. Teko atleisti nemažai darbuotuojų. Tuo pat metu imtasi priemonių, kaip išgyventi ir išgelbėti Lietuvai institute likusį stipriausią mokslinį potencialą. Tai pavyko padaryti pasinaudojant jau nuo 1983 metų pradėtais restrikcijos fermentų pardavimais į užsienį. Taip pat padėjo „Fermento“ žinomumas pasaulyje, kurį lėmė publikacijos mokslo žurnaluose apie jo pasiekimus tokiuose autoretetinguose leidiniuose kaip „Science“ ar „New York Times“ bei kt. Lemiamą reikšmę turėjo ir tai, kad jau perestroikos pradžioje buvo leista gamintojams tiesiogiai vykdyti (derėtis, sutarti kainą, važiuoti į komercinius susitikimus užsienyje) komercinę veiklą gaunant pinigus į institucijos sąskaitą. Iki tol viskas vyko centralizuotai per Maskvą. Pasinaudojus tomis galimybėmis situaciją pavyko stabilizuoti. Tuo pat metu buvo siekiama , kad institutui, nuo kurio, tuo metu, jau buvo atsiskyrę įmonės „Fermentas“ ir „Biofa“, būtų suteiktas valstybinio instituto statusas. Tai pasiekus, būtų atsiradusi galimybė gauti, nors ir menką, finansavimą iš Lietuvos biudžeto. Tai pavyko padaryti tik per kelis metus. Atsikūrusios valstybės biurokratija tą procesą vilkino. Praėjus keletui metų iškilo pavojus, kad valstybinio instituto statusas gali būti atimtas, nes viena iš lietuviškų komisijų, tyrusių tokių institutų lygį, nutarė, kad Biotechnologijos institutas yra prasčiausias tarp biologinio profilio institutų. Po kiek laiko išgelbėjo Norvegijos Mokslo Tarybos atliktas panašus savo apimtimi vertinimas. Užsienio ekspertai padarė kardinaliai priešingas išvadas ir įvardijo institutą kaip lyderį ir sektiną pavyzdį.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Strategiškoje perspektyvoje labiausiai rūpi Lietuvos likimas vis labiau spartėjančių globalizacijos procesų fone. Jie tampa dideliu iššūkiu mažoms tautoms. Itin praleidusioms ilgus dešimtmečius „komunizmo“ statytojų gretose, o iš tikrųjų okupacinėje priespaudoje su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Tarp jų – visuomenės atomizacija, negebėjimas prisiimti atsakomybės už save, o ką jau ką kalbėti už valstybę. Ji buvo svetima Sovietų Sąjungos laikais, kas diktavo atitinkamą požiūrį ir net nemažai daliai leisdavo pateisinti neteisėtus veiksmus, sakysim, siekiant asmeninės naudos. Deja, atgavus nepriklausomybę, daug kam valstybė netapo jų sąmonėje sava. Iš čia kyla jai kenkiančios, o ne padedančios stiprinti valstybę nuostatos (pvz.: mokesčių nemokėjimas, machinacijos su viešaisiais pirkimais, rinkėjų apgaudinėjimas nerealiais pažadais, katastrofiškų mastelių emigracija ir t.t.).
Nepakeitus tų nuostatų ir nesusitelkus ties valstybės, kaip mūsų bendrų namų kūrimu, nei sukursim klestinčią valstybę, nei atlaikysim globalizacijos bei galimų agresijų prieš Lietuvą keliamus iššūkius bei pavojus. Tokiu atveju Lietuvių tautos kaip bendrijos siejamos teritorijos, istorijos, kalbos bei kultūros laukia išnykimas. Ar procesas taps negrįžtamas po 10 ar 100 metų, reikšmės neturi. Tai nebus neskausminga ir palies daug Lietuvos gyventojų.
Pavyzdį, ką duoda sutelktos patriotizmu grįstos pastangos, iliustruoja ikikarinis nepriklausomos valstybės kūrimo laikotarpis. Mokslininkai teigia, kad jo metu dideliai daliai visuomenės, o itin jos elitui, buvo būdingas idealistinis ir emocianalus santykis su valstybe tiek atkuriant ją, tiek toliau ją stiprinant. Panašus santykis su atkuriama valstybe ir jos nepriklausomybės įtvirtinimu buvo Sąjūdžio veiklos metu. Vėliau, deja, susidaro įspūdis, kad vyraujančia tapo pragmatinė nuostata „o ką man davė valstybė.“ Idealizmo neliko. Kaip čia neprisiminti JAV prezidento sakralinės frazės: „Neklausk, ką tau davė valstybė, klausk, ką aš padariau dėl jos.“

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Išsaugoti valstybę globalizacijos verpetuose. Tai ambicingas tikslas. Jis pasiekiamas tik kasdien sutelktomis kryptingomis pastangomis.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svajočiau būti gydytoju.

Linas Adomaitis

Dainininkas, muzikos prodiuseris, kompozitorius, smuikininkas, Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto docentas Linas Adomaitis Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčios terasoje. (G. Kropio nuotrauka)

350
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Pagrindinis lūžio taškas, matyt, buvo tada, kai tėvai paklausė, ar aš noriu groti smuiku. Man tuomet buvo šešeri. Lygiai po 17 metų baigiau muzikos akademiją ir smuikas iki šiol yra mano sielos instrumentas.
Sakoma, jei savo gyvenime sutinki 20 autoritetų – atrandi pats save. Man pasisekė, nes savo gyvenime sutikau daugybę autoritetų, tačiau prisipažinsiu – savęs vis dar ieškau. Asmenybės, kurios labiausiai padarė įtaką mano gyvenime – tai Vladas Varčikas, Stanislovas Čepinskis, Eugenijus Paulauskas. Tačiau, kad ir kaip tai nuskambės paprastai – didžiausią įtaką visuomet daro artimiausi žmonės.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Mums su žmona šiemet nusišypsojo didžiausia laimė. Vaikelio gimimas šiandien mums rūpi labiausiai. Mudu su Irma apskritai labai džiaugiamės visomis šeimomis, į kurias šiemet pasibeldė žmogutis. Juk visi jie šiemet yra šimtmečio vaikai. Tai labai labai svarbu visų aktualijų kontekste.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mūsų tauta nuostabi ir unikali. Išsaugojo mums ne tik kraštą, bet ir svarbiausią kultūros darinį – kalbą, nežiūrint į tai, kad šimtmečiais kažkas bandė tai pakeisti, ištrinti, sulaužyti. Aš didžiuojuosi mūsų tauta ir jei reikėtų nusiųsti žinutę ateičiai – palinkėčiau dar daugiau meilės, išminties ir ramybės, dar daugiau savivertės, džiaugsmo, vilties ir ryžto.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Daugybę kartų savęs klausiau: kas, jei ne muzika? Na gerai, jei reikėtų pastatyti namą savo šeimai – imčiau ir pastatyčiau, jei reikėtų paguosti verkiantį žmogų – apkabinčiau ir paguosčiau. Kiekvienas iš mūsų gali daugiau, nei įsivaizduoja. Tačiau mano keliai nuo vaikystės tampriai susiję su pirmaprade energija – garsu. Jame ieškau savęs ir daugybės atsakymų į man rūpimus klausimus. Todėl neįsivaizduoju savo gyvenimo be smuiko, dainos, kompozicijos, aranžavimo, garso dizaino ar muzikos prodiusavimo.

Leonas Valkūnas

Lietuvos mokslo premijos laureatas, habilituotas fizinių mokslų daktaras fizikas Leonas Valkūnas Kalvarijų kryžiaus kelyje Verkių regioniniame parke Vilniuje. (R. Adžgausko nuotrauka)

352
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Vieno tokio įvykio įvardinti negalėčiau, nes ne vienas jų lėmė mano mokslinės krypties pasirinkimą bei gautų tyrimų sėkmę. Pirmasis toks posūkis, kurį vertėtų paminėti – tai dar studijų laikais gautas Vilniaus universiteto pasiūlymas nuo trečio kurso išvykti studijuoti į Kijevo T. Ševčenkos universitetą. Tuo metu ten dėstė pasaulinio lygio profesoriai A. Davydov, S. Pekar ir kiti. Tų studijų metu aš ir susidomėjau molekulinės fizikos bei biofizikos problemomis. Antrasis posūkio taškas – tai su Lietuvos nepriklausomybe atsiradusios galimybės lankytis ir dirbti įvairiuose pasaulio universitetuose, bendrauti su iškiliausiais pasaulio mokslininkais. Čia norėčiau paminėti savo draugus prof. R. van Grondelle iš Amsterdamo laisvojo universiteto, prof. H. van Amerongen iš Wageningen universiteto, prof. V. Sundstrom iš Lundo univeriteto, prof. G. R. Fleming iš Kaliformijos universiteto Berklyje, prof. A. V. Ruban iš Queen Mary universiteto Londone bei prof. B. Robert iš Branduolinių tyrimo centro Prancūzijoje.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Mokslas vystosi labai sparčiai, todėl reikia spėti reaguoti į vis atsirandančias naujoves. Norint suspėti adekvačiai reaguoti į visus šiuos atradimus, reikalinga teisinga finansinė naujų projektų parama ir optimalus mokslinių pajėgumų paskirstymas. Tai ir yra pagrindinė problema, kuri šiuo metu man kelia didžiausią rūpestį.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkėčiau drąsos, išradingumo ir sėkmės dalyvaujant dideliuose europiniuose projektuose.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Sunku pasakyti, nes jaunystėje buvo daug svajonių, siekiau žinių įvairiose srityse. Gal kartais būčiau tapęs muzikantu, esu baigęs aukštesniąją J. Tallat–Kelpšos muzikos mokyklą.

Henrikas Žilinskas

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Stambiųjų gyvūnų klinikos profesorius, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, habilituotas mokslų daktaras Henrikas Žilinskas Veterinarijos akademijoje Kaune. (G. Kropio nuotrauka)

354
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Viskas įvyko ir vyksta be didelių lūžių, o gyvenime mane supo ir tebesupa daug gerų ir išmintingų žmonių.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Lietuva po nepriklausomybės atkūrimo padarė didelį šuolį į priekį visose srityse, tačiau darnos ir susiklausymo stoka neturėtų tapti pažangos šešėliu.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Niekas kitas, tik mes patys kuriame savo ateitį.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Nueitas gyvenimo kelias lyg ir sėkmingas, bet gal ir norėtųsi dirbti vadybinį darbą su dideliais žmonių kolektyvais įvairiose srityse.

Limas Kupčinskas

Lietuvos mokslo premijos laureatas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, gydytojas gastroenterologas Limas Kupčinskas Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos terasoje. (G. Kropio nuotrauka)

356
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Kalbėti apie asmeninius lūžius būtų per daug pompastiška ir deklaratyvu. Svarbiausias įvykis, turėjęs įtakos mano profesiniai veiklai – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas, sugriovęs sovietinę „geležinę uždangą“ ir atvėręs galimybę praktiškai susipažinti su Vakarų šalių klinikinės medicinos ir mokslo pasiekimais bei gautą patyrimą pritaikyti ligonių sveikatos labui Lietuvoje. Kartu su bendradarbiais mums pavyko sukurti „vakarietškos“, mokslo įrodymais pagrįstos gastroenterologijos mokyklą Lietuvoje, įkurti vienintelį Rytų ir Centrinėje Europoje Virškinimo sistemos tyrimo institutą. Paveldėtas iš sovietinių laikų pagalbos modelis virškinimo ligomis sergantiems ligoniams neatitiko europietiškų standartų, gastroenterologai pagal savo veiklos profilį tuo metu nedaug skyrėsi nuo vidaus ligų gydytojų, o svarbiausias virškinimo ligų diagnostikos procedūras – endoskopinius tyrimus, skirtingai nei Vakarų šalyse, atlikinėjo ne gastroenterologai, o chirurgai. 1992 metais buvau išrinktas Gastroenterologijos klinikos vadovu, o 1992 – 1997 metų laikotarpis buvo esminis kuriant šiuolaikinės gastroenterologijos mokslo pagrindus. Nelengvais pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo užmegzti draugiški bendradarbiavimo ryšiai su Švedijos, Danijos, Vokietijos ir kitų šalių specialistais, jie padovanojo diagnostinės aparatūros, kartu buvo parengtas ir laimėtas Europos sąjungos projektas „Gastroenterologų rengimo reforma Lietuvoje“, kurio dėka įkurtas pirmasis Endoskopinių tyrimų poskyris, vyko nuolatiniai specialistų mainai. Vakarų šalių pavyzdžiu prie Gastroenterologijos klinikos buvo įkurta Molekulinės gastroenterologijos laboratorija, vėliau išaugusi į Virškinimo sistemos tyrimo institutą. Prasidėjo glaudus klinicistų ir fundamentalių mokslų specialistų bendradarbiavimas, leidęs nustatyti naujus ankstyvus virškinimo ligų neinvazinės diagnostikos žymenis, pradėti žarnyno mikrobiotos genetiniai tyrimai. Šie tyrimų rezultatai sulaukė tarptautinio pripažinimo, buvo atspausdinti „Nature“, „Nature genetics“, „Lancet“ ir kituose prestižiniuose tarptautiniuose žurnaluose, o šie straipsniai gausiai cituojami užsienio autorių. Klinikoje daugelis naujų diagnostikos ir gydymo metodų buvo pirmą kartą įdiegti ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse – tai kapsulinė endoskopija, kepenų kraujagyslių šuntavimo procedūros, žarnyno mikrobiotos transplantacija ir kiti metodai. Galime pasidžiaugti, kad net ir esant nemažiems resursų bei aprūpinimo skirtumams, dauguma klinikoje gydomų ligonių gauna panašią medicinos pagalbą, kaip ir pripažintose Londono, Berlyno ar Vienos klinikose. Visa tai buvo įmanoma tik suburto ir išaugusio draugiško specialistų kolektyvo, kurį sudaro 5 profesoriai, 7 docentai, taip pat mokslų daktarai gydytojai ir molekuliniai biologai, doktorantai, dėka.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

O tempora! O mores! (O laikai! O papročiai!) – tokiu sparnuotu posakiu apie jaunimą, smerkdami naujas madas ir papročius, kalbėdavo senovės romėnai. Tiesa, pasaulis nuo to nesugriuvo ir vystėsi toliau, nors Romos imperijos nebeliko. Ar mane jaudina, koks šiandieninis jaunimas pakeis mus, jau pasiekusius savo veiklos viršūnes profesionalus? Mano nuomone, žiniasklaida ir politikai per daug akcentuoja kryptį, kad reikia jaunimą mokyti lyderystės, ugdyti išskirtinius lyderius, ypač akcentuoja vadybinę, bet nepakankamai profesinę kompetencijos pusę. Kuriamos „lyderystės mokyklos“, tačiau pamirštama, kad didžiausi laimėjimai pasiekiami komandiniu darbu. Galvočiau, gal daug svarbiau mokant jaunimą veržlumo, aktyvumo bei atkaklumo, kartu formuoti bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžius, o lyderiai bus pastebėti ir iškils natūraliai. Aiškinimas, kad kiekvienas turi būti savos srities lyderis veda prie perdėto individualizmo ir egoizmo, nesveikos konkurencijos, o neretai duoda ir priešingus rezultatus. Didžiausi pasiekimai pavyksta bendradarbiaujant, o ne visiems konkuruojant su visais "dėl lyderystės“. Mažiau kritikuokime kitus ir dažniau vertinkime save – ar viskas padaryta, kad būtum geru specialistu, geru žmogumi šeimoje, giminėms, draugams ir visiems aplinkiniams. Ne asmeninių sąskaitų suvedinėjimas ir kova tarp tikrų bei netikrų lyderių, o valstybei svarbūs dalykai turi būti ir mūsų Lietuvos politinių diskusijų objektais.
Nors šiuo metu mes, būdami NATO ir Europos sąjungoje, kaip valstybė jaučiamės pakankamai saugūs, šiek tiek neramina tai, kad perimant ES taisykles ir teisinius principus bei esant galimybei pasirinkti, kartais pasirenkami labiausiai biurokratiški ir su daugybe apribojimų susiję taisyklių variantai, kurie gali lėtinti valstybės vystymąsi. Norėtųsi daugiau išminties. Tačiau nežiūrint visų sunkumų ir kliūčių, mūsų Lietuvos, galvoju, laukia šviesi ateitis, tik reikia išminties, darbo ir kantrybės. Lietuvoje užteks vietos visiems trims milijonams.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Saugoti ir niekada neprarasti šalies nepriklausomybės, lietuvių kalbos, istorijos ir papročių. Pažinkime savo kraštą, jo žmones, mokėkime girti ir reprezentuoti savo tautą, o ne kiekviena pasitaikiusia proga dejuoti ir matyti „negatyvą“. Stenkimės perimti visą, kas geriausia iš kitų tautų, būkime aktyvūs. Pateisinkime dažnai kartojamus žodžius „lietuviai išmintinga ir darbšti tauta“. Darbais, o ne žodžiais puoškime savo Tėvynę.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Nors yra labai daug puikių ir viliojančių specialybių, galvoju, kad ir vėl norėčiau tapti gydytoju.

Juozas Vidmantis Vaitkus

Lietuvos mokslo premijos laureatas, Lietuvos mokslų akademijos Fizikos sekcijos pirmininkas, Lietuvos Fizikų draugijos prezidentas, puslaidininkių fizikos Lietuvoje plėtotojas, Vilniaus universiteto profesorius, habilituotas fizinių mokslų daktaras Juozas Vidmantis Vaitkus su žmona, Tarptautinės lazerinės medicinos ir chirurgijos akademijos nare steigėja, Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto afiliuota vyriausiąja mokslo darbuotoja Aurelija Vaitkuviene prie Nacionalinio Fizinių ir Technologijos mokslų centro Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

358
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Dabar daug prabėgusių gyvenime akimirkų galima pripažinti lemiamomis, nes tuo momentu pasirinktas sprendimas lėmė tolesnę gyvenimo tėkmę. Galima išskirti seką susietų veiklų. Ši seka prasidėjo šeštoje mokyklos klasėje, Bibliotekininkų būrelyje. Vadovas būrelio nariams pasiūlė perskaityti visas pasirinkto bibliotekos skirsnio knygas. Perskaitę Stanaičio „Trumpų bangų radijo mėgėjų vadovą“, kartu su draugais susižavėjome radiotechnika, susiradome radijo inžinierių, kuris sutiko mus išmokyti radiotechnikos, o vėliau mokykloje įkūrėme radijo stotį šaukiniu UP2KAB. Studijuodamas Vilniaus universitete atradau, kaip pagreitinti fotovaržas 1000 kartų, ko pasekoje buvo sukurtos „akys“ kompiuteriui (Rūta 701 ir Rūta 702). Tam, kad suprasti efekto prigimtį, buvo reikalingi trumpi intensyvios šviesos impulsai. Jau studijuojant aspirantūroje teko sukonstruoti įvairiausius šviesos šaltinius ir nelauktai buvo paskelbta, kad sukurti lazeriai, kurie generuoja trumpus intensyvios šviesos impulsus. Iš mokslinės spaudos sužinojau, kad tokius lazerius turi SSRS Maskvos Fizikos instituto N. Basovo laboratorija. Man pavyko sudėtingu keliu patekti į tą laboratoriją ir susitarti, kad Vilniuje pasigaminęs mobilią įrangą, atvyksiu į laboratoriją. Kada atvykau su įranga į Maskvą, N. Basovas jau buvo gavęs Nobelio premiją. Mūsų tyrimų sėkmę lėmė tai, kad jo komanda turėjo sukurti projekcinį CdSe lazerį, bet nežinojo, kaip nustatyti krūvininkų gyvavimo trukmę, o aš taip tik tokią aparatūrą ir atsivežiau kartu su CdSe kristalais, kuriuos tyriau. Pabaigus tyrimus, sėkmingus abiem pusėms, N. Basovas padovanojo man lazerio galvutę. Pirmąjį lazerį Lietuvoje sukonstravome 1966 metais. Lazeriai pradėjo tarnauti puslaidininkių, o vėliau ir kitų medžiagų tyrimams. Taip įsijungėme į pasaulinių lazerių taikymo medžiagoms tirti pionierių gretas ir mums pavyko atrasti visa eilę efektų, kurie mūsų laboratoriją padarė pastebimą pasaulyje.
Lazerių taikymas puslaidininkių tyrimams ir gilios žinios apie defektų puslaidininkiuose tyrimus užtikrino mūsų komandos įsijungimą į Europos branduolinių tyrimų centro CERN programas, prisidėjusias prie to, kad Lietuva buvo pakviesta tapti CERN asocijuota nare.
Lemtingas buvo ir dar vienas epizodas, kuomet dėl SSRS URM kaltės negalėjau nuvykti skaityti kviestinio pranešimo Pasauliniame lazerių kongrese JAV, bet man pavyko nupirktą lėktuvo bilietą perrašyti žmonos vardu, kuri, nuvykusi į Čikagą, sugebėjo baigti lazerių taikymo medicinoje kursus ir įgyti teisę vykdyti klinikinius lazerių taikymo medicinoje tyrimus. To dėka pasaulis išvydo lietuvišką lazerį, sukonstruotą VU Kvantinės elektronikos katedros laikinajame kolektyve „Rūta“ bei gamintą Panevėžyje, kuris buvo pritaikytas ir endoskopinėms operacijoms. Šį lazerį jau nepriklausomos Lietuvos vardu Aurelija pristatė pasauliniame FIGO kongrese Singapūre, o dėka lazerio taikymų chirurgijoje ir sukurtų diagnostikos metodų buvo pakviesta tapti Tarptautinės lazerinės medicinos ir chirurgijos akademijos Florencijoje nare steigėja, o kartu toliau kuriame žmogaus audinių patologijos atpažinimo būdus.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai rūpi teigiamų iniciatyvų tęstinumas ir gilesnis supratimas, kaip pasiekti laukiamą efektą. Šiandieniniai politikai didele dalimi nemato reikalo susipažinti su pasauline patirtimi, kas verčia institucijų vadovus ir mokslininkus dėti daug energijos, kad pradėti darbai vyktų ir laukiamas rezultatas artėtų. Neteisinga pasaulinės patirties interpretacija trukdo mokslinių tyrimų bei inovacijų eigai, ypač viešųjų pirkimų srityje, kas veda prie beprasmio laiko švaistymo ir reikalingų medžiagų ar prietaisų pabrangimo.
Nerimą kelia švietimo lygio žemėjimas, ką skatina nuostatos, kad vaikas gali rinktis, ką ir kaip mokytis, nesuprasdamas, ką duoda mokykloje suteikiamos žinios ir įgūdžiai. Juk dailyraščio, rašant minkšta plunksna, pagrindinis poveikis buvo rankos raumenų preciziškumo lavinimas, kas reikalinga, pavyzdžiui mikrochirurgams, o vėlesnėse klasėse eilėraščių mokymasis buvo skirtas atminties ląstelių kiekio didinimui.
Moksleiviams (ir Lietuvai) kenkia studijų užsienyje perdėtas aukštinimas, o Lietuvoje – žeminimas, todėl susitikimuose su mokytojais ir moksleiviais bandau aiškinti, ką ir kur verta studijuoti.
Pagrindinė žiniasklaida nesijaučia atsakinga už įtaką Lietuvos ateičiai, ar ją mato kitokią, negu norėčiau, nes, pavyzdžiui, horoskopams skiriama daugiau dėmesio, negu mokslo žinioms.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Pirmiausia norėtųsi palinkėti politikams, kad jie gyventų ne „nuo rinkimų iki rinkimų“, o sugebėtų pagirti ankstesnę valdžią už geras iniciatyvas, o jas tęsdami, ar kiek pakeisdami, įrodytų, kad jie jas įgyvendina sparčiau ir geriau, negu buvusieji valdžioje.
Žvelgiant tolyn, linkėčiau suprasti, kad esame maža šalis ir sėkmė lydi tuos, kurie „jaučia artimo alkūnę“, tai yra, dirba bendradarbiaudami. Kadangi esame maži, jei norime tapti pastebima teritorija pasaulyje, turime sukurti šalies veidą, išskiriant sritis, kuriose siektume reikšmingų pažangų ir kurtume technologinius proveržius. Linkėčiau, kad būtų suprasta, kad valstybei valdyti reikia rengtis ir rengti tam visuomenę.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jei tektų keisti sritį, kurioje dabar veikiu, tai gilinčiausi į priežastis, kodėl tautos kraustėsi ir kodėl egzistuoja tiek daug kalbų.

Vytautas Basys

Lietuvos mokslo premijos laureatas, gydytojas neonatologas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, profesorius Vytautas Basys prie Belmonto krioklio Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

360
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Svarbiausiu momentu savo gyvenime laikau darbo gydytoju pradžią, kai pajutau, ką reiškia asmeninė atsakomybė už žmogaus gyvybę. Tai įvyko pirmaisiais darbo metais Druskininkuose. Asmeniniame gyvenime toks lūžis buvo pirmosios dukters gimimas – pajunti atsakomybę už naujo žmogaus šiame pasaulyje gimimą, vystymąsi ir ateities kelią.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai jaudina jaunosios kartos likimas – kad ji būtų laiminga mūsų šalyje, kad nevyktų toks baisus emigracijos procesas, kad jaunimas kurtų ir puoselėtų mūsų Tėvynę, būtų išsilavinęs bei kūrybingas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Susitelkimo savo šalies viduje, aukšto profesionalumo ir kūrybiškumo jaunimui, pakantumo darbe ir gyvenime vyresniajai kartai, klestėjimo Lietuvai, taikos bei supratimo, harmoningo vystymosi visoms pasaulio tautoms ir valstybėms.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Visada norėjau ir noriu būti asmenybe, kuri pasižymi kūrybiškumu bei aktyvia veikla, nepaisant profesijos ir išsilavinimo. Pasiekiau tai savo veiklos srityse, ir tai yra svajonių išsipildymas.

Valdemaras Razumas

Lietuvos mokslo premijos laureatas, Lietuvos mokslų tarybos valdybos pirmininkas, profesorius Valdemaras Razumas su žmona Julija Razumiene ir vaikais Egle, Viktorija, Jonu ir Augustinu bei martimi Viktorija savo namų kieme Vilniuje. (R.Danisevičiaus nuotrauka)

362
Justas Dvarionas

Tarptautinių ir respublikinių konkursų žiuri narys, Europos Jaunimo Muzikos Konkursų Asociacijos
(EMCY) viceprezidentas, dėstytojas ir pianistas Justas Dvarionas Vingio parke Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

363
Kazimieras Ragulskis

Lietuvos mokslų akademijos narys emeritas, habilituotas mokslų daktaras, profesorius inžinierius mechanikas Kazimieras Ragulskis savo namuose Kaune. (A. Žukovo nuotrauka)

364
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Gražu ir didinga.
1918 metais dėka patriotų – didvyrių Lietuva ištrūko iš okupantų žiaurios priespaudos ir teroro. Didelės valstybės dažniausiai linkę vystytis horizontaliai, o mažoms belieka vystytis tik vertikaliai. Nepriklausoma Lietuva iki Antrojo pasaulinio karo, esant kai kurių didelių valstybių trukdymams, dėl jų grobuoniškų tikslų, pasiekė titaniškų rezultatų.
Mano vaikystė ir jaunystė buvo ekonominiai silpnoka. Reikėjo dirbti tėvų ūkelyje įvairius žemės ūkio darbus. Tai trukdė mokytis, tuo labiau žaisti su kaimynų vaikais. Mano labai padorūs, nepaprasti Motina ir Tėvas paklausė mokytojų patarimų leisti mokytis kaip perspektyviam vaikui. Tėvai sakydavo, kad beveik visi žmonės yra geri, o jei kas bloga tau padaro, tai turi atsakyti gėriu.
Sovietinė valdžios nuomone, mano biografijoje buvo trūkumų, kuriuos 1944 – 1972 metų laikotarpyje pavyko išlaikyti paslaptyje ir dėl to buvau didžiulėje baimėje. Mano demaskavimas įvyko po laiko, tik 1972 metais. Tai mano mokslinei veiklai nepakenkė, nes ypač paskutinio dešimtmečio mano pasiekimai moksle ir technikoje buvo vertinami itin aukštai.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Jau daugiau kaip pusšimtį publikacijų Lietuvos vystymo klausimais paskelbiau spaudoje. Kas liečia mokslinį darbą Lietuvoje:
– tai pirmiausia yra svarbiausios mokslinės kryptys – lituanistikos mokslai bendrąja prasme;
– sveikatingumo mokslas;
– Lietuvos gamtos turtų tyrimai;
– tyrimai, kurie duoda didelę naudą Lietuvai;
– ypač reikia remti talentingus mokslininkus, iš kurių tikėtina išauginti pasaulinio lygio žvaigždes.
Švietimo srityje neatidėliotini uždaviniai kyla dėl įvairių sričių mokslų intensyvėjančios integracijos. Einant į singuliarinį tašką, turime negaištant veikti. Kiekvienas, baigiantis specializuotas mokyklas ar universitetus, turi įgyti fundamentinių mokslų pagrindus bei būti tinkamai supažindintas su technikos pasiekimais. Lietuvoje turėtų būti pagrindiniai du universitetai Vilniuje ir Kaune bei eiliniai du Klaipėdoje ir Šiauliuose. Būtinas ryžtingas sprendimas, nes tai ne tik pašalins mokslo dubliavimus, bet ir atvers galimybes efektyviam mokslininkų suartėjimui, integracijai bei efektyviam vystymui.
Bendrais klausimais paliečiau kai kurias pastabas, pavyzdžiui:
– santykiuose Europos Sąjungos mažos valstybės turėtų jungtis į asociacijas, kad jų nuomonių klausytų ir didžiosios valstybės, pavyzdžiui Baltijos šalys su Skandinavijos šalimis galėtų susijungti į asociaciją;
– arba yra maišoma tautų mažumų sąvoka. Kokia gali būti tautinė mažuma, jei greta ar toliau turi savo valstybę. Lietuvoje tautinė mažuma yra romai, kurie neturi savo nepriklausomos valstybės. Be to, reikia skirti kas yra kolonizatorių tipo žmonės nuo tikrų tautinių mažumų;
– valstybės savo biudžeto ar ES paramos lėšos turėtų būti skiriamos pagrindinai ne turtingų asmenų vis intensyvesniam turtinimui, o remti pagrindinai silpnus bei vidutinio ekonominio lygio aktyvius žmones.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Ateitis priklauso intelektualiam darbui. Ypač iš valdžios pusės reikia dėti pastangas talentingus asmenis nuo vaikystės nukreipti intelektualiai kūrybinei veiklai tam, kad Lietuva taptų įžymių mokslininkų, išradėjų, inovacijų kūrėjų šalimi.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Esu arti finišo, todėl turiu skubėti atlikti savo vykdomus tyrimus virpesių ir bangų srityse pagal savo idėjų dvi pagrindines kryptis: naujo tipo dinaminių sistemų ir jų teorijos pagrindų kūrimas bei nauju principu veikiančių robotų ir jų teorijos kūrimas.
Tikiu, kad Lietuva taps mokslo, meno, sporto bei kitos veiklos srityse pažiba sau ir pasaulyje.

Kristina Sabaliauskaitė

Menotyros mokslų daktarė, dailės istorikė ir rašytoja Kristina Sabaliauskaitė Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje Vilniuje. (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

366
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Gyvenimas – tai procesas, kuriamas kasdieniais darbais, pasirinkimais ir etiniais sprendimais. Kartais net mažiausi jų gali turėti lemiamos reikšmės. Tačiau šeima ir šeimoje nuo kūdikystės skiepyta meilė knygai, menui, istorijai, mokslui ir kultūrai, įdiegtas nerašytas garbingo elgesio kodeksas ir yra tas pamatas, ant kurio stengiuosi statyti savo gyvenimą. Kalbant apie įvykius – neabejotinai reikšmingiausias buvo Lietuvos Nepriklausomybės atkovojimas 1990 metais ir atgauta žmogiškoji laisvė. Sovietinėje Lietuvoje – su jos individualumą, nepriklausomą kritinį mąstymą ir kūrybiškumą žlugdžiusia, visus niveliavusia ir kontroliavusia sistema – tikrai nebūčiau tapusi tuo, kuo esu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Norėtųsi, kad Lietuva ir visi joje gyvenantys žmonės būtų laisvę ir žmogaus teises gerbiančios teisinės valstybės atsakingi, neabejingi piliečiai. Daug nuveikėme šioje srityje, tačiau yra ir galvas keliančių priešiškų jėgų, siekiančių tam užkirsti kelią. Todėl visi turėtume telktis demokratinėmis priemonėmis priešindamiesi bandymams mus grąžinti į sovietinį mentalitetą, totalitarinio pobūdžio kišimuisi į piliečio privatų gyvenimą, iš viršaus valdžios nuleidžiamiems įnoringiems ribojimais, visuomenės grupių ar asmenų diskriminavimui, cenzūrai ar žodžio laisvės suvaržymui. Laisvė yra ne faktas, o procesas ir jis privalo būti palaikomas mūsų kasdienėmis pastangomis.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu mūsų šaliai nebijoti sąžiningai pažvelgti į Lietuvos istoriją: semtis pasididžiavimo ir įkvėpimo iš garbingų dalykų ir savikritiškai įvardinti tamsiąsias mūsų istorijos dėmes – tam, kad ateityje nebekartotume tų pačių klaidų ir išvengtume tragedijų. Linkėčiau, kad būtų puoselėjimas humanizmas Lietuvoje – visų pirma, giliomis humanitarinių mokslų studijomis. Net geriausi ekonominiai rodikliai ir technologiniai pasiekimai nebus nieko verti, jei dvasioje vyraus skurdas, o galvoje kultūrinis neišprusimas ir vaizduotės stygius.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Viena iš šeimos įdiegtų vertybių buvo neuždavinėti sau tokio pobūdžio klausimų, o stengtis sąžiningai mokytis ir dirbti, nebijoti sunkumų, atlikti pareigą ir link svajonės judėti vedamai aukštesnių gėrio, grožio bei tiesos siekių. Galbūt todėl šiandien neturiu apgailestavimų ar svajonių būti kažkuo kitu, nei esu.

Algis Petras Piskarskas

Lietuvos mokslo premijos laureatas, Kvantinės elektronikos ir lazerių fzikos Lietuvoje pradininkas, akademikas, habilituotas gamtos mokslų daktaras fizikas Algis Petras Piskarskas ant Rokantiškių piliakalnio Vilniuje. (A. Žukovo nuotrauka)

368
Egidijus Aleksandravičius

Istorikas, profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras Egidijus Aleksandravičius Laisvės alėjoje Kaune. (A.
Repšio nuotrauka)

369
Aurimas Švedas

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas, rašytojas Aurimas Švedas Vilniaus universitete. (A. Aleksandravičiaus
nuotrauka)

370
Karolina Nendrė Masiulytė – Paliulienė

Visuomenės veikėja ir verslininkė, aktorė Karolina
Nendrė Masiulytė – Paliulienė savo namuose Vilniuje. (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

371
Arūnas Sakalauskas

Aktorius ir televizijos laidų vedėjas Arūnas Sakalauskas Vilniaus senamiestyje. (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

372
Virginijus Savukynas

Žurnalistas, kultūros antropologas, žiniasklaidos ir viešųjų ryšių ekspertas Virginijus Savukynas prie Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos. (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

373
Petras Gintalas

Vilniaus Dailės akademijos Telšių fakulteto profesorius, dailininkas, poetas ir skulptorius Petras Gintalas muziejuje „Alka“ Telšiuose. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

374
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Besimokant Palangos vidurinėje mokykloje dėdė P. Gintalas, tėvai, o ypač mama Janina Gintalienė, kuri dirbo miesto vaikų bibliotekoje, skatino mane piešti, kurti plakatus ir lipdyti. Vyresnėse klasėse mokytojai Janina Jurkutė ir Jonas Brinza pamatė mano gebėjimus. 1964 metais įstojęs į Vilniaus dailės institutą pradėjau savo kelionę į menų pasaulį. Kelionėje sutikau asmenybes, tikrus menininkus Regimantą Midvikį, Arūną Sakalauską, Arvydą Ambrasą. Paskyrimas Vilniuje nesužavėjo, tad kursioko Algimanto Mizgirio paskatintas 1971 metais atsidūriau Telšių taikomosios dailės technikume (dabar – Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetas). Esu įstrigęs medalio ir skulptūrinės plastikos pasaulyje. Vėl rašau eiles. Eilėraščius kuriu nuo gilios jaunystės. Pastaruoju metu, paskatintas sūnaus Petro bei poetų Vytauto Stulpino, Danieliaus Milašausko ir Gvido Latako, grįžau į poeziją. Vėlokai.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Aštautumanija (aš – tau, tu – man) jaudina labiausiai. Didžiuojosi Lietuva, jos žmonėmis, laisvės siekiu, gamta, ypatinga mūsų istorija. Neramina korupcijos klampynė, kuri stumia Lietuvą į praeitį.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Per 100 metų atkūrėme Nepriklausomybę Lietuvoje du kartus. Trečiojo karto turėtų nebūti, jei išsivaduosim iš nesutarimų gniaužtų. Visą gyvenimą dirbau su jaunimu, tad tikiu jų meile artimui ir savo šaliai.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Visada svajojau apie sportą ir literatūrą. Tapti genialiu menininku pritrūko ypatingų gebėjimų darbui.

Edvardas Malinauskas

Tapytojas, marinistas Edvardas Malinauskas savo dirbtuvėse Klaipėdoje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

376
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano kartai esminis lūžis buvo 1991 metų sausio 13 ir kovo 11 dienos. Mes, pažinę karą ir gyvendami pokaryje, sunkiai patikėjome, jog niekas nebenurodinės, kaip mums visiems reikia gyventi. Mes 50 metų buvome priversti statyti komunizmą, bet Sąjūdis nebeleido to užbaigti. Jau vaikystėje mama man dainuodavo, kad mūsų tėvynė yra brangi Lietuva. Mano kūryboje pokyčių beveik nebuvo, tačiau, tapęs dailininku, sukūriau nemažai paveikslų istorinėmis temomis, kuriuose pavaizduota garbinga mūsų tautos praeitis, kurios niekas niekada neturėtų užmiršti.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Mane liūdina, kad mūsų jaunoje valstybėje dar tiek daug melo, godumo ir neteisybės. Norėčiau, kad mūsų išrinkta valdžia rūpintųsi ne tik savimi, bet ir tais, kurie ją išrinko, nes valstybė esame mes.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Ateities kartoms norėčiau palinkėti mažiau verkšlenti, daugiau dirbti ir sukurti tokią valstybę, kurioje visiems būtų gera gyventi ir kad niekada Lietuvos žemelės nebetryptų svetimų kareivių batai.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Į prezidentus balotiruotis jau per vėlu, bankininku būti negalėčiau, nes nemoku skaičiuoti, o mokykloje buvau dvejetukininkas, tad esu patenkintas tuo, kuo esu šiandien. Savo paveikslais ir jūros peizažais noriu parodyti žmonėms, kokioje nuostabioje šalyje mes gyvename.

Arvydas Girdzijauskas

Klaipėdos Vydūno Gimnazijos direktorius, choro dirigentas ir pedagogas Arvydas Girdzijauskas Vydūno gimnazijoje Klaipėdoje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

378
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Tai, kad pasirinkau muzikanto profesiją, lėmė asmenybės. Vaikystę praleidau „Ąžuoliuko“ chore. Mūsų vadovas Hermanas Perelšteinas tikėjo, kad gyvenime svarbiausia yra galimybė suteikti džiaugsmą kitiems žmonėms. Matyt, tuo tikėjimu užkrėtė ir mane. Ir dar fortepijono mokytojas Edmundas Baltrimas. Jis atvėrė nuostabų muzikos atlikėjų ir įrašų pasaulį. Taigi, pasirinkau dirigento specialybę, kad galėčiau muzikuoti ir dalintis tuo, ką sukuriame kartu su choristais. Kitas lūžis – tai supratimas, kad vaikams reikia labai daug duoti, kad jie savo ruožtu išmoktų duoti kitiems ir dalintis. Televizijos ir radijo vaikų chore galimybės ugdyti jaunus žmones buvo ribotos. Todėl atsirado meninės ir kultūrinės pakraipos Klaipėdos Humanitarinė mokykla, kuri vėliau patapo Vydūno gimnazija. Ten mėginame auginti žmoniškumą jaunose širdyse.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Man šiandien labiausiai rūpi kultūra. Tai būdas, kaip žmonės elgiasi vienas su kitu, kuo grindžia savo pasirinkimus, apsisprendimus. Gyvename aplinkoje, labai norinčioje imti ir turėti, bet nenorinčioje klausyti ir suprasti, nežinančioje, kad praturtėti gali tik dalindamasis tuo, ką sukuri, kas gali padaryti aplinką ir pasaulį kažkiek gražesniu. Jei sugebėtumėme auginti ir puoselėti žmogiškumo bei bendruomeniškumo kultūrą, tikrai reikėtų mažiau draudimų ir reguliavimų, mažiau reformų ir griovimo, nes aplinkui būtų daugiau pagarbos žmogui, tarpusavio supratimo ir noro sukurti gražesnę aplinką.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Ten jau veda atsakymas į prieš tai buvusį klausimą. Rytdiena sunkiai nuspėjama ir labai dinamiška. Todėl joje labai svarbu išsaugoti tai, ko negalės padaryti technologijos ir robotai. Tai mūsų žmogiškumas. Žmogiškumas visame kame – bendravime, darbe, kūryboje ir politikoje. Būtent jam turi likti vietos technologijų ir pokyčių pasaulyje, kad ir kaip nelengva būtų tai išsaugoti.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Labai norėčiau, kad mūsų vaikai gyventų ne daiktų ir technologijų, o žmonių ir kultūros pasaulyje.

Elvyra Spudytė

Muziejaus „Alka“ direktorė, etninės kultūros istorikė ir muziejininkė Elvyra Spudytė muziejuje „Alka“ Telšiuose. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

380
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Lūžis – tai suvokimas, kad vertybes, kurios saugomos muziejuje, galima kataloguoti ir publikuotą medžiagą palikti ateities kartoms ir tuo pačiu dalintis saugoma informacija bei skleisti gerąją naujieną pasauliui apie tautos kultūrą.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Išsaugoti unikalią žemaičių kultūrą ir ja didžiuotis, parodyti pasauliui, kad mūsų kultūra yra unikali ir ypatinga. Apie tai kalbėjo lankydamasis Lietuvoje ir popiežius Pranciškus.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mylėkime savo Tėvynę, pažinkime ir didžiuokimės jos garbinga praeities istorija, jos žmonėmis. Saugokime savo tradicijas, papročius ir kultūrą, nes tai mūsų tautos pasididžiavimas bei didžiausias turtas. Apie tai dar XVI amžiuje kalbėjo kunigas Mikalojus Daukša.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Užbaigti pradėtus darbus, nes laikrodžio rodyklės jau nepasuksi atgal.

Saulius Urbonavičius

Prodiuseris ir muzikantas, grupės „Bix“ įkūrėjas Saulius Urbonavičius savo namuose Vilniuje. (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

382
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Pirmas lūžis įvyko, kai nusprendžiau būti tapytoju. Studijavau Šiaulių universitete Dailės fakultete ir dar nebaigęs studijų rengiau savo darbų parodas. Tada atėjo Atgimimas ir mane užvaldė muzika. Sukūriau grupę BIX, prasidėjo rimtas muzikinis kelias. Atsidarė sienos, mes garsinome Lietuvą visoje Vakarų Europoje ir Jungtinėse Amerikos valstijose.
Kitas lūžis – tai televizijos laidos „Tangomanija“ kūrimas. Tai buvo TV prodiuserio karjeros, kuri sėkmingai tęsiasi iki šiol, pradžia.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Man brangiausia yra laisvė. Jaučiu atsakomybę ginti galimybę laisvai minčiai ir saviraiškai. Tikiuosi, kad savo veikla prisidedu prie to, kad Lietuva išliktų šiame sudėtingame pasaulyje.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Drąsiai svajokite. Tik svajojanti ir įsikibusi savo šaknų tauta gali išlikti bei pasiekti fantastiškų tikslų.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Aš jaučiuosi apdovanotas, nes galiu būti ir dailininku, ir muzikantu, ir TV prodiuseriu, ir dar, velniai žino, kuo. Bet svarbiausia yra tai, kad aš visada būsiu kūrėjas, ką bedaryčiau, net ir šluodamas gatves.

Jonas Genys

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius, archeologas daktaras Jonas Genys Klaipėdos pilies muziejuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

384
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Matyt, kad tas lemtingas taškas buvo teisingas studijų pasirinkimas Vilniaus universitete. Baigęs mokslus tapau archeologu. Ši profesija tapo ne tik darbu, bet ir pomėgiu. Ji suteikė daug atradimų, bendravimo bei kūrybos džiaugsmų. Niekada nesuabejojau savo pasirinkimu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labai geras jausmas, kai su žmona Zita galime džiaugtis savo vaikais ir anūkais, kurie laimingi bei saugūs čia, Lietuvoje. Iš kitos pusės, jautriai reaguoju į tą negatyvą, kuris sklinda iš aukštų tribūnų. Nepateisinu milžiniškos emigracijos, prisibijau vertybių devalvacijos pasekmių.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Rytdiena glūdi istorijoje. Ji rodo, kokia didinga tauta esame. Tūkstantmetėje istorijoje sugebėjome ne tik triumfuoti ar net dominuoti, bet – kas be galo svarbu – išlipti iš didžiulių istorijos duobių. Kalba, tradicijos, kultūrinis kraštovaizdis – tai yra tie stulpai, kurie yra tautinio tapatumo pamatas. Noriu palinkėti, kad neužmirštume, jog už tai esame atsakingi visi.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Džiaugiuosi tuo, kuo esu.

Donata Račaitė

Televizijos kanalo TV3 naujienų laidos vedėja ir reporterė Donata Račaitė „Mint Vinetu“ knygyne Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

386
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Sunku paaiškinti šį apsisprendimą. Visada turėjau polėkį į kalbą ir į rašymą. Dar būdama pradinėse klasėse sužinojusi apie žurnalisto profesiją, pradėjau apie tai svajoti.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šių dienų aktualijų kontekste labai neramina emigracijos mastai ir jaunų žmonių noras pabėgti iš šalies. Valstybė dar auga, kuria žmonėms geresnes pragyvenimo sąlygas, suteikia galimybes. Tačiau tų galimybių turime ieškoti ir patys.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu nepamiršti savo šalies pamatų, žmonių, kurie buvo tėvynės vėliavnešiai, žmonių, kurie, kovodami už tiesą, buvo ištremti tūkstančius kilometrų nuo savo tėvynės, kai kurie net ir be teisės sugrįžti. Praeis šimtas metų, ar dar daugiau, o mūsų istorija ir kelias į nepriklausomybę bus tas pats.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Trečioje klasėje po rašinio mokytoja parašė: „Tu būsima rašytoja, arba žurnalistė.“ Matyt, rašyčiau ir kurčiau, nors tai daryti ir dabar ne vėlu.

Gunaras Imantas Kakaras

Astronomas, muziejininkas Gunaras Imantas Kakaras Lietuvos etnokosmologijos muziejuje Molėtų rajone. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

388
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Kad tapau astronomu, kaltos Biržų krašto lygumos – ten daug dangaus. O priežastis, kodėl įsteigiau Lietuvos etnokosmologijos muziejų, buvo labai paprasta – tai supratimas, kad esame šios begalinės Visatos gyventojai ir Žemėje turi rastis muziejus, kuris atspindėtų visus žmogaus bei žmonijos ryšius su Kosminiu Pasauliu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Man jau 80 (kodėl taip greitai?), o dar turiu suspėti įgyvendinti daug subrandintų muziejaus infrastruktūrų.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Kad Lietuva išliktų, klestėtų, o mūsų anūkai ir proanūkiai didžiuotųsi savo šalimi ir baltų tautybe (manyje daug latviškų genų).
O pirmas Ateivių laivas tegu nusileidžia šalia mūsų muziejaus!

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Norėčiau būti profesionaliu staliumi. Ar žinote, kaip nuostabiai kvepia obliuojamos sausos pušies lentos? Ir niekada nesiskirčiau su fotoaparatu.

Socialinė iniciatyva „Niekieno vaikai“

Socialinės iniciatyvos „Niekieno vaikai“, siekiančios padėti vienišiems vaikams ligoninėse, bendraautorė ir vadovė Indrė Vileitė, bendraautorė Mariana Sutkienė, vykdančioji vadovė Ieva Šuipė ir koordinatorė Ugnė Jurgaitytė Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

390
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

„Niekieno vaikų“ iniciatorės nusprendė apsiimti spręsti vienišų vaikų ligoninėse problemą, nes pačios susidūrė su tokiais vaikais ligoninėje. Palatos lovelėje gulintis ir verkiantis kūdikis, kurio nuraminti niekas neateina – toks vaizdas giliai įsirėžia į atmintį ir motyvuoja ieškoti sprendimų, ką reikėtų padaryti, kad taip nebebūtų.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien iniciatyva jau veikia Vilniuje ir Kaune, prie vienišų vaikų budima Vilniaus klinikinėje ir Kauno klinikų Vaikų ligoninėje. Apmokyti ir supervizuojami per 80 savanorių yra pasirengę teikti emocinę pagalbą vaikams, esantiems ligoninėje be artimųjų priežiūros. Iniciatyvos savanorių skiriamo laiko ir šilumos dėka, per pusės metų laikotarpį daugiau nei 50 vaikų neliko vieni.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Iniciatyvos organizatorės viliasi artimiausiu metu galėti teikti emocinę paramą vienišiems vaikams visose Vilniaus ir Kauno ligoninėse bei jau 2019 m. pradžioje iniciatyvos veiklą plėsti į kitus Lietuvos miestus. Taip pat iniciatyvos veiklą planuojama plėsti ir į kitas sritis, kur su savanorių pagalba galima būtų teikti pagalbą vaikams, laikinai arba visam laikui netekusiems tėvų globos.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Mes tikime, kad kiekvienas mūsų bent dalinai gali prisidėti prie geresnės aplinkos vaikams kūrimo. Svajojame, kad vieną dieną vienišų vaikų ligoninėse nebeliks. Svajojame, kad visi Lietuvos vaikai, kuriems reikalinga emocinė ar kitokia pagalba, ją gautų – tinkamą bei tikrai reikiamu laiku.

Vida Kanapkienė

Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė, Kretingos muziejaus direktorė, Lietuvos muziejų asociacijos narė Vida Kanapkienė Kretingos muziejuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

392
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Esminiai pokyčiai mano gyvenime įvyko 1980 metais, kai teko kurti naują muziejų restauruotose Kretingos pranciškonų vienuolyno patalpose, o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1992 metais, jį perkelti į Kretingos dvaro sodybos kompleksą ir pradėti atstatyti sovietmečiu sunykusius dvaro istorinius pastatus ir parką.
Darbas muziejuje sudarė galimybę realizuoti save kūrybiškai, rengiant naujas ekspozicijas bei pirmuosius kamerinės muzikos, poezijos vakarus vienuolyno erdvėse, o vėliau ir grafų Tiškevičių rūmuose – Dvaro šventes, Menų festivalius „Mėnuo su žvaigžde čia būti norėjo“, renginių ciklus „Metai ir žmonės“, tautodailininkų kūrybines stovyklas.
Šiuose muziejinės veiklos etapuose man didelę įtaką turėjo muziejininkai Romualdas Budrys, Vytautas Balčiūnas, aktorius Laimonas Noreika, poetas Justinas Marcinkevičius, lietuvių literatūros tyrinėtoja, profesorė Viktorija Daujotytė, dainininkė, profesorė, Kretingos rajono Garbės pilietė Regina Maciūtė, miškininkas, Kretingos rajono Garbės pilietis Rimantas Kviklys, tautodailininkė, Kretingos rajono Garbės pilietė Laimutė Grigaitienė, architektas Gytis Tiškus, Lietuvos chemikas, enzimologas, biotechnologas, profesorius, Kretingos rajono Garbės pilietis Vladas Algirdas Bumelis.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Nepakankamas šalies valdžios institucijų dėmesys regionams, didelė socialinė atskirtis tarp miesto ir kaimo, socialinių paslaugų trūkumas kaimo vietovėse.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Konkrečiais fundamentaliais darbais, projektais švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos, socialinės politikos srityse gerinti žmonių gyvenimo kokybę Lietuvoje.
Puoselėti gimtąją kalbą, saugoti Lietuvos vietovardžius, tradicijas. Daugiau pagarbos žmogui ir tolerancijos tarpusavio santykiuose.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Norėčiau dirbti socialinėje srityje ir išplėsti Lietuvoje senelių namų tinklą su išvystyta infrastruktūra ir kokybiškomis paslaugomis.

Kristina Jokubavičienė

Prano Domšaičio galerijos vedėja, dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

394
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Žvelgiant atgal, suprantu, koks svarbus buvo mano pirmas susitikimas su tapytojo ekspresionisto Prano Domšaičio (1880–1965) paveikslais, įvykęs 1990 metais – didžiulę jo 665 kūrinių kolekciją Lietuvai padovanojo Lietuvių Fondas (JAV). Drįstu palyginti: jei Lietuvos dailės muziejaus padaliniui Klaipėdoje, šiandien vadinamam Prano Domšaičio galerija, šio unikalaus dailininko kūrybos nuolatinės ekspozicijos atidarymas 2001 m. suteikė išskirtinumo ir tvirtą „pamatą“, tai man asmeniškai tai tapo nuostabiu tyrinėjimų, paieškų, atradimų džiaugsmo laikotarpiu, kai pamažu, žingsnis po žingsnio, atsiskleidžia bent dalis visiškai nepažinto, nežinomo. Tą laimingą laiką tartum ir užbaigė katalogo monografijos „Pranas Domšaitis. Vaizduotės realybė“ išleidimas 2015 metais, bet matau, kad jis tęsiasi ir tęsiasi.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Kaip įvairaus amžiaus ir profesijų žmonėms padėti pamatyti, pažinti ir pamėgti meną, paskatinti juos pakilti nuo kasdienybės rūpesčių, atrasti savyje drąsos patiems bandyti kurti, nepaisant įprastų „aš nemoku“. Juk kūryba teikia didžiausią džiaugsmą, o kūrybinga visuomenė yra laisva visuomenė.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Ateitis visada remiasi praeitimi. Ją verta žinoti, iš jos verta pasimokyti. Kad mūsų nuostabiai graži šalis būtų vieta, kur gyvena laisvi ir laimingi žmonės.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Didžiąją gyvenimo dalį susiejus su daile, sunkoka įsivaizduoti kitą veiklą. Vaikštant po puikiausius įvairių šalių miestus, kojos vis tiek nuveda į muziejų, kur gi kitur. Todėl, jei jau apie svajones, tai būti keliautoja ir kuo daugiau pamatyti…

Mindaugas Stasiulis

Televizijos kanalo TV3 rinkodaros vadovas, aktorius ir laidų vedėjas Mindaugas Stasiulis Trakuose. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

396
Julija Sakalaitė ir Vytautas Paukštė

Teatro ir kino aktoriai Julija Sakalaitė ir Vytautas Paukštė savo namuose Klaipėdoje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

397
Angelina Banytė

Dailininkė – monumentalistė, freskų kūrėja Angelina Banytė prie savo freskos Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

398
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Manau, kad labiausiai mano ateitį profesine prasme įtakojo buvusi mano dėstytoja institute profesorė Sofija Veiverytė. Esu ir visuomet būsiu jai labai dėkinga.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Rūpi, kad greičiau pasikeistų seni veidai politikoje ir ateitų nauji, jauni. Pabodo metai iš metų vykstančios rietenos, norisi gaivaus vėjo gūsio.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Daugybė išsilavinusių, jaunų, veržlių Lietuvos piliečių emigravo į kitas šalis. Tad linkėčiau, kad į Lietuvą sugrįžtų ją palikusieji... Linkiu, kad kurtume bendrą ateitį visi kartu.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Tai pats aiškiausias klausimas. Nuo 12 – os metų mokiausi M. K. Čiurlionio meno mokykloje, todėl niekada net nesusimąsčiau kuo dar galėčiau būti. Viskas tiesiog vyko savaime nuo pat vaikystės.

Regina Šaltenytė
Igoris Reklaitis

Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė Klaipėdos dramos teatro aktoriai Regina Šaltenytė ir Igoris Reklaitis Klaipėdos dramos teatre. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

400
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Regina: už aktorės profesijos pasirinkimą esu dėkinga dviems moterims: lietuvių kalbos mokytojai, auklėtojai, dramos būrelio vadovei Violetai Tapinienei, kuri mokė „žaisti“ scenoje, pajusti vaidybos džiaugsmą ir palaimino šiai profesijai, bei profesorei Irenai Vaišytei, kuri šios profesijos mokė.
Igoris: Vilniaus Jaunimo teatro aktorė, profsąsungos rūmų dramos būrelio vadovė Valerija Karalienė, kuri pasiūlė man pasirinkti aktoriaus profesiją.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Regina: nesugebėjimas ir nenoras klausyti, išgirsti ir priimti išmintingus sprendimus.
Igoris: Emigracija, imigracija, žmogaus sielos ir gamtos ekologija.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Regina: „Dabar kiekviena siela brangi, tai būkim kaip sargai savo broliui, kaip raktas spynai. Paskui gal nagus graušim, nepriskaičiavę pasiklydusios sielos? Nes kiek gi mūsų – tik sauja tuščiuos Dievo aruoduos…“ (S.Šaltenis „Kalės vaikai“)
Igoris: „Norėti ir gyventi – tai du skirtingi dalykai, bet svarbiausia – norėti ir gyventi, visa kita priklauso ne nuo mūsų...“ (R. Rolanas "Žanas Kristofas“)

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Regina: kas būtų, jeigu būtų?.. Nežinau, bet būčiau „prie meno“.
Igoris: roko muzikantu, architektu, politiku arba diplomatu.

Juozas Šikšnelis

Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos direktorius, rašytojas Juozas Šikšnelis savo vadovaujamoje bibliotekoje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

402
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Regis gyvenime patyriau ne vieną lūžį, ne vieną posūkį, ne vieną pakilimą ir nuopuolį, ne vieną nušvitimą ir akliną tamsą, sutikau ne vieną įsimintiną asmenybę, tad bandyti išskirti svarbiausią, pagrindinį, nesiimu, nes, atvirai sakant, nežinau, kas buvo tas, nulėmęs gyvenimo posūkį. Ir kur link pasisuko gyvenimas...

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Pro visus plyšius ir iš visų ertmių besiveržiantis negatyvas. Nuolatos eskaluojame hibridinio karo grėsmes, mokomės ir mokome kaip kovoti su minkštosiomis galiomis, bet niekam nešauna į galvą panagrinėti, kiek grėsmių sukeliame patys, kiek mes patys, patriotai, savo elgesiu įduodame menamiems priešams į rankas informacinių atakų ginklus. O juk reikia tiek nedaug: lašelio sveiko proto, tiek pat atlaidumo ir nors truputį mokėjimo džiaugtis tuo, ko Dievas nepagailėjo...

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Yra sakoma: valdžią turime tokią, kokios nusipelnėme, tad noriu ateities Lietuvai ir joje gyvensiančioms kartoms palinkėti paneigti šią aksiomą ir sulaukti daug geresnės nei nusipelnė valdžios.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Su nedidelėmis išlygomis norėčiau būti tuo, kuo esu dabar, ne todėl, kad neįmanoma pasukti gyvenimo atgal, bet todėl, kad nugyvenau audringą, sudėtingą, nelengvą, bet be galo turiningą bei spalvingą gyvenimą, per kurį pavyko šį bei tą naudingo nuveikti, tad svajoti, ką nors keisti, būtų didelė nuodėmė...

Ona Skaistutė Idzelevičienė
Romaldas Idzelevičius

Docentas, profesorius Romaldas Idzelevičius ir menų profesorė, „Žuvėdros“ kolektyvo baletmeisterė Ona Skaistutė Idzelevičienė prie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

404
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Ona Skaistutė: 1971 m. pakviečiama dėstyti pramoginį šokį Šiaulių Pedagoginio instituto Klaipėdos fakultetuose. Tai ir lėmė esminį kūrybinės veiklos pramoginio šokio srityje kilimą, ansamblio „ŽUVĖDRA“ lygio meistriškumo augimą.
Romaldas: sėkmė pirmuose konkursuose.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Ona Skaistutė: labiausiai jaudina korupcija Lietuvoje ir tikrosios demografijos siekis.
Romaldas: švietimo reformos.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Ona Skaistutė: „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt!“ (S. Zauerveinas)
Romaldas: mažiau pykčio vienas kitam.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Ona Skaistutė: tikras pašaukimas ir yra tai, ką veikiau visą gyvenimą.
Romaldas: svajočiau būti tuo pačiu, kuo esu.

Petras Tautvydas Tubis

Lietuvos statybos inžinierių sąjungos narys, statybos projektų konstruktorius ir ekspertas Tautvydas Petras Tubis ant „Amberton hotel Klaipėda“ viešbučio stogo Klaipėdoje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

406
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Išvykimas nuolatiniam gyvenimui Į Rusijos Tolimąją Šiaurę ir netikėtas, po 4 metų, grįžimas į Lietuvą.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Geranoriškumo trūkumas santykiuose tarp atskirų visuomenės sluoksnių bei kaimyninių valstybių.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Moralinių bei intelektualių vertybių dominavimo prieš materialias.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Architektu arba baleto artistu...

Olga Žalienė

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalio ir ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiaus kavalierė, Lietuvos jūrų muziejaus direktorė istorikė Olga Žalienė Lietuvos jūrų muziejuje Klaipėdoje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

408
Eduardas Eigirdas

Žurnalistas, žurnalo „Valstybė“ įkūrėjas, vadovas ir redaktorius Eduardas Eigirdas savo biure T. Vrublevskio gatvėje, Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

409
Vida Ramaškienė

Festivalio „Kino pavasaris“ direktorė Vida Ramaškienė, vykdantysis direktorius Algirdas Ramaška bei įvaizdžio ir veiklos vadovė Agnesta Filatovė įmonės būstinėje Gedimino prospekte, Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

410
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Tai buvo 1982 metų pradžia, kai gavau pasiūlymą dirbti „Lietuvos“ kino teatro direktoriaus pavaduotojos pareigose. Iki tol svajojusi būti mokytoja, gana greitai pasijutau sava kino industrijoje ir, be to, šioje veikloje galiu patenkinti pedagogines ambicijas.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Kaip ir kiekvienam, rūpesčių apstu: tai ir Lietuvos valdžios požiūris į kultūrą, tai jaunų žmonių problemos, tai ir tarpusavio susvetimėjimas… O iš esmės – tai, kaip kuriama mūsų Lietuva.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Širdingiausias linkėjimas ateinantiems: laikytis tūkstantmečius patikrintų ir įvairiose religijose fiksuojamų mokymų. Mano atveju – dešimt Dievo įsakymų. Ir puoselėt meilę savo gimtam kraštui – Lietuvai.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Žinoma, būčiau mokytoja. Bet aš dėkinga gyvenimui, kad pedagogines žinias ir įgūdžius galiu pritaikyti dirbant komandinį darbą, būnant močiute ar paprasčiausiai bendraujant.

Naglis Šulija

Meteorologas ir astrologas Naglis Šulija prie Gintaro Karoso kraštovaizdžio kūrinio „Kultūra“ Europos parke, Joneikiškių kaime, Vilniaus rajone. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

412
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Neįsivaizduoju, kaip į tokį klausimą atsakyti. Tokių buvo daugybė, visi jie paliko savo įspaudą ir žymėjo kokį nors gyvenimo etapą, tad ką nors specialiai išskirti būtų neteisinga.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Tai klausimas politikui. Aš nesu politikas. Nežinau, ką į tokį klausimą atsakyti.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Būtų labai didelis pasipūtimas manyti, kad tokio masto žmogaus kaip aš, žinutės ar linkėjimai ateities kartoms ar visai šaliai gali būti svarbūs… Ateities kartos pačios susiras dėl ko ir kaip būti ar nebūti, be mano linkėjimų. Bent jau turėtų.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Tikiuosi būčiau savimi.

Juozas Pranckevičius

Tapytojas ir verslininkas Juozas Pranckevičius jo paties vadovaujamame „Europa city“ viešbutyje, Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

414
Justė Arlauskaitė

Dainininkė ir dainų autorė Justė Arlauskaitė savo muzikinio kelio pradžios Karoliniškių muzikos mokykloje, Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

415
Rokas Petkevičius

Žurnalistas ir televizijos žinių vedėjas Rokas Petkevičius savo sodyboje Alekniškio dvare, Širvintų rajone. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

416
Petras Repšys

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, grafikas, dailininkas ir monumentalistas Petras Repšys savo namuose Užupyje, Vilniuje. (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

417
Gintaras Karosas

Nacionalinės Pažangos premijos laureatas, menininkas, kultūros paveldo tyrinėtojas, Europos parko ir Liubavo dvaro muziejų įkūrėjas Gintaras Karosas Liubavo dvare, Vilniaus rajone. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka).

418
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Esminių gyvenimo lūžių buvo ne vienas. Pirmasis – tai tapimas menininku. Tai įvyko vidurinėje mokykloje, ketvirtoje klasėje, 1978 m. Po pirmos piešimo pamokos piešimo mokytoja dail. Marija Ladigaitė Vildžiūnienė pasikvietė mano mamą ir jai pasakė, kad „menininkais ne tampama, o gimstama, jūsų sūnus turi talentą“. Nuo tada žinojau, kad būsiu menininku.
Kitas lūžis įvyko 1987 m., kai iš tarpukario Lietuvos geografijos knygelės sužinojęs, kad Europos žemyno geografinis centras yra netoli Vilniaus, ėmiausi ieškoti Europo parko kūrimui vietos ir pradėjau pirmuosius darbus. Idėja – sukurti Pasaulio meno muziejų po atviru dangumi, kuriame skirtingi kultūrų ženklai – meno kūriniai žymėtų skirtingas kultūras. Tai – meno ir gamtos sintezė, į kurią kviečiami lankytojai iš viso pasaulio. Tada vieninteliu įrankiu buvo kirvis, nebuvo elektros, telefono, kelio…
Gyvenimo lūžiu galima pavadinti ir Liubavo dvaro muziejaus kūrimo pradžią 2008 m., kai pradėjau įgyvendinti idėją apleistą sunykusią dvaro sodybą prikelti, tiriant ir išsaugant kultūros paveldo vertybes, atmintį ateinančioms kartoms. Tai – didelis kompleksinis darbas, reikalaujantis žinių ir laiko. Kiekvienas dvaro sodybos pastatas ar įrenginys yra tam tikrai funkcijai atlikti skirtas objektas, tad norint kuo autentiškiau restauruoti ar atkurti, būtina ištyrinėti, suprasti principus, technologijas.. Pavyzdžiui, restauruojant vandens malūną teko pažinti jo svarbiausią inžinerinę, vandens valdymo ir kitas sritis. O restauruojant XVIII a. oranžeriją – suprasti baroko architektūros ir oranžerijų funkcionavimo principus.
Tam tikru gyvenimo lūžiu galima vadinti ir 2017 m., kais su bendraminčiais mokslo ir kultūros žmonėmis įkūrėme asociaciją „Talka Kalbai ir Tautai“. Kad apgintume lietuvių kalbą ir mūsų valstybės savastį prieš tautas niveliuojančius interesus. Supratau, kad sukauptą patirtį turiu paversti išmintimi, kurią perduodamas visuomenei, galėčiau skatinti ją plačiau mastyti, neapsigauti ir susitelkti į Lietuvos išsaugojimą.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai mane jaudina esminiai lietuvių tautos klausimai – jos nykimas, savitumo praradimas be brutalios jėgos poveikio. Jaučiu, kad būtina kalbėti, kad žmonės giliau suprastų vykstančius procesus, suprastų lietuviškumo išsaugojimo svarbą. Tai – mūsų tautos pagrindinis išlikimo garantas interesų persmelktame pasaulyje, kuriama dominavimas ar valstybių užvaldymas vyksta kitokiomis nei seniau priemonėmis – be šūvių ir jėgos, dažnai pačių rankomis…

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu nepamiršti, kad pirmiausia esame lietuviai. Su pasauliu turime draugauti, bet visada galvoti apie Lietuvą. Visos sąjungos yra laikinos, jos niekad nebus mūsų Tėvyne. Saugokime mūsų valstybės sąvastį, pirmiausia per lietuvių kalbą. Mokykimės iš istorinių klaidų, kitaip, vaikydamiesi kitų primestų interesų, galime vėl prarasti Lietuvą. Linkiu būti įžvalgiais ir samoningais piliečiais.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Gyvenimas nuveda ten, kur turi atsirasti. Mano svajone visada buvo ir yra Lietuva. Plačiają žodžio prasme. Kai ką pavyko nuveikti. Kad ir Lietuva tapo Europos centro valstybe, sukurtas plačiai pasaulyje žinomas Europos parkas ir atgimsta kultūros paveldo perlas Liubavo dvaras. Iš apleisto miško ir iš nurašytų griuvėsių. Man tikėjimas savo darbo prasme Tėvynei yra pagrindinis visų darbų variklis. Aišku, norėčiau, kad valstybė prisidėtų, juk darbai jai skirti. Tačiau pagalvoju, tas valstybės paramos nuolatinei tęstinei veiklai nebuvimas yra galimybė tapti stipresniam. Nors labai sunku, jautiesi kaip vėjo gairinamas laukų medis, kurio šaknys tik stipriau įsiskverbia į Tėvynės žemę.

Vladas Žulkus

Archeologas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, akademikas, profesorius Vladas Žulkus su žmona Leonora Žulkiene Gintaro muziejuje Palangoje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

420
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Savo žmonai Leonorai, sutiktai prieš 50 metų, turiu būti dėkingas. Ji rėmė, skatino, o kartais ir drausmino, kad neišklysčiau iš kelio, kurį pasirinkau ir kuriuo einu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Kartais pasimetame tarp to, ką turime ir ką galime. Galime labai daug svetimų šalių pamatyti ir įvairių darbų padaryti, tik ar kartais nepamesime savęs? Ar neprarasime to, ką mums paliko senoliai – istorijos, tradicijų, kultūros? Ar žaidimai elektroninėje erdvėje ar politikos baloje neužgoš dėmesio ir pagarbos kitam žmogui, tokiam pat svarbiam, kaip ir mes sau manome esą?

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Gerbkite praeities didvyrius, kurie sukūrė Lietuvą, tačiau nesiekite atkartoti jų žodžius ir darbus. Drąsiai ieškokite savo kelių, puoselėkite jūsų kartos vertą Tėvynę.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jau pamiršau… Gal norėjosi atrasti ką naujo. Šiandien tokių galimybių turiu. Žodis „svajonė “ šiek tiek gąsdina. Jei sužlunga kokie sumanymai ar projektai, svajonės to, kas prarasta, nesugražins. Na, o tas nedideles svajones stengiuosi paversti realybe, tiesa, po to jos nublanksta.

Linas Švirinas

„Grock“ studijos vadovas, muzikantas Linas Švirinas su sūnumi Jotvilu Švirinu „Grock“ studijoje Klaipėdoje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

422
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Man taip atrodo, kad reikšmingiausias „lūžis“ buvo ir yra santuoka su žmona Irena, sūnų – Jotvilo ir Ryčio gimimas. Visa tai nerūpestingą vaikystę transformavo į atsakingą tėvystę, kuri neliko už namų durų. Jos, atsakomybės, svarba pradėjo skleistis ir profesinėje veikoje, kūryboje, pilietiškume. Pradėjo labiau rūpėti namai, gatvė, miestas, šalis ir gal net pasaulis – jis mūsų visų namai.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien mano gyvenimą yra „užliejus“ muzika. O muzika – tai ne vien pasyvus klausymąsis ar jos girdėjimas. Muzika yra ir susiklausymas, jei muzikuojama drauge. Ji – atgaivos teikėja išvargusiam, įkvėpėja įsiklausiusiam. Muzika – tai ir naujų pojūčių, ir pokyčių nešėja, ir tam, kas intensyviai dirba, ir tam, ką riboja įvairios aplinkybės. O, kad grįžtume, bent pamažu, prie sutartinių plačiąja to žodžio prasme!

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Rytojaus, kaip sako, nėra. Atsibundi ryte ir vėl šiandien.
Viduje kužda balsas, kad esame it šešėlyje neišsiskleidę žiedai. Žiedai, bet ne šešėlis. Kadangi akys pagauna ir tai, kas vyksta saulės šviesoje, įkvepia. Kokių nuostabių žmonių po Lietuvos saule užaugo! Eikim į šviesą, skleiskimės ir žydėkime...

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Norėčiau būti ne kuo, bet kur – arčiau Jūsų.

Salvina Taukinaitienė

Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos protokolo skyriaus vedėja Vasario 16–ąją trijų Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo ceremonijoje S.Daukanto aikštėje, Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

424
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Esminiu įvykiu savo gyvenime laikau Lietuvos Nepriklausomybės siekio laikotarpį ir Nepriklausomybės paskelbimą 1990 metais. Svarbiausia asmenybė – Vytautas Landsbergis, net esu gimusi tą pačią dieną, tik metai skirtingi.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labai jaudina Lietuvos problemos, nedarbas, emigracija, skirtumai ir atitrūkimai. Bet svarbiausia turime – esame laisvi!

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Kadaise, sovietiniais metais, prancūzai manęs paklausė apie mano kraštą. Atsakiau, kad nors mano šalis – mano Lietuva – yra maža, kaip tas mažytis gintaro lašelis ant mano delno, bet man yra brangiausias už visus turtus. Ir labai norėčiau, kad jis šildytų mūsų širdis ir vis trauktų sugrįžti. Jei kas atimtų iš manęs mano gimtinės kvapą, mano upę ar mano vaikystės žaidimų medį – aš negalėčiau be jų gyventi. Visada turėkite savo gimtinę širdy, kad ir kur Jūs būtumėt!

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Prisimenu, kad mano literatūros mokytoja atsisveikindama man parašė, kad svajoja kada nors savo rankose vartyti mano parašytą knygą. Ir aš vis dar svajoju…

Rimantas Sakalauskas

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas skulptorius Rimantas Sakalauskas su žmona Rita Sakalauskiene savo namuose, Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

426
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Rita: Lietuvos nepriklausomybė, kurią visą gyvenimą deklaravo a.a. vyskupas Juozas Tunaitis.
Rimantas: Lietuvos laisvė.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Rita: labiausiai rūpi, kad Lietuva būtų laisva ir vieninga.
Rimantas: Laisva Lietuva.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Rita: palinkėčiau niekada neprarasti laivės ir nepamiršti kovotojų už ją.
Rimantas: Lietuvai – laisvės.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Rita: dabar esu laiminga, kokia esu.
Rimantas: laisvas.

Vytautas Grašys

Lietuvos kelių policijos tarnybos viršininkas Vytautas Grašys (dešinėje) su jaunesniuoju sūnum Matautu, vyresniuoju – Luku ir kolegėmis: komisare – inspektore Aušra Banyte (kairėje) bei vyresniąja patrule Žana Malinauskiene parodos „Studijos 2019“ metu, „Litexpo“ parodų centre, Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

428
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Aktyviai gyvendamas esu sutikęs daug įvairių žmonių, kurie savo patirtimi mokė kaip gyvenimą padaryti prasmingu, mačiau, ir kaip galima jį iššvaistyti betiksliais, nieko nekuriančiais, o griaunančiais poelgiais. Manau, lūžio taško istorijos dar neturiu, ar jo nepajutau, juk dar gyvenu ir mokausi. O žmogus, kuris lėmė mano pasiekimus man yra Mama, kuri visada mokė pasitikėti savimi ir siekti užsibrėžto tikslo. Šito mokau ir savo sūnus.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Esu policininkas, todėl natūralu, kad šiandien labiausiai rūpi žmonių saugumas, o būtent – saugumas Lietuvos keliuose, gatvėse, bendrai eisme. Esu įsitikinęs, kad vis dar per mažai saugome save, per mažai rūpinamės savo artimaisiais, ne visada imamės tinkamų priemonių, kad išvengtume neigiamų pasekmių. Puikiausias pavyzdys, kai lauke spaudžia 20 laipsnių šaltis juk nepamirštam savo vaikui užrišti šaliko, o kai mūsų artimas išeina tamsiu paros metu nesegėdamas atšvaito, apie jį nepagalvojame...

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Siųsdamas žinutę į ateitį Lietuvai ir jos žmonėms noriu palinkėti, džiaugtis ir didžiuotis savo pasiekimas (o jie tikrai buvo, yra ir bus), pasitikėti savo valstybe ir jai tarnaujančiais žmonėmis, saugoti save ir savo artimus, o ir neartimiems dėmesio niekada nebus per daug...

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Labai gerai jaučiuosi tarnaudamas Lietuvai ir jos žmonėms, tikrai myliu savo darbą, šeimą, todėl svajoti apie kitką neturiu laiko...

Remigijus Gataveckas
Algirdas Gataveckas

Menininkai, socialinio meno tyrėjai, antropologai, šokėjai broliai Algirdas ir Remigijus Gataveckai Vilniaus dailės akademijos skaitykloje. (R.Danisevičiaus nuotrauka)

430
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Remigijus: sudėtinga būtų įvardinti vieną lūžio tašką. Aišku, didžiausią įtaką mano gyvenime turėjo brolis. Negaliu nepaminėti vaikų namų auklėtojų, kurie supureno dirvą mūsų ateičiai, suformavo vertybes. Taip pat ir visi kiti mokytojai – mokyklos, dailės mokyklos bei auklėtojai.
Algirdas: pridurčiau, kad lemiantys faktoriai buvo ir aplinka, į kurią mes pakliūdavome. Kalbant apie pasiekimus, tai didžiąją dalį pasiekimų lėmė dailės akademijos bendruomenė, auklėtojai, dėstytojai, neišskiriant jų nei vieno. Tiesiog buvo seka įvairių įvykių, kurie suformavo mūsų įgūdžius ir sukūrė sėkmės istoriją.
Remigijus: beveik visuomet mėgom piešti. Būdavo tarpsnių, kai tai šiek tiek pamiršdavom, bet vėl grįždavom prie to, kai vykdavo kokie nors piešimo konkursai. Ir mes mielai tai darydavome. Nuo 10 klasės jau ėmėme galvoti ką gyvenime norėtume veikti. Suvokėme tik viena – kad galime siekti meninių tikslų, nes šioje srityje mums geriausiai sekėsi. Pasisekė, kad turėjome šį apsisprendimą, nes dauguma bendraamžių tuo metu dar nežinojo kuo jie norėtų tapti, ką studijuoti. Mes mokėmės vidutiniškai, bet jausdami, kad turime polinkį į menus, ta linkme ir pasukome.
Algirdas: piešimas buvo vienas iš gelbėjimosi ratų, kuris padėjo mums grąžinti savivertę, padėjo pasijusti esant kažkam reikalingais ir, kad ši mūsų veikla yra įdomi kitiems. Žmonių reakcijos motyvavo eiti toliau.
Remigijus: buvo ir sveikos konkurencijos. Jei brolis nupiešdavo gražiau, aš pavydėdavau. Žinoma, „baltu pavydu“, nes už brolį visuomet džiaugdavausi. Ir dabar, kai jam pavyksta kažkas labai gerai, pavyzdžiui, mano brolis labai gerai tapo abstrakčias kompozicijas, tad šiek tiek pavydžiu, kad pats taip gerai nemoku kaip jis.
Algirdas: jis meluoja (juokiasi). Jis gali. Pas mus juntamas skirtingas braižas. Bet bendruose darbuose mes labai stipriai vienas kitą papildome. Jeigu reikia kažkokio laisvo potėpio, tai aš tai darau, jei reikia tikslenio arba labai tikslaus piešinio, tai daro brolis.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Algirdas ir Remigijus (papildydami vienas kitą): politikų ir visuomenės keliamas ažiotažas vaikų klausimais, neapgalvotų įstatymų leidyba šioje srityje ir kenkėjiška veikla vaikų atžvilgiu, prisidengiant tariamais gerais norais ir taip keliant savo reitingus. Tai yra mažų mažiausiai šlykštu. Mes prie šių temų dirbame apie dešimtmetį ir mums yra labai skaudu. Kelia nerimą ir visuomenės kiršinimas. Nors su kuo bepakalbėtum, visų tikslas yra bendras – vaikų gerovė, tačiau politikų žaidimai klaidina žmones ir jie skirtingai interpretuoja kai kurių politikų veiksmus. Taip pat rūpi žmogaus teisės, atskirų grupių ar mažumų atskirtis, kaip kad romų tautybės žmonių, neįgaliųjų ar kitų pažeidžiamų visuomenės sluoksnių.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Algirdas: niekada nepasikeis tarpusavio santykis tarp žmonių. Visuomet bus empatija, simpatija ir visi kiti jausminiai dalykai. Tai išliks visuomet svarbu.
Remigijus: žmogui reikia žmogaus. Reikia tai branginti.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Remigijus: mes svajojome būti futbolistais. Tačiau kūno anatomijos ypatumai, deja, nebuvo taip gerai tinkami šiai sporto šakai, trūko greičio.
Algirdas: bet mes buvome ištvermingi, galėdavome atlaikyti visos dienos turnyrą. Ne vienerius metus lankėme sporto mokyklą. Bet futbolininkais netapome.
Remigijus: supratom, kad nesame patys geriausi komandoje. Ir bent jau aš suvokiau, kad nebūsiu tas, vienas iš geresnių, kuris pateks į rinktinę. O su daile ir menais mums klojosi lengviau ir nereikėjo didelių pastangų, viskas gaudavosi natūraliai. Dar supratau, kad fotbolininku gali būti iki tam tikro amžiaus, o po to – veteranu ar panašiai. O su menu gali būti aktyvus iki pat senatvės.
Algirdas: aš tuo metu taip protingai nemąsčiau, tiesiog patiko dailė, futbolas ir šokiai. Tuomet kilo noras pradėti lankyti breiko treniruotes, tai buvo lyg koks neatrastas pasaulis. Taigi, futbole į aikštelę išeidavome ne startiniam vienuoliktuke, nebuvom tokie geri, o šokyje ir dailėje jautėm, kad esam labiau vertinami ir esame lyderių tarpe. Dar labai buvo ir yra svarbu – komanda. Breiko grupė yra mažesnė, labiau šeimyniška ir susitelkusi.

Danas Rapšys

Europos ir pasaulio čempionas, plaukikas Danas Rapšys Panevėžio „Žemynos“ proginazijos baseino sporto salėje treniruotės metu. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

432
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano gyvenime nebuvo pagrindinio lūžio, nuo kurio kažkas pasikeistų, yra buvę daug mažų lūžių: vieni – geri, kiti – blogi, bet būtent dėl šitų dalykų įgavau prasmės gyvenime ir esu čia, kur esu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Kol kas neturiu atsakymo. Na, šiek tiek domina prezidento rinkimai.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Manau, palinkėčiau visiems būti labiau atlaidiems, stengtis dėl kitų ir mažiau galvoti tik apie save.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Sunku pasakyti, kai visos svajonės yra čia ir dabar, niekada nesu galvojęs kuo būčiau ar svajočiau, nes visą gyvenimą siekiau tikslo ir juo einu. Kaip kažkada juokavau – turbūt būčiau astronautas (juokiasi).

Vakaris Bernotas

Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto vizualiojo dizaino programos vadovas, dizaineris profesorius Vakaris Bernotas Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

434
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Dizaino studijos, ciguno praktika, Petras Lapė, Vytautas Šliogeris.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Make Lithuania great again. (iš anglų k.: Paverskime Lietuvą didinga vėl.)

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Palikite šį pasaulį nors truputį geresnį, nei radote.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Esi tas, kuo nori būti.

Mindaugas Sabutis

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje. (Ž.Zimnickaitės nuotrauka)

436
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Prašau dėl ilgesnio šios interviu dalies atsakymo neapkaltinti manęs puikybe. Mieliau būčiau atsakęs trumpai. Tačiau jaučiu, kad detalesnis pasakojimas besidomintiems geriau perteiktų ne tik mano asmeninę patirtį, bet ir leistų pajausti jau nuėjusios epochos geografiniame ir konfesiniame pakraštyje gyvenusio paauglio, g. 1975 m., pasaulio pajautimą. Gal skaitantieji čia atpažins ir save, o gal atras kažką naujo.
Viešpats mane visą gyvenimą laimina mylinčiais žmonėmis. Pirmieji, su kuriais susipažinau šioje žemėje, – Mama ir Tėtis. Jie mane vedė per gyvenimą, atidavė ir atiduoda visą savo širdį. Per juos man Dievas nuolat gyvai primena savo besąlygišką meilę.
Dar Dievas dovanojo gerus dvasinius tėvus ir brolius bei seseris, su meile ir kantrumu paraginusius pakelti žvilgsnį nuo kūrinių į Kūrėją, padrąsinusius nesėkmėse, paraginusius abejonėse. Vienas svarbiausių mano gyvenimo įvykių su tokiu palydėjimu kaip tik ir susijęs.
Viskas, kas aprašyta, vyko Tauragėje. Mamos rūpesčiu nuo mažens buvau auginamas tikėjime. Žinoma, taip, kaip tai buvo suprantama ir įmanoma Lietuvoje tuometinėmis komunistinėmis sąlygomis. Nuo mažens buvau išmokytas „Tėve mūsų“, „Tikiu į Dievą Tėvą“ bei lietuvių liuteronų mylimos giesmės „Taigi imk mano ranką“. Taip kiekvieną vakarą prieš miegą ir melsdavausi. Gana anksti išmokau skaityti giesmes bei maldas iš senovinių mano protėvių knygų gotikiniu šriftu.
Šiaip augau kaip daugelis to meto vaikų. Gal tik šeimoje buvo gana atvirai kalbama apie buvusią Nepriklausomą Lietuvą, karą, pokarį. Berods 3 ar 4 klasėje Tėtis, buvęs sovietinės armijos karininkas, iš mano Senelių kaimo parvežė porą tomų vokiečių okupacijos metais išleisto „Lietuvių archyvo“, kur su baisia statistika ir iliustracijomis buvo pateikti komunizmo bei sovietinių okupantų žiaurumai, tokie kaip Rainių žudynės ir kt.
Senelis iš Mamos pusės mirė Kauno kalėjime nacių laikais. Ten atsidūrė todėl, kad įstatymui klusnus kaimynas įskundė „nusikaltėlį“, kad šis be valdžios leidimo pasiskerdęs savo karvę, kad galėtų išmaitinti šeimą.
Taigi, tikėjau, kad Dievas yra, o į komunizmą ir nacizmą žiūrėjau arba su pasišlykštėjimu, arba su sarkazmu. Bet, kadangi buvau liuteronas – tai žmonių akyse kaip ir vokietis, o jei kažkiek vokietis, tai kas ten žino, kokią ideologiją išpažįsti. Ir atvirkščiai. Kadangi tiek šeimoje, tiek kaimynystėje tekdavo bendrauti su rusais, žydais, vokiečiais, totoriais, amerikiečiais, lenkais, tai buvau pamokytas gerbti visų tautų ir tikybų žmones. Dėl to tekdavo išgirsti ir priekaištų, kam esą be baimės bendrauju su svetimais.
Tada buvau konfirmuotas. Liuteronų bažnyčioje konfirmacija kažkiek panašu į Romos katalikų Pirmąją komuniją. Tik pas mus konfirmuojami maždaug 12–13 metų paaugliai. Ruošiantis reikėjo mintinai išmokti Martyno Liuterio „Mažąjį Katekizmą“. Tą patį, kurį 1547 m. išspausdino kun. Martynas Mažvydas ir kuris tapo pirmąja lietuviška knyga. Taip pat mokėmės apie Bibliją, Bažnyčios istoriją, liturgiją, šventes, giesmes. Pamokas įdomiai vedė Marta Kalvanienė, vyskupo Jono Viktoro Kalvano vyresniojo žmona. Prie jų namų vis stovėdavo Žigulys „trečiukas“ arba Moskvyčius su žmonėmis. Kaip mums paaiškino vėliau, tai KGB rūpestingai registravo ir skaičiavo ateinančius mokinius. Mano tikėjimas susiformavo gana tvirtas: tikėjau, kad Dievas yra, tačiau toli, tarsi palikęs savo sukurtąjį pasaulį. Taip tuo metu rodė mano širdis ir protas.
Kažkiek laiko po konfirmacijos Mama tradiciškai aplankė vyskupą, nunešdama metinę auką bažnyčios išlaikymui. Grįžo ne tuščiomis. Vyskupas buvo įdavęs Naująjį Testamentą su įrašu „Mielam konfirmantui Mindaugui Sabučiui.... Palaimintam skaitymui...“ Pamaniau, jeigu vyskupas tokias knygas skaito, reikėtų ir man. Vienu įkvėpimu perskaičiau visas keturias Evangelijas ir... nieko. Nusprendžiau, kad tęsti beprasmiška. Daug ką jau girdėjau ir žinojau, o visi stebuklai bei kiti reikalai tikrai ne man. Knyga atsidūrė sekcijoje, bet aš praradau ramybę. Kokį mėnesį kažkas lyg kuždėjo, kad tiesiog štai dabar praleidžiu kažką svarbaus. Vėl ėmiausi Naujojo Testamento skaitymo ir šį kartą, net pats nežinau kodėl, patikėjau viskuo, kas rašoma.
Ir štai lemtinga vieta, kur Jėzus kalba: „Todėl aš sakau jums: per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?! Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?! Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį, tai argi jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai? Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: „Ką valgysime?“ arba: „Ką gersime?“, arba: „Kuo vilkėsime?“. Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo.“ (Mt 6,25–34)
Tai buvo akimirka, kai buvęs nutolęs Dievas tapo artimas Kristuje. Kai Jo meilė iš knygų, maldų, giesmių žodžių nusileido iki širdies gelimių ir viso mano netobulo, riboto, apgadinto pasaulio. Tai nulėmė visą tolimesnį kelią su pakilimais ir nuopuoliais, tikėjimo veržlumu bei abejonėmis, dideliais džiaugsmais ir liūdesiu bei skaudžiais išbandymais – tame mano ir pasaulio judesyje visuomet žinant, kad Dievo meilė Kristuje yra tikra ir nekintanti.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Ši diena yra graži diena. Jau vien todėl, kad ji yra. Ir ji yra dovana su viskuo, kas jai priklauso. Pirmiausia jaučiu pagundą rašyti apie sunkumus, bėdas ir problemas, kurių pakanka tiek mano gyvenime, tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Bet tai būtų visiškai neteisinga – kaip kad žydinčios ir kvepiančios pievos pakraštyje susirasti Sosnovkio barščių, jų prisiskinti, parsinešti į namus ir burnoti ant viso pasaulio ir paties Dievo, kad aplink vien nuodai, ligų sukėlėjai ir vargas. Manau, kad visi esame nelabai atsparūs tokiai nuotaikai – nesusivokus visa tai apvainikuoja visuotinė nemeilė, gimdanti dvasines bei kūniškas žudynes.
Šiandien dieną pradėjau ir baigiu mylinčios šeimos apsuptyje. Susitikau su vyresniųjų klasių gimnazistais – pamačiau daug šviesių, besišypsančių veidų. Rūpesčiuose, kai kada net neišsprendžiamuose, šalia buvo ištikimi draugai ir bendradarbiai. Telefonu pasveikinau bičiulį su Gimimo diena, sutarėme susitikti – galėsim pasidalinti naujomis gyvenimo, tikėjimo patirtimis. Telefone išgirdau rūpestingą Mamos balsą ir palaiminimą. Kiek daug gėrio, meilės ir šviesos. Linkiu gyvenime rinkti, saugoti ir dalintis tuo, kas šviesu. Tai – dovana. Branginkime.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Ateities kartoms, ateities Lietuvai linkiu gyventi taip, kad greta neliktų nė vieno nereikalingo žmogaus. Nekartokite mano ir ankstesnių kartų klaidų. Skaitykite, žiūrėkite, mokykitės. „Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu.“ (Rom 12,21)

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svajodavau kadaise apie filmus. Sugalvodavau scenarijų ir galvoje dėliodavau vaizdus, siužetus, tobulindavau juos. Taip be jokio ekrano pažiūrėdavau visai įdomų filmą. Kartais liūdną, kartais juokingą, kartais pamokantį, tik kitiems parodyti niekad nepavyko, o įsivaizduoju, kad galėtų patikti. Tai turbūt ir bus ta svajonė – kino režisieriaus patirtis.

Libertas Klimka

Fizikas, mokslo istorikas ir etnologas prof. dr. Libertas Klimka savo namuose Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

438
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Manoji karta išgyveno epochų sandūrą: totalitarinės sistemos žlugimą ir nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Sąjūdžio metais įvyko ir mano asmeninio gyvenimo lūžis, kuomet galėjau radikaliai pakeisti mokslinės veiklos profilį, iš tiksliųjų disciplinų – į humanitarines. Sparnus išaugino tie metai! Gavęs kvietimą dėstyti VPU Istorijos fakultete, nedvejojau, nes skaityti bendrosios fizikos paskaitas VGTU jau buvo pakyrėję. O ir „balta varna” ten jaustis dėlei kraštotyros veiklos bei domėjimosi Lietuvos kultūros ir mokslo istorija nebuvo malonu… Pedagoginiame (edukologijos) universitete turėjau visišką kūrybinę laisvę, tad, be mokslo istorijos temų, ėmiau gilintis į lietuvių mitologiją ir etninės kultūros reiškinių semantiką. Vaizduotę žadinančios problemos ir kitokia kolegų savimonė, kitokie studentai, – tarsi pradėtum gyvenimišką veiklą iš naujo! Užsiimti etnologiniais tyrinėjimais skatino įžymūs mūsų profesoriai Vacys Milius ir Norbertas Vėlius, kurie dabar žvelgia į mūsų darbus iš amžinybės...

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Liūdina tai, kad politinės partijos nesugeba numatyti valstybės tikslų ir uždavinių, sukurti jos ilgalaikės raidos strategijos. Pagrindą tam turėtų sudaryti efektyvi ir moderni švietimo sistema, kurios kūrimui šiandien – mažai pastangų. Jaudina ir tai, kad visuomenėje pradedama abejoti tradicinėmis tautos dvasinėmis vertybėmis – sąžiningumu, dorybingumu, teisingumu, pagarba žmonėms ir gamtai. Ogi kultūroje, kuri yra dvasios penas – pramogų perviršis... Tačiau didžiausias rūpestis – lietuvybė; juk Lietuvos valstybės sėkmė glūdi tautinės savasties išlaikyme! Ugdant jaunimą, reikėtų vadovautis kertine nuostata, kad tik iš tautiškumo savivokos išauga pilietiškumas, noras veikti bendrai valstybės gerovei.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Lietuvių tauta yra darbšti ir talentinga, todėl į valstybės, jos organizacijų ir universitetų valdymo postus būtina išrinkti pačius išmintingiausius ir energingiausius tautiečius. Tegu didinga tūkstantmetė Lietuvos istorija įkvepia tikėjimą tautos kūrybinėmis galiomis ir padeda susitelkti, atsakant į laikmečio iššūkius. Dievas ir gamta mūsų tautai padovanojo nuostabią gimtinę, ir tik joje galima surasti tikrąją laimę.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Sąjūdis įgalino realizuoti svajonę greta mokslinės turėti ir įdomią kultūrinę veiklą – kurti Etnokosmologijos muziejų, gaivinti saulės laikrodžių tradiciją, skleisti etninės kultūros žinias. Dabar belieka viltis, kad užtektų jėgų suplanuotų darbų užbaigai…

Juozapas Blažiūnas

Lietuvos literatūros ir meno archyvo direktorius, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentas, menotyros krypties mokslų daktaras Juozapas Blažiūnas Literatų gatvėje Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

440
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Labai geras klausimas, kuris privertė susimąstyti. Nėra svarbiausio įvykio ar asmenybės įtakos. Visas gyvenimas – tai sutiktų žmonių ar keistai susidėliojusių aplinkybių visuma. Sąrašas būtų labai ilgas. Ir ką nors išskirti būtų tikrai neįmanoma ir beprasmiška.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Apie šiandieną šiame labai greitai gyvenančiame ir besikeičiančiame pasaulyje nėra prasmės net kalbėti. Būna tik trumpa akimirka. Todėl, semdamasis išminties iš praeities, apmąstydamas dabartį, žingsniuoji galvodamas apie ateitį.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Pasaulis didelis, gražus, keistas ir įdomus. Linkiu neprapulti.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Esu toks koks esu. Svajonės, tai siekiamybė realybėje, o ne fantazija.

Romualdas Budrys

Muziejininkas Romualdas Budrys Lietuvos dailės muziejuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

442
Saulius Klimašauskas

Mokslo premijų laureatas biochemikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras, Vilniaus Universiteto profesorius Saulius Klimašauskas Vilniaus universiteto Gyvybės ir mokslų centre Vilniuje . (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

443
Domas Kaunas

Lietuvos mokslo premijos laureatas, knygotyrininkas, Mažosios Lietuvos kultūros istorijos paveldo tyrėjas profesorius Domas Kaunas savo namuose Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

444
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Greičiausiai toks lūžis subrendo tarnaujant sovietinėje kariuomenėje. Ji jaunam žmogui buvo nelengvų išbandymų metas. Pusmečio muštras jaunesniųjų vadų – artilerijos seržantų mokykloje šalia Rygos, pusantrų metų tarnyba pėstininkų pulko artilerijos baterijoje, uždaroje karinėje bazėje Čekoslovakijoje, izoliacinė atskirtis nuo artimųjų ir pasaulio, periodiški mokymai, išvykos į poligonus žiemą ir vasarą, gultai eglių šakomis klotose palapinėse, šaudymai iš pabūklų, įtampa tarnybiniuose santykiuose, katastrofiška kareivių žūtis. Tai vertė nuolat mąstyti: kas toliau? Kas manęs laukia grįžus namo? Kariška tarnyba buvo labai spartaus vyriškėjimo ir gilimosi į save metas. Suvokiau, kad už mano nugaros niekas nestovi ir paramos iš niekur negaliu tikėtis. Sprendimą radau: įgyti universitetinį humanitaro išsilavinimą. Jis nebuvo atsitiktinis. Iki tarnybos kariuomenėje beveik metus studijavau Kauno politechnikos institute, kuriame gavau skaudžią specialybės, kartu ir ateities, pasirinkimo pamoką.
Asmenybės, kurias sutikau Vilniaus universitete ir už jo sienų, Lietuvoje ir užsienyje, padėjo patikslinti pasirinkto kelio orientyrus. Jie buvo įžvalgūs ir šviesūs žmonės.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Man daug kas rūpi, bet pirmiausiai Lietuvos demografinė padėtis, Lietuvos universitetų ir Lietuvos mokslo ateitis. Mane jaudina į universitetą ateinantis jaunimas. Kokios kokybės intelektas jo bagaže, ką jis vertina ir ką pats geba atlikti? Kalba galėtų būti plati, bet aš sustosiu ties viena tema. Ne kartą paskaitos atokvėpio pertraukėlę auditorijos klausiau: ar menate savo šeimos ir genties istoriją? Kai kas linkteli galva. Mandagiai paprašau pakelti rankas tų, kurie žino visų keturių savo senelių vardus ir pavardes. Tokių būna apie pusę, kai kada ir kiek daugiau. To paties paklausus apie prosenelius, rankų iš viso nepakyla, tik kai kurie gali pasakyti prosenelių vyriškosios pusės pavardes. Dažniausiai tais atvejais, jei patys atstovauja šiai genties linijai. Kodėl taip yra? Ko moko mokykla ir kaip asmenį ugdo šeima? Kas ji, kokio išprusimo šių dienų šeima? Ar ji vaikus supažindina su genties pirmtakų šaknimis, pasakoja apie jos praeitį, pagarbos vertas asmenybes, kartu aplanko gentainių, artimų ir tolimų, gyvenimo vietas, galbūt išlikusias sodybas, buvusias mokyklas, jų palaidojimo vietas, moko perskaityti samana apėjusius paminklų įrašus ir pakviečia talkon tvarkyti kapavietę. Ar kartu su besistiebiančiu vaiku tėvai pavarto albumus ir pamokina senos nuotraukos kitoje pusėje pieštuku užrašyti genties nario vardą, pavardę, gyvenimo metus ir vietą. Ar mama ir tėtis patys tai žino? Ar mokykla šia linkme dirba? Savo asmeninėje bibliotekoje turiu Emilio Nauburo parengtą Klaipėdos krašto mokykloms skirtą vadovėlį “Kas piliečiui žinotina” (1936). Jos svarbiausios temos: šeima, turto paveldėjimas, kaimas, valsčius, apskritis, Lietuvos valstybė ir jos santvarka, tarptautiniai santykiai. Noriu priminti, kad vadovėlio autorius valstybės pamatus grindė šeima. Gal ir mums piliečio ugdymą reikia pradėti ne nuo mokinio, bet nuo jo tėvų?

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Labai kebli užduotis, nes galvon braunasi per šventinius minėjimus kartojami trafaretiniai priesakai. Nebūsiu gudrus ir aš. Linkėčiau įvertinti istorinę patirtį, pasimokyti iš istorijos ir jos kūrėjų laimėjimų bei klaidų, toliaregiškai nustatyti prioritetus bent šimtui metų į priekį ir jais vadovautis. Būtina sugyventi su kaimynais ir niekada aklai nepasikliauti tais, kurie su plačia draugiškumo šypsena veide bendraudami su mumis sprendžia savo pačių problemas.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jei jau svajoti, tai kuklintis nevertėtų: norėčiau dar kiek pabūti laisvuoju mokslininku, panašiu į kadaise nerūpestingai gyvavusius laisvuosius menininkus. Kad ir pamėgtuose Plateliuose pasistatyti namelį – „dėdės Domo trobelę“ – su vaizdu į ežerą arba jo pusėn, jame pagarbiai įrengti asmeninę biblioteką, archyvą ir širdžiai mielų relikvijų rinkinėlį, kas mėnesį banko kortelėje rasti įrašytų smulkiųjų pragyvenimui ir užsiimti mintijimais bei tyrimais, dėl kurių nereikėtų kasmet pildyti akademinio krūvio ir mokslo darbų ataskaitų, rengti projektus, tykoti dažniausiai neigiamų atsakymų dėl jų finansavimo, skęsti nesenkančiame biurokratijos tvane. O kai būtų ūpas ir laikas, sukviesčiau į save panašius ir prie vyno taurės pasiūlyčiau pasvarstyti pasaulio, mūsų šalies ir mūsų pačių netobulumo priežastis, siūlyti sprendimus bei išeitis.
Nepaisant to pridursiu, kad mano gyvenimo didžiausias laimėjimas yra darbas Vilniaus universitete ir šeima: Vida, Domas III, Julius ir Martynas. Jei stebukladaris pasiūlytų gyvenimo linkmę rinktis iš naujo, nieko nekeisčiau: traukčiau ton pačion pusėn.

Eimutis Juzeliūnas

Elektrochemikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto profesorius Eimutis Juzeliūnas su žmona gydytoja anesteziologe Katerina Juzeliūniene savo namuose Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

446
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Posūkių buvo nemažai. Profesiniame kelyje daug lėmė pirmasis mokytojas – šviesios atminties prof. Rimantas Sližys. Su Mokytoju susipažinau dar būdamas pirmų kursų studentu. Jis mane vedė klaidžiais, tačiau labai įdomiais elektrochemijos mokslo keliais iki pat profesinių aukštumų.
Taip pat mūsų šeimai svarbus posūkis buvo 1995 metai – išvykimas į Vokietiją, kur Frankfurte prie Maino dirbau mokslinį darbą pagal prestižinio Aleksandro fon Humboldt’o fondo programą. Pamatėme visai kitokį gyvenimą, iki tol menkai žinotą. Atsirado naujos patirtys moksle, kultūroje, žmonių santykiuose. Tai formavo mūsų šeimos vertybinę orientaciją, kuri išliko ir iki šių dienų.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Rūpi ir jaudina žinojimo ar išmanymo nuvertinimas, žemai nuleista profesionalumo kartelė visuomenėje. Visuomenės šviesulių raiška nepateisinamai menka. Kur kas aktyvesni pseudoprofesoriai iš pseudoaukštųjų mokyklų. Rūpestį kelia ir vertybių deformacijos, merkantilinių interesų dominavimas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Palinkėčiau puoselėti amžinąsias vertybes, kurias žmonės testavo šimtmečius per kraują ir prakaitą. Tos vertybės kiekvienam gerai suprantamos, tačiau gyvenime dažnai ignoruojamos. Nors, kaip sakoma, klysti yra žmogiška.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jei nebūčiau mokslininku, svajočiau būti labai geru mokslininku. Gera, kai gali įnešti į žinių lobyną ką nors nauja. Nors ir mažytę dalelę, bet iki tavęs dar nežinotą. Ir nesvarbu, kokią tai duos tiesioginę naudą čia ir dabar. Laiko tėkmėje visi žinojimai kada nors tampa vertingi. Atskleisti kokio nors slėpinio kad ir mažą kertelę – graži gyvenimo svajonė. Nors ir nelengvai įgyvendinama.

Mūza Rubackytė – Golay

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, pianistė, kultūros veikėja, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė Mūza Rubackytė savo namuose Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

448
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Netrukus bus išleista mano autobiografinė knyga, kuri greičiausiai vadinsis "MŪZA, gimus po fortepijonu”. Taigi, apie lūžius bei posūkius neturiu ką pasakyti, nuo pat mažens supratau savo pašaukimą.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Mūsų europiškumas, mūsų tolerantiškumas ir mūsų didžiausias nacionalinis turtas – kultūra. Manyčiau, svarbiausia šiandieną yra skleisti žinią apie Lietuvą pasaulyje.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Per amžių amžius mes gynėmės, kovojome, kad išliktume. Nedaug laiko turėjome kurti. Tikiu moderniais Lietuvos politikais, kurių vadovaujami per Gėri ir Grožį plačiąja prasme galėsime kurti Lietuvos ateitį ir su kuriais atliksime kiekvieno iš mūsų misiją: “Vardan tos Lietuvos”.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Žr. 1 klausimą.

Feliksas Jankevičius

Lietuvos mokslo premijos laureatas, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos generalinis direktorius urologas prof. dr. Feliksas Jankevičius prie Riešės upės Verkių regioniniame parke Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

450
Kęstutis Vaitukaitis

Elektrėnų savivaldybės meras Kęstutis Vaitukaitis Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio aikštėje Elektrėnuose. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

451
Vaclovas Bagdonavičius

Filosofas ir literatūrologas, Mažosios Lietuvos kultūros ir Vydūno kūrybos tyrinėtojas bei propaguotojas Vaclovas Bagdonavičius savo namuose Vilniuje. (A. Žukovo nuotrauka)

452
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Tų lūžio taškų, lėmusių gyvenimo kelio liniją ir jos vingius būta ne vieno, ir sunku pasakyti, kaip viskas būtų klostęsi, jei bent vienas iš tų taškų būtų buvęs kitoks: tėvelio, laikiusio mane ant rankų, žūtis besibaigiančio karo frontui apėmus mūsų kaimą; įsitraukimas į ramuviečių sąjūdžio iniciatorių būrelį po studijų Vilniaus universitete; pažintis su Vydūno kūryba studijų metais ir stiprus jos poveikis; išgirstas Berlyno universiteto profesoriaus Viktoro Falkenhahno pasakojimas apie Vydūną. Tas pasakojimas greičiausiai ir bus nulėmęs mano kūrybinės veiklos kelią, nes jis subrandino tvirtą pasiryžimą imtis Vydūno studijų, kurios tebesitęsia iki šiol, nors ir jau kuris laikas valgau senjoro duoną. Apie Vydūną daug pasakiau, jo gyvenimą ir kūrybinį palikimą tyrinėdamas praėjau visus mokslinės karjeros etapus, paskelbiau daugybę publikacijų, net keturias knygas, bet liko dar daug nepasakyto, netgi iš to, kas atrasta ne viskas dar paskelbta, o ir daugybė kylančių minčių tebėra juodraščiuose ar dar tik galvoje. Kartą kažkaip išprūdo: „Esu Vydūno nelaisvėje“ ir beveik gailiuosi, kad taip išsprūdo. Matyt, tai veikia kaip koks užkeikimas: toje nelaisvėje greičiausiai teks būti iki dienų pabaigos.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Jeigu pradėčiau tai vardinti, būčiau tiesiog banalus: jaudina tos mūsų gyvenimo blogybės, apie kurias nuolat girdime visais mus pasiekiančiais informacijos kanalais. Gal ir per daug to girdėjimo, nes per jį tiesiog jau imame nebegirdėti nieko pozityvaus. Deja tie kanalai žinias apie pozityvius dalykus skleidžia labai vangiai, nenoriai, tik epizodiškai, tik tarp kitko. O juk jų dėka ne tik esame, bet ir nemažai pasiekėme, visai kitą pasaulį negu tas, kuris buvo, sukūrėme. Pagaugais nueina tą buvusį pasaulį prisiminus. Prinešė dorai, kūrybingai, pasiaukojančiai triūsusios mūsų bitelės nemažą statinę medaus, kuri šiandien Lietuvos Respublika vadinasi. Tačiau, deja, būta ir tebesama niekadėjų, visokio plauko savanaudžių, kurie degutuotais šaukštais ėmė medų iš tos statinės kabinti ir gerokai to medaus skonį pagadino. Džiaugiesi, kad esi laisvas, kad duonos kasdieninės užtenka, kad gali pasirūpinti ir ko gardesnio ant jos uždėti, kad raiškos polėkių niekas nevaržo, kad konstitucija tavo teises tikrai, o ne deklaratyviai gina. Tačiau aitrų deguto skonį burnoje vis tiek jauti. Jauti, nes savo akimis matai, jog pernelyg daug yra Lietuvos vaikų, taigi, mano brolių ir sesių, kuriems daug sunkiau negu man, nors ir nesiskundžiančiam dėl duonos kasdieninės stygiaus, bet ir gana kukliai savo medžiaginius poreikius tenkinti tegalinčiam. Jeigu turi pakankamai krikščioniškos ar tiesiog žmoniškos atjautos, negali nesijaudinti dėl esančios socialinės atskirties, socialinio teisingumo stokos, kuriems įveikti dedama pernelyg mažai pastangų. O jų, tų pastangų, turi būti ne tik iš politikų pusės, bet ir iš tų, kurie sudaro turtingiausiųjų elitą. Jiems derėtų ne tik rūpintis savo pelnu, bet ir tuo, kad geranoriškai mokamų kiek didesnių mokesčių pavidalu tas pelnas aktyviau dalyvautų kuriant gerovės valstybę, t. y. tokią valstybę, kurioje visiems laikams būtų užmiršti skurdas ir bet kokios rūšies neteisybė.
„Visi kuone be skaičiaus valstybės gyvenimo reikalai, kaip svarbūs jie yra ir būtų, teturi tik antros eilės svarbumo šalia teisybės, teisingumo, tvirtybės, plačios ir aukštos nuožvalgos ir sąžiningumo bei patvaros. Kame toms žmoniškumo išraiškoms pirmoji vieta skiriama, ten nereikia didžių politikos gudrybių valstybei klestėti. Gyvybė tik jomis teminta“, – tokias pagrindines gaires brėžė Vydūnas 1918 metais atsikūrusiai Lietuvos valstybei. Mūsų vėl atsikūrusioje valstybėje tos per okupaciją išvartytos gairės, deja, nebuvo kaip reikiant atstatytos. Teisybė ir teisingumas ir šiandien vardan „didžių politikos gudrybių“ (dažniausiai tai būna grupiniai ar individualūs interesai) neretai nustumiami į šalį , o akivaizdžiausią tokio stumdymo pavyzdį , deja, rodo net patys aukščiausi valstybės pareigūnai. Bent mane „šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste“ tai labiausiai jaudina, skaudina iki sielos gelmių.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Tegu globalizacijos vėjų pustomos smiltys niekada neužpusto Lietuvos, tegu ori lietuvių tauta bendrąją žmonijos gerovę kuria kartu su kitomis oriomis tautomis. Kartu su Vydūnu tikiu, kad „Lietuva pasistengs būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų“ ir kad „kiekvienas Lietuvos sūnus tai atjaus ir atitinkamai gyvens“, o mūsų ainiai bus „dėkingi, kad likimas juos parinko gyventi Lietuvai“.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Sunku svajoti apie tai, kuo būti, kai žinai, kad niekada tuo ar bet kuo kitu jau nebebūsi. Gali tik apgailestauti, kad taip ir nepavyko tapti tuo, kuo kadaise svajojai. Rodos mokyklos suole bene labiausiai norėjosi būti rašytoju, bet kad tas noras neišsipildė, nesigailiu. Esu patenkintas tuo, kuo buvau – šiokiu tokiu filosofijos tyrėju, kultūrologu. Jeigu kada teks vėl į šį pasaulį ateiti, norėčiau būti aukštos taurumo prabos Žmogumi, daug aukštesnės negu pavyko pasiekti tame pasaulyje ir tame laike, kuriuo mano dabartinei personai gyventi skyrė Aukščiausiasis.

Linas Mažutis

Biochemijos mokslų daktaras, mikroskysčių technologijų Lietuvoje pradininkas Linas Mažutis Vilniaus Universiteto Gyvybės ir mokslų centre Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

454
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Skirtinguose gyvenimo etapuose skirtingi žmonės ar įvykiai man turėjo savitą, bet esminę įtaką, nulėmusią tolimesnę mano veiklą, sprendimus ar pasirinkimą. Aš nebūčiau tapęs biochemiku, jeigu nebūčiau papuolęs į prof. Jurgio Kadziausko paskaitas. Aš nebūčiau tapęs mokslininku, jeigu nebūčiau sutikęs prof. Arvydo Janulaičio. Aš nebūčiau „atvedęs“ į mūsų šalį mikroskysčių technologijos, jeigu nebūčiau papuolęs į prof. Andrew Griffiths laboratoriją, o vėliau su jo pagalba ir į Harvardo Universitetą. Bendravimas su akademinės aplinkos žmonėmis man padėjo surasti profesinės veiklos kryptį.
Tačiau kas nulėmė mano sąsają su Lietuva? Be abejonės, 1991 – ieji metai ir įvykiai prie Aukščiausios Tarybos rūmų. Man tuo metu buvo tik 11 metų, mes gyvenome labai arti įvykių, Mickevičiaus gatvėje. Mes su draugais budėdavome prie Tarybos. Ir nors tokio amžiaus vaikai negali suprasti įvykių gravitacijos ir jų reikšmės, tačiau ta atmosfera ir vienybės jausmas, kuriuo mes kvėpavome ir išgyvenome, didžiąja dalimi ir užaugino mano ryšį su Lietuva. Todėl, kaip ir daugelis mano kartos žmonių, aš jaučiuosi atsakingas už savo šalį ir jos augimą.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Žmonės linkę greitai pamiršti praeitį, žiaurumus, kuriuos teko išgyventi mūsų tėvams, seneliams ir protėviams. Užmirštame, kad mes gyvename nepriklausomoje šalyje. Nesinorėtų, kad mes užmirštumėm savo istoriją. Taip pat neramu, kad šių dienų Lietuva neištirptų tarp didelių tautų, sugebėtų būti atvira, bet tuo pačiu išlaikytų savo identitetą ir unikalumą, kad tokioje šalyje norėtųsi gyventi ir kurti.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Branginkite savo šalį. Žinokite, iš kur jūs kilote, ir kur jūs einate.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Sunku pasakyti. Būčiau tapęs tuo, kaip būtų susiklostę gyvenimo įvykiai. Ko gero, mokytojas.

Algimantas Sakalauskas

Tautodailininkas ir skulptorius Algimantas Sakalauskas Viešosios įstaigos „Meninė drožyba“ kieme Prienuose. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

456
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Senelio klėties paslaptys – ilgos drožlės iš po rankinio obliaus, jų svaiginantis aromatas ir keistos baldų detalės – mane lydi lig šiolei. Tam, kad užsiimčiau mažosios architektūros statinių – stogastulpių bei koplytstulpių – kūryba didelės įtakos turėjo prisilietimas prie anapusinio pasaulio. Labai aiškūs ženklai, ką, kaip ir kodėl turiu daryti, nepaliko kito kelio. Ačiū tam nuotykiui ir suteiktam žinojimui – tapo viskas labai aišku. Tad jau trisdešimt metų tame kelyje.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Seniai gautas priesakas ir žinojimas tapo gyvenimo kredo. Tai, ką darau, yra gyvybiškai reikalinga žmonėms, jų gyvenamos vietos energetikai sutvarkyti, senųjų ženklų ir simbolių sugrąžinimui, jų prasmių išaiškinimui. Tai mūsų tautos išminties skrynios atvėrimas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mūsų tautai reikia susigražinti pasitikėjimą savimi, atgauti užslopintą orumą ir tarpusavio bendrystę. Juk esame seniausios pasaulyje kalbos ir pamiršto senojo rašto bei ženklų nešėjai.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Gimiau pačiu nustabiausiu laiku. Ką darau, patiriu – priimu su didžiausiu dėkingumu ir džiaugsmu. Aplinkui didieji laiko pokyčiai ir virsmai – vienos imperijos griūva, kitos dar grius, esu dalyvis viso to, tai mano gyvenimo kelias.

Julius Gregorauskas

Projekto „Vaikų svajonės“ iniciatorius Julius Gregorauskas su žmona Arūne Gregorauskiene, dukra Sofija ir sūnum Ugnium Vingio parke Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

458
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Negalėčiau išskirti vieno momento ar žmogaus, kuris viską pakeitė. Tai buvo ilgas kelias, kurio metu buvo daugybė transformacijų. Ir jų dar tikrai bus daugybė, net jei to nenorėsiu. Tad tiesiog atsipalaiduosiu, mėgausiuos šia kelione ir žiūrėsime, kaip man seksis.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai nerimauju dėl to, kad esame per daug įsikibę į savo, kaip šalies, praeitį ir bandome tobulinti seną modelį, kad jis bent kaip nors veiktų. Tuo tarpu tereikia braukti brūkšnį ir pradėti kurti visą valstybės modelį iš naujo, tam pasitelkiant naujus žmones ir požiūrius. Visas pasaulis aplink mus pasikeitė neatpažįstamai – jei mes nespėsime keistis bei prisitaikyti kartu su juo (o gal ir greičiau), būsime pasmerkti likti gyvenimo pakraščiuose.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Išnaudoti tą milžinišką potencialą, kuris slepiasi mūsų žmonėse, ypač jaunosiose kartose. Mąstykite globaliai ir supraskite, kad niekuo nenusileidžiame kitoms šalims. Išties, daug kur jas lenkiame, tereikia tuo patikėti ir imti veikti.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Esu 100% laimingas dėl to, kas ir koks esu, tad nieko tikrai nekeisčiau. Bet esu tikras, kad ateityje laukia dar daug pokyčių, nuotykių ir išbandymų, kurie mane pakeis ir būsiu kitoks nei šiandien. Bet to laukiu su dideliu smalsumu bei entuziazmu.

Klaudijus Pūdymas

Skulptorius Klaudijus Pūdymas prie paties sukurtos skulptūros Žanui Poliui Sartrui ant Parnidžio kopos Nidoje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

460
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Kai tėvai vaikystėje nupirko plastelino... Ir rašytojo Ernesto Seton Tompsono knygos apie gamtą.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Kūrėjo pozicija, kaip visuomenės atstovo Lietuvos ir pasaulio kontekste.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Integruotis į pasaulį, nepamirštant savo šaknų ir identiteto.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Manau, kad kūryba nepaleistų manęs. Ieškočiau kitų dvasinės išraiškos būdų ar priemonių.

Lolita Piličiauskaitė – Navickienė
Dominyka Semionovė

Angelų kalvos idėjos autorės Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Pedagogikos katedros docentė, socialinių mokslų daktarė Lolita Piličiauskaitė – Navickienė ir Angelų kalvos bendruomenės bei Trakų krašto kultūros ir amatų asociacijos pirmininkė Dominyka Semionovė. Angelų kalva, Būdos kaime,Trakų rajone (Ž. Zimnickaitės nuotrauka).

462
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Lolita: visada žinojau, jaučiau, kad žmogaus gyvenime yra nematomos, jam padedančios ir visada greta esančios Jėgos. Dėl klausimo apie Dievo buvimą dažnai atsakydavau su humoru: ,,Šia tema nediskutuoju, bet konsultuoju.” O jei rimtai, tai augau šeimoje, kurioje tikėjimas buvo svarbus, kaip ir teiginys ,,Vardan tos Lietuvos!” buvo ne tik skambi frazė.
Tačiau vis tik ,,kelią” link Angelų kalvos kūrimo priskirčiau likimui ar Dievo valiai. Buvo sapnų, ženklų, sutapimų, atsitiktinumų, kurių protu nagrinėti neverta. Įvykiai dėliojosi lyg detaliai apgalvotame scenarijuje: mudviejų su Dominyka susitikimas, abiejų idėja padaryti kažką dvasingo Trakams, Trakų rajono savivaldybės ir Trakų istorinio nacionalinio parko palaikymas, medžio drožėjas Algimantas Sakalauskas ir jo komanda, Angelų kalvos bendruomenės kūrimas, angelų skulptūrų fundatorių paieška, pačių skulptūrų kūrybos procesas... Ir aštuoniolika angelų skulptūrų pačios 2009 metų krizės piko metu...
Ar gyvenimas kuo pasikeitė, įkūrus Angelų kalvą? Vienas veiksmas yra ,,iškelti vėliavą”, o kitas – ,,nešti ją per gyvenimą”. Buvo ir sunkių momentų, juk pradžioje visko tiek daug reikėjo... Ne tik rasti projekte norinčių dalyvauti žmonių, bet ir pritaikyti kalvą atvykstantiesiems. Bet mes – dviese, viena kitą papildančios, viena kitai padedančios. Be to, žmonių palaikymas ir pagalba buvo stipri. Tad dabartinių pasaulio įvykių kontekste svarbiausia, kad Angelų kalva gausėtų, plėstųsi ir skleistų dvasinių vertybių šviesą. Juk taip gera matyti kalvoje angelus apsikabinusius žmones...
Dominyka: gyvenimo aplinkybės dėliojosi, taip, kad anksti tapau savarankiška, tad turėjau išmokti pasitikėti svetimais žmonėmis, kurie mane supo, o vėliau tapo bičiuliais, draugais ar tiesiog tam tikro gyvenimo tarpsnio pakeleiviais. Mokiausi visko, ką gyvenimas pametėdavo, reikėjo megzti mezgimo mašinomis – išmokau, kaip ir maketuoti, apskaitą tvarkyti ir kitus be galo skirtingus dalykus, kuriuos sugebėdavau sujungti į visumą ir panaudoti. Ėmiausi įvairių iššūkių, kurie mane padarė stiprią. Tad iššūkiai patinka ir iki šiol ir taip jau gavosi, kad kartu lydi ir pašaukimas padėti žmonėms, manau, todėl, kad pačiai daug ką reikėjo daryti ir priimti sprendimus vienai. Tad ir Angelų kalvos šūkis – „Viskas įmanoma” – patikrintas patirties.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Lolita: šiandien labiausia jaudina ekologinės problemos ir vertybiniai klausimai. Pasaulis vis toliau atkakliai kerta ,,šaką, ant kurios sėdi”. Kodėl? Manau, kad tai bendražmogiškų/krikščioniškų vertybių formavimo krizė. Stresas, įtampa, skubėjimas šeimose, tėvų ir vaikų nepakankamas bendravimas ir to kompensavimas daiktais, išpūstos mokyklų programos, nemokant gyvenimiškai svarbių dalykų (pvz., „Kaip išreikšti teigiamus jausmus”, „Kaip išvengti konfliktų ir mokėti bendrauti”, „Meilės vertybė ir seksas”, „ Nėštumo galimybės ir grėsmės: kaip susilaukti sveikų ir gabių vaikų” ir t.t.). Dar akivaizdi bažnyčios krizė... Neveltui sakoma, kad ,,Šventa vieta tuščia nebūna”. Ir jei nesirūpinsime pamatinių vertybių ugdymu, saugojimu ir puoselėjimu, tai labai greitai ims bujoti žmoniškumui priešiškos jėgos. Nesinorėtų, kad visuomenė mokytųsi iš klaidų per neigiamas ir destrukcines patirtis.
Dominyka: šiandien jaudina globalizacijos įtaka lietuviškos tapatybės suvokimui ir tautiškumo išsaugojimas. Kultūrinė tradicija, pasireiškianti per religiją ir istorinę patirtį, turi didelės įtakos kuriant ir palaikant pilietinę visuomenę, demokratines vertybes ir rinkos ekonomiką. Tad, vykstant globalizacijai, svarbu, kad senosios ir kuriamos naujos kultūros formos turėtų išliekamąją vertę ateities kartoms. Svarbu kurti labai specifinius, išskirtinius produktus, kad vertė žmonių sąmonėje augtų, o su tuo augtų ir kiekvieno vertybės, formuotųsi pasaulėjauta, tautinė savimonė bei pilietiškumas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Lolita: norėčiau palinkėti kelių dalykų. Pirma, kad ateitų toks Lietuvoje metas, kai visuomenėje svarbu būtų siekti dvasinio, bet ne finansinio aristokratiškumo. Juk pinigai – lyg gyvenimo kraujas. Mažakraujytė riboja siekius, veiksmus. Bet kraujas – nėra tikslas, o tik priemonė tikslams pasiekti. Mano manymu, tikslas turėtų būti mokymasis gyventi pagal vieną mums paliktą įstatymą ,,Nedaryk kitam tai, ko pats nenorėtum patirti”. Šio įstatymo įgyvendinime demokratija negalima.
Antra, kad naujos gyybės besilaukiančios moterys dar mokyklose būtų sužinojusios ir išmokusios, kaip reikia bendrauti su po širdimi esančiu kūdikiu, kaip galima jį sveikatinti ir ugdyti. Taip Lietuvoje gimtų sveikesni, laimingesni ir gabesni žmonės.
Dominyka: kad puoselėjamos senosios ir kuriamos naujos kultūros formos išsaugotų tautiškumą ir jį perduotų ateities kartoms.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Lolita: man labai patinka rašyti grožinę literatūrą, o laisvalaikiu – piešti. Tai gal tai ir būčiau studijavusi, siekdama, kad mano darbai žmones, jų laisvalaikį ar namus padarytų šviesesniais.
Dominyka: kai lankiau darželį, pamenu, berniukai norėjo būti vairuotojais, kosmonautais, o mergaitės – mokytojomis, pardavėjomis… Aš norėjau būti fėja. Galvojau padaryti stebuklą, kad negalią turintys vaikai pasveiktų. Tapau kineziterapeute, dirbau su vaikais, segančiais cerabriniu paralyžiumi. Supratau, kad čia negaliu augti, tad įstojau ir baigiau teisės studijas, vėliau – darnaus vystimosi vadybos ir administravimo magistrantūros studijas. Iš viso mokiausi 12 metų, visi jie būvo naudingi ir suteikė įvairiausių žinių, tada suvokiau, kad kuo nori, tuo gali ir būti, tam nereikia kito gyvenimo, tam reikia turėti viziją (svajonę), veiksmų planą ir svarbiausia – veikti. O grįžtant prie mano vaikystės svajonės – fėja (vyrams kitas atitikmuo) gali būti bet kas – sekretorė, teisėja, gydytoja, tai tiesiog yra meilė gyvenimui, darbui, artimui.

Rytas Papšys

Stumbrų ekspertas Rytas Papšys Pašilių stumbryne Panevėžio rajone. (A.Repšio nuotrauka)

464
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Lūžio savo gyvenime nejaučiau, viskas tiesiog klostosi eilės tvarka, kaip ir turėtų būti kiekvienam. Visi gyvenimo etapai turi savų privalumų, savų išskirtinumų, reikia visu tuo mėgautis ir tiek. Pasitikėdamas savimi ir tik tapęs pilnamečiu, gavau iš tėčio paprastą patarimą – „Išklausyk duodamus tau nurodymus, bet daryk tik tai, kas tau pačiam atrodytų teisingiausia“. Man tai tikrai svarbu iki šiol.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien jau galiu džiaugtis, kad atsiranda vis daugiau drąsiai ir girdimai reiškiančių savo mintis. Kas mane žino – tai būdinga ir man. Manau „tyliai“ gyvena ir dirba tik bijantys konkurentų, o būtent konkurencija skatina tobulėjimą, ar ne?

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Lietuva nėra šalis, nuo kurios priklausytų žmonijos ateitis, todėl, manau, teisinga būtų visiems linkėti sumanumo atsirenkant teisingiausias priemones gražios ateities kūrimui.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jei šiandien vis dar nesu geru žmogumi, ateityje juo norėčiau būti.

Vytautas Miškinis

Dirigentas, kompozitorius ir dėstytojas prof. Vytautas Miškinis savo sodyboje Totoriškio kaime Širvintų rajone. (Ž.Zimnickaitės nuotrauka)

466
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Kai mano Šefas man pasakė: pabandyk...Arba tai liks tik gražus atsiminimas.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Jaudina tai, kad visos kartos visais laikais muziką traktuotų ne kaip paslaugų ar pasilinksminimo sferą, bet kaip vaistą, lavinantį intelektą, darantį žmogų geresniu tiek visuomenei, tiek to paieškose savyje...

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Nepamirškime iš kur mes, kas mes, kur link mes...

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Arba kulinaras, arba skulptorius, arba inžinierius, arba... Gavosi kitaip!

Antanas Gudelis

Filologas ir literatas, Tautos namų Santara pirmininkas Antanas Gudelis prie paminklinio akmens, skirto Tautos namų idėjos šimtmečiui paminėti, ant Tauro kalno Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

468
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Neįsivaizduoju kito reikšmingesnio savo gyvenimo įvykio, kaip Nepriklausomybės atgavimas ir visa, kas su tuo susiję: Sąjūdžio mitingai, Kovo 11–ji, Sausio 13–ji. Tai sakydamas, nemanau esąs originalus – tą patį sakytų daugelis mūsų kartos žmonių. Tai buvo neatšaukiamų liudijimų sau patiems ir pasauliui metas, patvirtinęs, kad lietuvių tauta verta laisvės ir nepriklausomos valstybės. Kartu tai buvo didysis išsipildymas visiems, kurie nebuvo susitaikę su sovietine okupacija. Buvo pralaužti vartai visos tautos būčiai, ir tai įvyko antrą kartą XX amžiuje, po lemtingojo 1918 m. Vasario 16–osios tektoninio lūžio, be kurio nebūtų ir Kovo 11–osios nepriklausomybės.
Manoji 1941–1945 metų gimimo karta didžiąją savo gyvenimo dalį gyveno sovietinės okupacijos sąlygomis, kurios kiekvienam kėlė kertinį asmenybės dvasinio išlikimo testą. Neįsivaizduočiau, kad mano vidinis santykis su okupacija galėjo būti kitoks nei mano šeimos. Tėvų namuose nuolat matydavau mūsų apylinkių partizanus, eidavau vaikišką sargybą, kai jie kartas nuo karto prisiglausdavo mūsų sodyboje, tektų daug pasakoti, kaip mūsų šeimai pavyko išsisukti nuo tremties. Taigi, negalėčiau sakyti patyręs kokį nors pažiūrų ar vidinių, vertybinių nuostatų lūžį. Draugų ir bendraminčių rate, sakyčiau, galiojo Konfucijaus maksima, kad „egzistuoja epochos, kai būti garsiam ir turtingam yra amoralu“. Man patiko Stendalio pasakymas, jog matematika tuo gera, kad joje neįmanoma meluoti. Tačiau aš buvau pasirinkęs lituanistiką, literatūrą. Rašiau pjeses, pasakas vaikams, jose viskas buvo iššgalvota, viskas fantazija, bet tai buvo ne konjunktūrinis melas.Verčiau pjeses iš užsienio kalbų, bet vertimas irgi neleidžia meluoti. Rašiau apie teatro spektaklius, kurie, mano akimis žiūrint, buvo autentiški. Esu įsitikinęs, kad buvo daug žmonių, neišdavusių Lietuvos ir nepriklausomybės idėjos „nei darbais, nei žodžiais, nei mintimis“. Nors ir buvo išoriškai prisitaikę, bet nesusitaikę, kitaip nebūtų buvę Atgimimo, Kovo 11–osios ir Sausio 13–osios, kai buvo stota į akistatą su likimu, atsirėmus tik į save ir savo tautą, nesitikint iš nieko pagalbos. Kartoju žinomas tiesas, bet man šiuo atveju jos yra esminės. Matau jas, atpažįstu kaip gyvąją Vasario 16–osios ir Kovo 11–osios Lietuvos tradiciją – kultūrinio, tautinio Atgimimo, mūsų modernybės tradiciją.
Štai čia aš stoviu ant Vilniaus Tauro kalno, prie paminklinio akmens, skirto istorinės Tautos namų idėjos šimtmečiui. Ant akmens iškaltos dvi datos: 1907–2007. Pirmoji žymi vieną iš mūsų kultūrinio, tautinio Atgimimo datų, kai buvo įsteigtos Lietuvių mokslo ir Lietuvių dailės draugijos: jas steigiant Jonas Basanavičius ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis iškėlė Tautos namų – Tautos rūmų – kultūros rūmų idėją. Tų rūmų statybai už aukas šiame kalne 1911–1913 metų laikotarpiu buvo įsigytas sklypas. Tai buvo, turbūt, pirmoji bendruomeninė lietuvių tautos nuosavybė Rusijos imperijos valdomame Vilniuje – prisiminkime, kad 1918 m. Vasario 16 – osios Nepriklausomybės Aktą Lietuvos tarybos nariai pasirašė išnuomotose patalpose, kur dabar yra Signatarų namai.
Sumanymas prikelti neįgyvendintą Tautos namų idėją ir istoriniame sklype pastatyti šiuolaikinius Tautos namus iškilo dar Sąjūdžio laikotarpiu, atkuriant Nepriklausomybę. Šią idėją palaikė šimtai žinomų Lietuvos kultūros, mokslo, politikos ir verslo veikėjų – tai buvo žmonės, kūrusieji Sąjūdį, Kovo 11– osios Nepriklausomybės akto signatarai, buvę Pirmosios vyriausybės nariai. Tai buvo mūsų amžiaus antrojo tautinio Agimimo žmonės, o jų iškeltą šiuolaikinių TN idėją tektų laikyti naujojo tautinio Atgimimo projektu.
Tos pilietinės iniciatyvos pagrindu 1992 m. susikūrė visuomeninė organizacija Tautos namų santara. Ketvirtį amžiaus truko visuomenininkų pastangos apsaugoti istorinį Tautos namų sklypą ir pasiekti, kad įsipareigojimus dėl TN projekto įgyvendinimo prisiimtų Lietuvos valstybė ir Vilniaus savivaldybė. Tiek pat laiko truko Tautos namų santaros narių bendradarbiavimas, virtęs tikra bendražygių bičiulyste. Neseniai Viktorija Daujotytė sugalvojo smagų mūsų organizacijos narių vardą – Namiškiai. Iš jų tarpo per visą laikotarpį, gyvas būdamas, savo noru niekas nepasitraukė.
Deja, daugelis taip ir nesulaukė 2018 m. birželio 30–sios, kai buvo priimtas Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas dėl Tautos namų. Neminėsiu daugelio TN idėjos rėmėjų, kurių nebėra gyvųjų tarpe, išvardinsiu tik dalį mūsų organizacijos narių, kurių netekome: Marija Gimbutienė, Norbertas Vėlius, Albertas Rosenas, Vytautas Merkys, Zenonas Rokus Rudzikas, Romualdas Ozolas, Vaidotas Antanaitis, Juozas Algimantas Krikštopaitis, Tautos namų santaros garbės pimininkai Justinas Marcinkevičius ir Algimantas Nasvytis.
Juokaudavom, kad Tauras –Pamėnkalnis buvo sunkiausiai įveikiamas kalnas, nors tarp mūsų yra Everesto nugalėtojas Vladas Vitkauskas, patyrę alpinistai Vitalijus Stepulis, Juozas Antanavičius, Audrius Žiugžda ar neseniai į M.K.Čiurlionio viršūnę įkopęs jo vaikaitis Rokas Zubovas.
Nebijočiau paklausti, ar tokią asmenybių ir profesijų įvairovę galima būtų sutikti dar kurioje kitoje visuomeninėje organizacijoje ar politinėje partijoje? Be jau minėtųjų, kurių pavardės, profesijos, akademiniai ir kitokie nuopelnai visuomenei buvo ir yra gerai žinomi , tektų vardinti dar nemaža kitų idėjos bendražygių kaip filosofai Arvydas Šliogeris, Vytautas Rubavičius, gamtosaugininkas Romas Pakalnis, etnologas Libertas Klimka ar visuomenininkas Donatas Balčiauskas, kurio profesija yra statybos ekonomika; architektai Vytautas Brėdikis, Leonardas Vaitys, Jonas Jakaitis; istorikai Algimantas Kasparavičius, Česlovas Laurinavičius, Meilė Peikštenienė, Vladas Sirutavičius, Virginijus Jocys; buvę pirmųjų vyriausybių ministrai Albertas Sinevičius, Rimantas Klimas, Julius Laiconas, Gintautas Žintelis, buvęs Konstitucinio teismo teisėjas Stasys Stačiokas.
Neįmanoma čia būtų atpasakoti visos, nuo 1992 m. prasidėjusios epopėjos, iš kurios visuomenei tik maža dalis tėra žinoma. Pridurčiau tiktai, kad vieni iš TN projekto ir visuomeninės organizacijos kūrėjų buvo 1967–jų metų Rasos šventės organizatoriai, Indijos bičiulių draugijos nariai Jonas Trinkūnas,Vacys Bagdonavičius ir šių eilučių autorius. Su „Indijos bičiuliais“, Rasos šventėmis ir to meto tautiniu jaunimo sąjūdžiu siečiau reikšmingiausią savo jaunystės dvasinio ir pilietinio brendimo laikotarpį.
TN projektas, su kuriuo susijusi nemaža mano gyvenimo dalis, savaime suprantama, galėjo būti įmanomas tik nepriklausomoje Lietuvoje – jis padėjo susipažinti su daugeliu žmonių, įgyti tikrai įdomios, gal net neprilygstamos patirties.
Pusiau juokais, pusiau rimtai, galėčiau pasakyti, kad tas projektas mane pavertė „vienos idėjos, vieno kalno vienuoliu“. Turėjau atsisakyti kitų dalykų, nesugebu savęs padalinti keliems darbams.
Teko įsitikinti, kad net vieną darbą padaryti yra nelengva. Atrodytų, kad tai toks paprastas dalykas: už visuomenės aukas pirktas sklypas, kurį reikėtų laikyti istorine mūsų tautos relikvija, neturi būti naudojamas komerciniams tikslams; ne tik istoriniu, bet ir gamtiniu, urbanistiniu atžvilgiu išskirtinė Lietuvos sostinės vieta neturi kitos, lygiavertės vietos statyti Kultūros rūmams; pagaliau, tai yra istorijos testamentu virtusios Tautos namų idėjos įgyvendinimas. Deja, apgailėtina buvusių Profsąjungų kultūros rūmų privatizavimo istorija TN projekto įgyvendinimą visam ketvirčiui amžiaus pavertė tikra nuobodulio pasaka. Toji „pasaka“, nebijau pasakyti, virto tikru garbės testu ne vienam iš mūsų politikų, ir, žinoma, kantrybės išbandymu visai mūsų organizacijai.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Nepilnavertiškumo kompleksas, kuris nemaža dalimi buvo primestas bei įgytas istoriškai, ir kurį pastaraisiais dešimtmečiais sąmoningai ar nesąmoningai diegė dalis mūsų viešųjų intelektualų ir politikos komentatorių.
Pergyvenome laikotarpį, kurį mūsų kartos rašytojas Petras Dirgėla pavadino „Iš sąjungos į sąjungą“. Europos Sąjungą mes pasirinkome savo noru, bet kartu šis pasirinkimas tapo nauju išbandymu ir iššūkiu. Nepasakyčiau, kad mes tą išbandymą garbingai išlaikėme. R.Ozolas mums yra palikęs ironišką kalambūrą – “integruotis be likučių“. Atrodo, jog kai kas tokį integravimąsi suvokė be jokios ironijos, kaip pažangos rodiklį ir šaukinį.
Buvimą ES suvokiu kaip laisvės, demokratijos ir kūrybos prielaidą, kaip mūsų tautos ir valstybės įsipareigojimą kitoms Europos tautoms ir valstybėms, o ne kaip kažkokią direktyvą. Žmogaus teises pirmiausia noriu suvokti kaip moralinę kategoriją, o atviros asmenybės ir visuomenės idėją – kaip kiekvienos sveikos asmenybės ir visuomenės laisvą pasirinkimą, o ne kažkieno direktyvą, nuo kurios iki represyviosios sistemos atgimimo ir konformizmo tėra vienas žingsnis.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Išsaugoti drąsą būti savimi, nes be drąsos negali atsirasti jokios kitos dorybės. Drąsai priskirčiau ir drąsą atpažinti pasaulio, realybės kontūrus ir nepasiduoti tuščioms iliuzijoms. Išsaugoti tikėjimą žmoniškumo galia, atpažinti lietuvybės galias ir kurti tikėjimą Lietuvos ateitimi.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svajonės žymi vaikystės ir jaunystės laikotarpį, o mano amžiuje... Norėčiau pabaigti tai, ką esu pradėjęs, norėčiau atlaikyti tai, kas dar manęs laukia. Nesvarstau, ar galėjo būti kitoks mano gyvenimo kelias.
Labai norėčiau, kad TN projektas įsikūnytų ir kaip istorijos testamentas, simbolinė Vasario 16 – sios ir Kovo 11 – osios Lietuvos jungtis, ir kaip šiuolaikiški kultūros rūmai su M.K.Čiurlionio ir J.Basanavičiaus salėmis, Atgimimo idėją įprasminančiomis erdvėmis, visuomenės susirinkimų centru. Kad tie, kurie į juos ateis, nebūtų praradę troškimo ar smalsumo suvokti, atpažinti savo prigimtį, savo šaknis, kultūros ir istorijos vertes.

Audronis Katilius

Architektas paveldosaugininkas Audronis Katilius prie Vilniaus Žemutinės pilies Senojo arsenalo Šiaurinio korpuso. (A. Žukovo nuotrauka)

470
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Lūžio taškų nebūta, o linija banguota, gan įvairi. Vertinimuose vengiu aukščiausių laipsnių. Tėvai buvo tarpukario inteligentai. Šeimoje, nepriklausomai ar prie vokiečių, ar prie rusų – taip tai ir buvo vadinama – tėvas, klausydamas radijo „balsų“, skaitydamas laikraščius, matė tekstą tarp eilučių ir mums su broliu pateikdavo tikrąsias žinias, ugdydamas kritinį mąstymą. Žinojome, kur ir ką galime kalbėti, o apie ką nereikia... Brolis buvo vyresnis penkiais metais, išskirtinių gabumų, šviesaus proto. Skirdavo daug dėmesio man. Laisva, kritiško mąstymo atmosfera vyravo ir bendrų draugų rate. Pagarbą žmonių darbo vaisiams įkvėpė S.Nėries mokykloje fizikos ir darbų mokytojas Vladas Žemaitis, paskui Jį bėgom į tuos būrelius, kuriems Jis vadovavo. Dar nežinojom, kad Jis prie vokiečių Benediktinių vienuolyne išslėpė keliolika žydų. Jis kalbėjo mažai, bet svariai. Ir šiandien negaliu ramiai žiūrėti į laužomą kėdę ar daužomus indus... Amate vertinti meną išmokė keramikas Gytis Talmantas, kolega mokytojas, dar jaunystėje, kai dėsčiau architektūros pagrindus M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Gyvenime likimas suvedė su daug šviesių neeilinių žmonių – du iš jų vėliau tapo Nobelio premijos laureatais. Bendravimas su jais taip pat formavo mano vidines nuostatas.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Pasikeitęs dorovės, tikslų, prasmės sąvokų turinys, prioritetai. Nekaltumo prezumpcija totaliai pakeista į kaltumo prezumpciją, naudojamą ir siauriems politiniams tikslams siekti. „Sveiko proto“ sąvokos praradimas, ji keičiama grynai teisiniu, juridiniu dokumentiniu mąstymu, o ne tradiciniu teisingumo, tikslingumo supratimu. Aibė reglamentų, taisyklių, draudimų, tarsi gyvenimą būtų galima sudėlioti į lentynėles ir stalčiukus. Nepagarba žmogui, kiekvienam žmogui, nekalbant apie laisvą kūrybinę mintį – ji negali būti numatyta reglamentuose, taisyklėse, net įstatymuose.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

...IŠ VIENYBĖS TAVO SŪNŪS TE STIPRYBĘ SEMIA... Nei Laumės juostoje, nei spalvų spektre nėra nei baltos, nei juodos spalvų... Gerbkime, mylėkime vieni kitus... Pavydas ir pyktis – tai purvas ir, dažniausiai, su blogu kvapu... Noriu būti optimistas, nors nėra ramu. Neužmirškim, žmonės projektuoja, o dievai juokiasi... Bet taip nebūna, kad nebūtų...

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Galiu sakyti... gimiau pačiu laiku... Atsimenu vokiečius, frontą, pas mus gyvenusius rusų lakūnus, pokarį, vežimus. Buvau dar vaikas ir nereikėjo apsispręsti – eiti į mišką ar ne. Tai liko tik paauglystės žaidimuose, o per 56–jų Vėlines su beveik visa klase kartu su studentais Rasose giedojome tautines giesmes, žygiavome į miestą. Prieš Aušros vartus milicijos ir kariuomenės buvom išblaškyti. Sekančią dieną ir pusę nakties jau buvau tardomas sovietų saugume. Atlaikiau, bendražygių neišdaviau. Šešiolikmečio formavimuisi tai tikrai buvo svarbu... Specialybę rinkausi apolitišką, gyvendamas Vilniaus senamiestyje – architektūrą. Studijų metais visi šeši grupiokai sutarėme netarnauti rusų kariuomenėje, ir, kiekvienas skirtingai, bet to išvengėme. Darbe taip pat sekėsi, supo bendraminčiai. Eidavau ne kaip į lažą. Ypatingų ambicijų neturėjau, bet vėl sekėsi. Visi objektai buvo įdomūs, tiek senamiestyje, tiek Vilniaus pilių teritorijoje – Senasis arsenalas, Katedros aikštės rekonstrukcija, Valdovų rūmai... Sovietų sąjungos laikais išvaikščiojau Kaukazą, Baikalą, Fanus, Vidurinę Aziją, Tianšanį, Tuvą. Buriavau po Baltiją. Sienoms atsivėrus – Egiptas, Vakarų Europa... Kai atsigręžiu atgal – tegaliu pasakyti: GYVENIMAS BUVO ĮDOMUS IR TURININGAS. Kaip sakoma, varyti dievo į medį neturiu jokios teisės.

Renata Šakalytė – Jakovleva

Televizijos laidų vedėja, žurnalistė Renata Šakalytė – Jakovleva Vilniaus universiteto botanikos sode Kairėnuose. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

472
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Svarbiausi žmonės mano gyvenime buvo močiutė ir senelis. Jie užaugino mane. Jų dėka tapau Žmogumi. Būtent seneliai suformavo mano vertybinį pagrindą, kuriame esminis dalykas – Meilė. Savęs, artimųjų ir visų žmonių. Suprasti, o ne teisti. Išklausyti ir išgirsti, o ne atstumti. Iki šiol mintyse skamba senelio pasakyti žodžiai, tapę mano gyvenimo credo – būk visada žmogumi, prie kurio gera. Prisiglausti, gyventi, dirbti, mylėti. Prie kurio gera numirti.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Iki šiol neramina vis dar nesibaigiantis smurtas artimoje aplinkoje. Tiek prieš moteris, tiek prieš vaikus. Mažamečių auklėjimas fizinėmis bausmėmis ir psichologinis smurtas. Patyčių kultas tarp vaikų bei suaugusiųjų ir vienodų teisių neužtikrinimas neįgaliesiems, LGBT bendruomenės nariams ir partnerystėje gyventi norinčioms poroms.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mano vienintelė žinutė yra labai paprasta – Meilė yra Meilė. Kai tai suvoksime, gyventi taps kur kas lengviau. Priimti kitus bus paprasčiau. Įgyvendinti Lietuvos, kaip gerovės valstybės, tikslą irgi seksis greičiau. Kol kas mums dar sunkiai sekasi nuoširdžiai mylėti tiek aplinkinius, tiek save.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Tai, kas esu šiandien, priimu kaip patvirtinimą, jog einu teisingu keliu. Todėl negalvoju apie tai, kas būtų jeigu būtų. Turiu svajonę kada nors įkurti Vaikų džiaugsmo namus, kuriuose galėtų pailsėti ir pagyventi vaikai, neturintys galimybės patirti daug džiaugsmo savo namuose... Kad jie turėtų vietą, kurioje suprastų, jog meilė – visa ko pagrindas.

Vitalija Stepulienė
Vitalius Stepulis

Alpinistas, inžinierius, visuomenės veikėjas, Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas Vitalius Stepulis su žmona architekte, restauratore Vitalija Stepulienė ir jaunesniuoju sūnumi inžinierium, keliautoju Saulium Stepuliu savo namų kieme Vilniuje. (L. Skirpsto nuotrauka)

474
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Vitalius: lemtinga vaikystės trauma ir trys metai, praleisti nejudant lovoje. O tada – pažintis su viso mano gyvenimo drauge, bendraminte ir bendražyge Vitalija. Alpinizmas – jėgos, ištvermės ugdymas ir savo galimybių patikrinimas. Pažintis su hab. mokslų dr. Juozu Algimantu Krikštopaičiu, paskatinusiu praplėsti gyvenimo supratimą, įgyti pasitikėjimo savo gebėjimais rašyti ir išleisti knygas „Tautos ąžuolynas“ ir „Kalnams pašaukus“.
Atgimimas, Sąjūdis – didysis įmpulsas, paskatinęs darbu įprasminti meilę Lietuvai. Taip gimė idėja pasodinti Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolyną J. Basanavičiaus gimtinėje. Jo puoselėjimas jau 30 metų yra man labai svarbus darbas, kurį dirbame su draugais ir šeima.
Vitalija: lemtingi man buvo keli dalykai: geros knygos, profesijos pasirinkimas, šeima ir Atgimimas Lietuvoje.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Vitalius ir Vitalija: mums rūpi Lietuvos tapatumo, kalbos, kultūros išsaugojimas, dvasinių vertybių puoselėjimas. Labai svarbu, kad ant Tauro kalno būtų pastatyti Tautos namai – naujojo Lietuvos valstybingumo pilietinės, kultūrinės ir politinės raiškos centras.
Saulius: leidus sau gyventi svajonių kupiną gyvenimą, kartais pamirštama paprasta kasdiena. O juk ten ir gimsta svajonės. Gyvenimo pusiaukelėje verta stabtelėti ir pasitikrinti savo vertybių bei veiksmų pusiausvyrą.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Vitalius ir Vitalija: žinoma, norėtume, kad Lietuva klestėtų Europoje. O tam reikia, kad būtume vieningi, darbštūs, laisvi, kūrybingi ir moraliai švarūs. Džiaugiamės, kad mūsų sūnūs Arūnas ir Saulius dirba bei kuria Lietuvoje, nepasiduodami užsienio vilionėms. Linkime, kad ir toliau jie bei jų vaikai gyventų suprasdami, kad reikia saugoti tai, ką turime ir nuoširdžiai dirbti Lietuvos ateičiai.
Saulius: ugdykime švarią sąmonę, perduokime savo patirtį jaunimui. Šių potyrių tęstinumas bus vertingas visoms ateinančioms kartoms.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Vitalius: norėčiau tęsti pradėtus ir dar nebaigtus darbus.
Vitalija: esu dėkinga likimui ir už visas pamokas, ir už jo dovanas.
Saulius: noriu pasidžiaugti galimybe rinktis mane supančią aplinką. Tokią, kuri leidžia ugdyti kūrybinę saviraišką.

Rima Olberkytė – Stankus

Socialinio projekto „Trys seserys“ ir įmonės „Atsakingas verslas“ įkūrėja Rima Olberkytė – Stankus prie Lietuvos Respublikos Seimo. (Ž. Zimnickaitės nuotaruka)

476
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mane kasdien nuo vaikystės įkvepia žmonės, kurie sako „tai neįmanoma!”. Aš jais netikiu iki šiol! Drąsa prisiimti atsakomybę už pokytį, kasdienis jo siekimas daro stebuklus ir neįmanoma tampa įmanoma. Jei mažoji mūsų sesuo Islandija nebūtų išdrįsusi pripažinti mūsų nepriklausomybės, nežinia kokia Lietuva būtų šiandien. Maža šalis buvo drąsesnė už visas didžiąsias, prisiėmė atsakomybę už pokytį mūsų šalyje ir pasaulyje, ir nesudvejojo – tai mane inspiruoja siekti pokyčių kiekvieną dieną.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Mažinti socialinę atskirtį šalyje, diegti inovacijas ir teigiamus pokyčius šalies mokyklose, mažinti smurtą artimoje aplinkoje, ginti vaiko teises, siekti kokybiškos visokeriopos pagalbos šeimoms, ligoniams, skatinti neįgaliųjų integraciją, lyčių lygybę, stiprinti bendruomenes, ginti laisvę ir demokratiją – tai mano kiekvienos dienos tikslai ir siekiai.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Drąsos ir darbštumo. Pasitikėjimo ir lyderystės. Empatijos ir pokyčių. Tikiu, Lietuva vieną dieną taps viena pažangiausių ir įtakingiausių šalių pasaulyje darnaus vystymosi srityje. Ir mes už tai pelnysime pirmąją Nobelio premiją Lietuvai. Linkiu visuomenei tikėti ir pasitikėti augančia jaunąja karta – jie keis pasaulį iš esmės.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jei galėčiau gyventi ateityje, būčiau pirmoji komercinio erdvėlaivio į Marsą pilotė lietuvė. Jei galėčiau gyventi praeityje, mane įkvepia Gabrielės Petkevičaitės – Bitės drąsa – būčiau jos bendražygė moterų teisių gynimo srityje ir drauge su ja kandidatuočiau į šalies Prezidento postą. O jei kalbame apie kelerių metų į priekį svajones – svarstau apie pedagogo profesiją. Mūsų šalyje jų labai trūksta ir čia reikalingas esminis pokytis, jei norime ateityje savo šalį matyti tarp pažangiausių.

Juozas Bilinskas

Ilgametis spaustuvininkas, 2019 – aisiais minintis 50 – ąsias šios profesijos metines, Juozas Bilinskas su sūnumi kino teatro „Multikino“ rinkodaros vadovu Raimundu Bilinsku bei anūku Matu Bilinsku UAB „TeleSAT pressa“ spaustuvėje Marijampolėje. (A. Repšio nuotrauka)

478
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Juozas: nieko dramatiško nenutiko: likimas atvedė į spaustuvę. Darbuose ypač įkvėpė sutiktos asmenybės – rašytojai, poetai. Šie žmonės leido suprasti, kad esu reikalingas ir pamatyti spausdinto žodžio skleidimo prasmę.
Raimundas: šeima yra visa ko pradžia.
Matas: Tam tikras lūžis įvyko dar paauglystėje, kuomet išbandžiau vieną specifinę kompiuterio programą ir supratau, kad šis įrankis yra būtent tai, per ką galėsiu išreikšti mintis ir komunikuoti su pasauliu. Tai, ko gero, lėmė ir studijų pasirinkimą.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Juozas: norėčiau, kad jaunimas norėtų likti Lietuvoje, matytų prasmę būti arčiau namų.
Raimundas: jaučiu begalinį greitį visose gyvenimo srityse. Greitis nėra blogai savaime, tačiau nespėjame įvertinti to greičio pasėkmių. Būtent šio vertinimo labiausiai pasigendu šiandien.
Matas: gimiau laisvoje Lietuvoje, tačiau yra dalykų, kurių negaliu suprasti. Kai kurių vertybių buvimą ar nebuvimą priskiriu sovietinio mentaliteto liekanoms. Norėčiau, kad tai greičiau išbluktų.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Juozas: Lietuva turi stiprėti ir gausėti. Laikykime istoriją įkvėpimu, saugokime kalbą.
Raimundas: herojais esame ne po vieną, o tik visi kartu. Jei turėsime mus vienijančius tikslus, tada galutinis gėris bus gražus rytojus.
Matas: kurkite meną, nes jis atspindi mūsų šiandienos kultūrą ir perduoda žinią į ateitį. Taip pat norėčiau, kad pasaulis judėtų paprastumo kryptimi – grynintų dalykų esmę ir skatintų sąmoningus, trumpus procesus.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Juozas: esu savo vietoje, tikrai nenorėčiau nieko pakeisti.
Raimundas: pasiilgstu buvimo gamtoje. Tikriausiai su savo mylimu šunimi ganyčiau avis žaliose pievose. Man, kaip ir daugeliui žmonių, vis dar atrodo, kad iš pradžių turime nuversti kalnus, kad užsitarnautume paprastą gyvenimą.
Matas: galbūt astrofizika, t.y. norėčiau daugiau suprasti kosmosą.

Ričardas Krištapavičius

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas architektas Ričardas Krištapavičius su sūnumi architektu Ričardu Krištapavičium prie skulptūros Karaliui Mindaugui Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

480
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Ričardas vyresnysis: 1988 – ieji – Lietuvos virsmo metai. Šiaias metais suprojektavau savo pirmąją „Šv. Mergelės Marijos gimimo“ bažnyčią Ignalinoje.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Sumaterialėjimas, dvasingumo išlikimas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Gyvenimas yra kelionė. Idėja – jos vadovas. Mūsų šaliai ir visiems lietuviams palinkėčiau būti tokiais pat kūrybingais, kokiais jie buvo visais laikais.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Būčiau tuo pačiu.

Agnija Šeiko

Choreografė ir režisierė, „Šeiko šokio teatro“ meno vadovė Agnija Šeiko „Memelio miesto“ teritorijoje Klaipėdoje, kur ir prasidėjo Agnijos kūrybinė veikla. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

482
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano mama ir močiutė yra tos dvi moterys, kurios mane pastūmėjo ir leido nuo pat mažumės rinktis savo kelią, visuomet palaikė ir dėjo visas pastangas, kad aš kuo daugiau pamatyčiau, sužinočiau. Jos davė man labai daug laisvės augti.
Kaip ir dėstytoja iš Roterdamo akademijos, kuri per vieną seminarą priėjo prie manęs ir pakvietė išvažiuoti studijuoti šokio kompoziciją į vieną geriausių Vakarų Europos mokyklų.
Kitas žmogus, turėjęs įtakos mano karjerai – kamerinio orkestro vadovas Mindaugas Bačkus, kurio dėka kaip vulkanas išsprogo bendra mūsų kūryba ir projektai su violončelėmis. Jis įnešė didžiulį indėlį į trupės vystymąsi ir brandą.
Ir, be abejo, mano viso kelio bendrakeleivė Goda Giedraitytė, su kuria mes pradėjome veiklą, kartu tobulėjome ir augome.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Man labai rūpi ir šiek tiek neramina jaunosios kartos išlikimas mūsų šaly bei susikalbėjimas su vyreniąja karta. Mano viena didžiausių svajonių yra ta, kad mes galėtume pasakyti – didžiuojamės tuo, jog gyvename Lietuvoje, didžiuojamės savo žmonėmis, esame vieningi, augam ir kuriam kartu. Noriu, kad mes nesijaustume kažkokie antrarūšiai. Dėl to pati darau, ką galiu.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Palinkėčiau visiems mums kalbėti lietuviškai, nes tai yra labai graži ir nuostabi kalba, kuria galime išsakyti pačius jautriausius momentus. Ir, net jei keisis geografinės ribos, linkiu, kad žmonės matytų vienas kitą ir gebėtų kartu veikti, išlaikyti bendrystę ten, kur jie bus. Žinoma, neprarandant ryšio su visu pasauliu.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Yra begalė įdomių dalykų, kuriuos galima daryti, bet aš nuo tada, kai pradėjau kalbėti, pasakiau, jog būsiu šokėja ir kursiu. Vienu momentu buvau pagalvojusi, jog studijuosiu literatūrą, bet supratau, kad tai ne mano kelias. Žinau, jog galėčiau daug ką daryti, bet esu savo kelyje ir nežinau, kas turi atsitikti, kad imčiau ir radikaliai viską pakeisčiau.

Kęstutis Kėvalas

Telšių vyskupas ordinaras Kęstutis Kėvalas Klaipėdos kruizinių laivų terminale prieš kunigų susirinkimą, vyksiantį beplaukiojant po Kuršių marias. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

484
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Manau, kad tai buvo 1992 – ųjų metų vasara, birželio mėnuo, kai aš iš Kauno vykau į savo mamos tėviškę – kaimą, kur įvyko gyvenimą nulėmęs įvykis. Buvo sekmadienio rytas, nubudęs įsijungiau televizorių, kad pasižiūrėti, ar nerodomas koks nors filmas. Vienu iš televizijos kanalų kalbėjo vyskupas, kuris kvietė stoti į seminariją. Jo kalba buvo labai paprasta ir lakoniška: Lietuva atgimsta, kviečiam jus, jaučiančius pašaukimą, į kunigystės kelią. Ta, tokia beveik buitinė, scena mane taip paveikė, kad net vėliau gailėjausi, kam aš įjungiau tą televizorių ir dabar galvoju apie tai, apie ką anksčiau net nesusimąstydavau.
Tuomet pirmą kartą pajutau, jog esu šaukiamas būti kunigu. Išgyvenau didelį sumišimą, kadangi man pačiam tai buvo netikėta mintis ir labai prieštaravo planui, kurį buvau sau nusimatęs, nes jau studijavau radioelektroniką, planavau būti garso režisieriumi. Bet ta stipri ir galinga mintis kėlė pojūtį, jog esu kalbinamas bei kviečiamas. Užtruko metus, kol man pavyko atsiliepti šiam kvietimui. Dabar jau suprantu, kad gyvenimas buvo iki tos vasaros ir po jos. Išgyvenau tai kaip dovaną ir malonę, kad esu kviečiamas tokiam kilniam darbui. Nors ir tikintys, šeimos nariai buvo nustebę dėl tokio mano pasirinkimo, tačiau labai palaikė, nes jautė, jog esu rimtai pasiryžęs.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai rūpi, kaip Lietuvoje sukurti bendruomenišką dvasią. Esam labai nedidelis mielas kraštas. Mums nieko netrūksta, galime eiti į priekį. Tačiau turime iš praeities paveldėtą nepasitikėjimą vieni kitais, ir tai mums kliudo būti bendruomeniškais ir giedresniais. Mes esame įdomaus demokratijos ir laisvės projekto dalyviai. Lietuva išgyvena pačius gražiausius savo istorijos metus. Labai rūpi, kad mes šio projekto nesugadintume, nes ta nuotaika, kuri yra mūsų širdyse, persikelia į santykius, į jaunimo tarpą. Jaunimas jaučia, kad galbūt nėra palaikomas, priimamas, todėl vyksta didelė emigracija ir kraštas praranda jaunus protus bei širdis. Išgyvenam socialines problemas. Tad rūpi, kaip Lietuvoje neprarasti Sąjūdžio dvasios, kaip įtvirtinti bendruomeniškumą ir kaip išlaikyti laisvę, kuri mums taip brangiai kainavo.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mūsų laikmečio kartos stengiasi sukurti vakarietišką, demokratinę, tikėjimu ir viltimi grįstą visuomenę. Ir labai norisi, kad ateities kartos atsigręžtų į praeitį, į mūsų didžiulę brolių ir seserų sumokėtą kainą tam, kad kraštas klestėtų. Kalbu ir apie Sąjūdžio laikus, ir Sovietmečio trėmimus bei sukilimus, kurie buvo prieš caro valdžią, taip pat ir nepriklausomybės deklaraciją, kur tiesiog lygioj vietoj, susirinkusi komanda brandžių, kūrybingų ir išsilavinusių žmonių, sukūrė projektą. Tai yra pavyzdys ateities kartoms, kaip reikia drąsiai, su pasitikėjimu ir įkvėpimu išlaikyti, kurti bei stiprinti Tėvynę Lietuvą.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Greičiausiai būčiau filmų garso režisierius, ką ir norėjau kažkada daryti. Gyvenime dominuotų muzika ir būčiau žmogus, kuris, kaip ir visi, turi šeimą, vaikus ir darbą. Dabartinis mano pašaukimas yra nuotykis, duotas Viešpaties, ir man pačiam įdomu, kaip tas gyvenimas prieš mane skleidžiasi.

Vydas Dolinskas

Istorikas, muziejininkas Vydas Dolinskas Valdovų rūmuose Vilniuje. (A. Žukovo nuotrauka)

486
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Dideliu išbandymu tapo sunki Mamos liga. Tai nutiko 1988 m. liepos pradžioje, kaip tik per stojamuosius egzaminus į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. Bet, matyt, pagelbėjo šv. Kazimieras ir išlaikiau pirmąjį egzaminą penketui (dabar būtų 10), turėjau mokyklos baigimo sidabro medalį, todėl buvau iš karto priimtas studijų. Jei būtų reikėję laikyti kitus du egzaminus, kažin, ar būčiau juos išlaikęs ir ar iš viso būčiau įstojęs į istoriją Vilniaus universitete, nes tais Atgimimo pradžios metais konkursas berods buvo daugiau nei 10 kandidatų į 1 vietą. Taigi, galėjau istoriku ir netapti... Studijuodamas labai džiaugiausi, kad susitikau su iškiliomis asmenybėmis, didžiais istorikais, o mano mokytoju universitete tapo legendinis profesorius Mečislovas Jučas. Nuo pat įstojimo studijoms į Vilniaus universitetą esu šios aukštosios mokyklos bendruomenės narys jau daugiau nei 30 metų.
Didelis sukrėtimas buvo Tėvo mirtis 1996 m. Radikaliai pasikeitusi padėtis galbūt netgi pastūmėjo į muziejininkystę..., netrukus pradėjau dirbti Lietuvos dailės muziejuje. Taigi, darbas muziejininkystės srityje tęsiasi jau irgi daugiau nei 20 metų.
Jau studijų metais susipažinau su Vilniaus katedros klebonu monsinjoru Kazimieru Vasiliausku, katedros zakristijonu disidentu Viktoru Petkumi, Lietuvos dailės muziejaus direktoriumi Romualdu Budriu, muziejininku Vytautu Balčiūnu. Katedroje ir jos požemiuose dažnai vedžiojau plūstančias ekskursijų grupes. Taip susidūriau ir su Katedros bei Valdovų rūmų tyrinėjimų vadovais – profesoriumi Vytautu Urbanavičiumi, dr. Kaziu Napaleonu Kitkausku. Sekiau Valdovų rūmų tyrimų eigą, vykdžiau vieną kitą „slaptą misiją“ ieškant lituanistinės medžiagos, kai teko studijuoti Zalcburgo ir Berlyno laisvajame universitetuose. Pomėgį architektūros istorijai išugdė profesorius Stasys Abramauskas.
Visas tas derinys – istorijos studijos Lietuvoje, Austrijoje ir Vokietijoje, polinkis į architektūros istoriją, Vilniaus katedroje ir Lietuvos dailės muziejuje įgyta muziejinė patirtis atvedė prie Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniaus Žemutinėje pilyje atkūrimo bei būsimo jų kultūrinio panaudojimo apmąstymo darbų, į kuriuos aktyviai įsisukau nuo 1998 m., o 2008 m. laimėjau konkursą eiti nuo 2009 m. sausio 1 d. įkurto Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktoriaus pareigas. Kartu su būriu bendraminčių teko sukurti naują nacionalinį muziejų, pabaigti statybas, įrengti ekspozicijas, išvystyti aktyvią veiklą...

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Nūdienos Lietuvos raidos kontekste labiausiai liūdina lietuviams būdingų būdo bruožų – pavydo, nepasitenkinimo, irzlumo, nesugebėjimo džiaugtis ir didžiuotis, saviplakos, dažno perdėto kritiškumo ir pan. – ryškėjimas. Neramina ir liūdina nemažos dalies valdžios atstovų vien žodžiais reiškiama parama kultūrai, paveldui, menui. O iš tiesų dėmesio kultūrai labai stokojama, nėra net minimalaus bazinio finansavimo, kultūrininkų algos neadekvačios jų išsilavinimui, darbo rezultatams... Bet kultūrininkai tylūs ir kantrūs. Jie norėtų viso labo, kad jų padėtis prilygtų švietimo sistemos darbuotojų padėčiai. Ir nieko daugiau. Ar tai pernelyg didelis noras? Labai daug vilčių kultūrininkai deda į naująjį Prezidentą Gitaną Nausėdą, kuriam kultūra ir paveldas tikrai nesvetimi. Kultūra kuria bendrą atmosferą valstybėje ir visuomenėje. Neabejotinai, kad kultūros ignoravimas, jos varganas funkcionavimas yra ir viena (turbūt ne pagrindinė) psichologinio diskomforto, beviltiškumo stiprėjimo bei emigracijos priežasčių.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Svarbiausia yra saugoti laisvę – valstybės ir asmens. Kad ir kaip būtume nepatenkinti valdžia ir ją tapatintume su valstybe, vis vien ji sava, ją galime pakeisti, gerinti. O atėję svetimi grobikai tikrai niekada nieko gero neduos. Istorija mus daug kartų mokė, jog geriau maitinti savo kariuomenę, nes kitaip gali tekti išlaikyti svetimą. Aišku, ne tik karine galia, bet dvasine stiprybe, kultūra, menu, švietimu, mokslu galime tą laisvę ir nepriklausomybę sustiprinti ir apginti. Taip pat turime vertinti ir puoselėti istorinius tarptautinius ryšius, ypač su kaimynais, istorijos seserimis ir broliais – lenkais, baltarusiais, ukrainiečiais, latviais. Turime nepamiršti krikščioniškų modernios Europos šaknų, tęsti kultūrinių ryšių tradicijas, kurios Vilnių per Krokuvą, Prahą, Vieną jungia su Roma.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Nuo pat vidurinės mokyklos laikų svavojau tik iš esmės apie vieną specialybę, vieną kelią – istoriko. Tą polinkį papildė tiesiog taikomoji istoriko veiklos kryptis – muziejininkystė. Nieko keisti šiame pasirinkime nenorėčiau. Tiesa, dar kažkada svarsčiau ir galimybę tapti archeologu, bet supratau, kad kaulų atradimai yra ne man. Jei ką ir keisčiau ar dėl ko nors svajočiau, tai nebūtų susiję su profesine veikla, o labiau su asmeniniu gyvenimu. Profesiniu pasirinkimu esu visiškai patenkintas, nors dėl valdžios institucijų abuojumo kartais rankos ir svyra...

Žibuoklė Martinaitytė

Kompozitorė, 2019–ųjų metų „Global Music Awards“ aukso medalių laimėtoja Žibuoklė Martinaitytė savo “Mėlynojo Laumžirgio” studijoje Šeimaties kaime, Utenos rajone. (A. Repšio nuotrauka)

488
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Esminis gyvenimo lūžis, nulėmęs mano kūrybinio kelio pasirinkimą, įvyko dar besimokant Kauno J. Naujalio meno mokykloje (dabartinėje gimnazijoje). Čia sutikau savo pirmąjį kompozicijos mokytoją Algirdą Brilių. Kurti muziką norėjau visuomet, tačiau tik Mokytojas suteikė tą taip reikalingą pasitikėjimą savo jėgomis. Iki šiol jaučiu žodžiais nenusakomą dėkingumą ir tam tikra prasme visi mano kūriniai yra skirti Mokytojui kaip šio dėkingumo išraiška.
Kitas reikšmingas posūkis, radikaliai pakeitęs mano asmeninį gyvenimą, įvyko sutikus savo vyrą amerikietį True Rosaschi. Ši meilė, kilusi iš pirmo žvilgsnio, nusviedė mane už Atlanto, į Niujorką, ir išmokė kasdienybėje toleruoti kitą žmogų su jo kultūra ir kalba.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai neramina komercializuotos visuomenės materialiųjų vertybių paplitimas, masinės kultūros dominavimas ir jos užgožimas profesionaliųjų meno ir kultūros sričių. Kita vertus, šiuolaikinių technologijų, mobilios visuomenės ir globalizacijos kontekste norėtųsi išlaikyti bent jau lietuvių kalbos grynumą, nekalbant apie kultūrinius savitumus.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mylėti ką turime ir dažniau galvoti apie kitus užuot vien galvojus apie save.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Visuomet turėjau slaptą norą būti rašytoja, kurti neįtikėtinus pasaulius, kur viskas yra įmanoma, kur nėra jokių apribojimų. Mat nuo pat mažumės svajojau apie laisvę – tiek išorinę, tiek ir vidinę. Ir toliau nenustoju sau ir kitiems jos linkėti – turėti tokias sąlygas, kurios leistų laisvai kūrybiškai reikštis, taip pat turėti laiko ir judėjimo laisvę. Dar svarbesnė yra vidinė laisvė, kylanti iš suvokimo, jog laimės šaltinis yra ne išorinėse sąlygose, o mūsų pačių viduje. Būtent ji išlieka nuolatinė siekiamybė.

Stasys Petrošius

Laivavedys, verslininkas, viešbučio ir restorano „Egzotika“ savininkas Stasys Petrošius Minijos kaime. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

490
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Sunku atsakyti, bet tikriausiai – kai griuvo visa Sovietų Sąjunga ir nebuvo kas beveikti, todėl turėjau kažką sugalvoti, sukurti sau darbo vietą. Tai ir tapo lūžiu, nulėmusiu tolimesnį gyvenimą veiklos atžvilgiu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai jaudina vaikų ir anūkų ateitis dėl klimato kaitos.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Tolerancijos, supratimo ir ramybės. Nes dabartinis tempas tiesiog beprotiškas.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Būčiau normaliu Lietuvos ir pasaulio piliečiu.

Artūras Anužis

Žurnalistas Artūras Anužis Bernardinų sode Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

492
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Nuostabaus nušvitimo ar dramatiško lūžio nebuvo, tačiau nuo vaikystės mėgau žiūrėti televizorių, o kai išmokau skaityti, laikraštis buvo nuolatinis mano palydovas. Tačiau žurnalistika susidomėjau paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse. Labiausiai, kaip turbūt ir kitus to amžiaus vaikus, žavėjo televizija ir tuo metu ten dirbę žmonės.
O jų buvo įvairiausių – nuo senų TV eterio vilkų kaip Henrikas Vaitiekūnas iki tuo metu dar pirmuosius žingsnius televizijoje žengiančių Marijono Mikutavičiaus ar Sauliaus Urbonavičiaus – Samo.
Žiūrėdamas į juos norėjau ir aš dirbti televizijoje, to kryptingai siekiau ir vos pabaigęs žurnalistikos studijas jau dirbau TV3 televizijos žinių tarnyboje, kuri buvo mano tikroji žurnalistikos mokykla.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Sunku stebėti, kaip mūsų valdžios vyrai labai siaurai žiūri į nūdienos problemas. Jos dažniausiai apsiriboja savų ambicijų patenkinimu, postų dalyba, savo ar partijos populiarumo siekiu ir panašiais dalykais. Nesimato, kad atėję į valdžią politikai bandytų iš tikrųjų rūpintis, kad lietuviams būtų geriau gyventi mūsų valstybėje.
Tik žiupsnelis politikų suvokia, kad mes pasaulyje ne vieni, kad konkuruojame su kitomis valstybėmis, kad reikia politikos tęstinumo, o ne griauti vienas kito darbus.
O mūsų tautiečiai emigruoja iš Lietuvos, matydami, kad Lietuvoje dar daug politikų cinizmo, o ekonominė padėtis keičiasi ne taip sparčiai, kad galėtume konkuruoti su Vakarų Europa.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Pirmiausia patys būkite laimingi, nes tik tada galėsite laimingais paversti kitus. Mane visada žavi lietuvių darbštumas, atrodo, jis pastaruoju metu pradeda nykti, tad noriu palinkėti išlaikyti šią nuostabią vertybę, nes darbu ne tik uždirbame duonai, bet ir pildome savo svajones.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kartą ar du per metus apie tai pagalvoju. Ir vis kita profesija atrodo man tinkamesnė. Tad norai ir svajonės keičiasi.

Marija Purvinienė
Martynas Purvinas

Jono Basanavičiaus premijos laureatai: architektė, architektūros ir urbanistikos paveldo tyrėja Marija Purvinienė ir docentas, humanitarinių mokslų daktaras, architektas, istorikas, etnografas Martynas Purvinis Rambyno – Bitėnų kapinaitėse, Rambyno regioninio parko teritorijoje, Pagėgių savivaldybėje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

494
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Martynas: sovietinio sąstingio laikais kelioliką metų dėstydamas aukštojoje mokykloje įsitraukiau į senųjų kaimų tyrimus, vis labiau peržengdamas anuomet nustatytas ribas. Sutikau daugybę „kito
pasaulio“ žmonių, gimusių dar XIX a. ar pan., stulbinusių savo begaline kantrybe, išgyvenant sunkiausius laikus, geranoriškumu ir kitais oficialiame to meto gyvenime beveik nebesutinkamais bruožais. Vis labiau atitrūkdamas nuo sovietmečio ritualų, pačiame Lietuvos Atgimimo priešaušryje buvau paskelbtas „nesovietiniu“ ir turėjau palikti aukštąją mokyklą. Tas skaudus „žlugimas“ kartu tapo ir laisvės pradžia – nebevaržomas galėjau atsidėti Lietuvos tikrosios praeities tyrimams, fiksuoti šimtų ir tūkstančių senųjų trobesių, sodybų ir kaimų liekanas įvairiuose mūsų šalies regionuose, įžengti į sovietiniam sunaikinimui pasmerktą Mažąją Lietuvą. Įsiplieskęs Atgimimas ir Nepriklausomybė galop leido skelbti ilgamečių tyrimų rezultatus gausiose knygose ir straipsniuose, rodant koks buvo tikrasis
lietuviškas kaimas praeityje.
Marija: tirdama Lietuvos urbanistikos paveldą, gūdžiausiais sovietiniais laikais gavau galimybę nagrinėti Trakų problemas. Ten išaiškėjo, kad žinomiausiai istorinei vietovei gręsia sovietinės buldozerinės“ politikos žygiai – nuo paežerių planuojamo užstatymo standartiniais pastatais ir kvartalais iki LDK paveldo niokiojimo. Anuomet nebūta jokio viešumo, tad man pačiai teko įsivelti į „kovą su vėjo malūnais“, įvairiose instancijose ieškant pagalbos Trakų paveldui. Tie beveik beviltiški žygiai, nesitaikstymas su sovietine tikrove sugriovė mano ligtolinę mokslininkės karjerą, tačiau bent kai kuriuos agresyvius planus pavyko pristabdyti, Trakų istorinių vertybių nespėjo apsupti sovietiniai „monstrai“– nykūs naujų statybų kvartalai. Tik sulaukusi Lietuvos Atgimimo galėjau vėl atsidėti lietuviškojo paveldo tyrimams, publikuoti savo darbus.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Martynas: dar sovietmečiu teko stebėti, kaip nuošalėn nustumiami gabūs jauni žmonės – neįtikę to laiko galybėms ar veikėjams. Atgavus laisvę į platųjį pasaulį vėl išsprūdo daugybė talentų ir jaunatviškos energijos, negalėjusios pasireikšti posovietinėje realybėje, savas pozicijas tebesaugant senosios nomenklatūros veikėjams ar jų įpėdiniams. Nedidelei šaliai tokie praradimai ypač skaudūs.
Marija: skaudina, berods, stiprėjanti atskirtis tarp klestinčios Lietuvos sostinės ir vargingos provincijos, kurios paveldo vertybių neskubama prisiminti. Tai skaudžiai atsiliepia, pavyzdžiui, Žemaitijoje, o ypač Mažojoje Lietuvoje, kur padėtis ypatingai bloga. Lietuva vis nesijaučia jūrine valstybe, neskiria dėmesio savo kukliam jūriniam/laiviniam paveldui.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Martynas: linkėčiau, kad ateityje atgimtų senosios lietuvių dorybės, leidusios jiems šimtmečiais išlikti istorijos verpetuose, atsilaikyti pačiais nepalankiausiais laikais, išsaugant savastį ir Tėvynės meilę.
Marija: norėčiau, kad ateityje atgimtų ilgaamžės laivavimo tradicijos, kai Nemuno deltoje, pamaryje ir kitur valtis ar laivelis būdavo įprasčiausiu dalyku. Gal bus prisiminta, kaip iš Nemuno sugebėta nuplaukti ir iki Vakarų Europos ar dar toliau.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Martynas: vaikystėje svajojau tapti miškininku – šaunu būtų gyvenimą nugyventi lietuviškoje gamtoje.
Marija: kažkada svajojau sukurti istorinių laivų skanseną, kuris jaunimui primintų, kad Nemunu ir Kuršių mariomis plaukiota tūkstančius metų.

Saulius Šaltenis

Rašytojas Saulius Šaltenis savo namuose Vilniuje. (A. Repšio nuotrauka)

496
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano gyvenimas tikrai „nulūžo“, kai vaikystėj ilgai ir beviltiškai merdėjau pokario ligoninėje išdaužytais bei pagalvėm užkamšytais langais. Prisimenu, kada tik atmerkiu akis – rytas ar vakaras, diena ar naktis – matau šalia ant kėdės mano jauną, gražią ir narsią motiną. Laiko suspaudus mano ranką ir taip atkakliai neleidžia man atitrūkt, iškeliaut į aną pasaulį, o pati juk devintam mėnesyje, tuoj turės gimdyti mano jaunėlį brolį. Ir dar tuo pat metu atkrito mano tėvas – guli su keturiasdėšimties laipsnių temperatūra. Taip, va, panašiai atrodo ta “gyvenimo lūžio taško istorija”, kuri, žinau, visiškai pakeitė mane, padarė tuo, kuo dabar esu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Man rūpi, kaip ir sovietų laikais, taip ir dabar, kad Lietuva, lyg koks mažas, gražus, stebuklingai pasauliui giedantis paukštelis, nebūtų įrašytas į nykstančių rūšių Raudonąją knygą.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Prieš mus buvo iš istorijos miglų išnyrantys mūsų brangūs nepažįstami protėviai, ir po mūsų, mūsų vaikų, vaikaičių bus... Svarbu iš kartos į kartą tempti tą nematomą, mus rišantį meilės siūlelį ir niekam neleist jo sutraukyt.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Turėjau didelę svajonę: kažkodėl šventai tikėjau ir kitiems aiškinau, kad dar pamatysim, kaip griūva ta mūsų nekenčiama sovietinė imperija. Kovo 11–tąją, atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, balsavau Seime – mano svajonė išsipildė. Nežinau, iš kur dabar paimt tokių didelių asmeniškų svajonių? Ne, nesvajoju būti kuo nors kitu – esu ir gyvenu, kaskart vis labiau jausdamas jaudinantį gyvenimo grožį ir didelį dėkingumo jausmą.

Eirimas Velička

Etnomuzikologas, muzikos pedagogas, muzikas Eirimas Velička Markučiuose, Vilniuje. (A. Repšio nuotrauka)

498
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Galėčiau paminėti profesorių Julių Juzeliūną – kompozitorių, kuris studijų laikais man padarė didžiulę įtaką ir kaip kompozitorius, ir kaip gyvenimo mokytojas. Aš pas jį nesistemingai lankiau kūrybos pamokas, taip pat jis parodė daugybę pavyzdžių kaip gyventi, kaip tvirtai stovėti ant žemės. Julius Juzeliūnas mane sudomino kitų kultūrų muzika, iš jo buvo galima skolintis tuo metu unikalias afrikietiškos muzikos plokšteles. Ir labai paliko įspūdį, kai jis pats, jau būdamas 80–ies, nusprendė apsišiltinti savo darbo kambarį. Tuomet pagalvojau, kad jei tokio garbaus amžiaus žmogus gali, aš, būdamas jaunas, irgi galiu ir apsišiltinau bendrabučio sieną tokiu pat būdu (juokiasi). Kitaip sakant, mokiausi ne tik kompozicijos iš šio žmogaus, bet ir gyvenimo.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Taip kaip esu muzikos pedagogas, man labai rūpi muzikinio ugdymo kokybė. Manau, kad tai formuoja mus, mūsų supratimą. Visi kalba apie švietimo krizę, apie problemas švietime, tačiau turiu versiją, kad ne matematikos testai geriausiai parodo mūsų silpnas vietas, bet galbūt ir muzika. Muzika visuomet yra lyg koks paribio dalykas, nors jis žymiai geriau indikuoja ką mes ne taip darome. Manau, kad tai yra ateities disciplina ugdymo požiūriu. Dar vis atrandama pačių įdomiausių dalykų: muzikos ir neurologijos ryšys, įtaka intelektui ir taip toliau...

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Nepaprastai sunkus klausimas. Galima sakyti, kad taip toli savęs neprojektuoju. Darau tai, ką įsivaizduoju reikia daryti čia ir dabar. Bet jei man pavyks kažką išjudinti muzikinio ugdymo srityje ir bent kažką nuveikti, kad priartėtume prie pasaulinių kontekstų, nes mes turime atsilikimą, kartais net 100 – o metų, lyginant su labiau išsivysčiusiomis valstybėmis, kaip Vokietija, Vengrija, Šveicarija... Lietuvos muzikiniame ugdyme dabar sprendžiame tas problemas, kurios anksčiau paminėtose šalyse buvo sprendžiamos 20 – o amžiaus pradžioje. Kad ir Jungtinėse Amerikos Valstijose esminiai lūžiai įvyko maždaug 20 – amžiaus antroje pusėje, kažkur 8 – 9 – am dešimtmety. Muzikinio ugdymo dalykai smarkiai pasikeitė, pradėta kalbėti, kad ne vien klaiskinė muzika yra svarbi, bet svarbus ir folkas, ir džiazas, kad muzika yra bendruomeninis dalykas ir kiekviena bendruomenė turi savo muziką ir mes negalime vieni kitų pagal tą muziką diskriminuoti.
Norėtųsi, kad neužmirštume savo šaknų, kad tų dainų , kurias paveldėjome iš protėvių, iš praeities rastume jų skambesį ir išmokytume savo vaikus bei parodytume jiems tų dainų grožį. Kad ne vien komercinė muzika skambėti. Čia toks platesnių horizontų palinkėjimas.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Vaikystėje prisvajodavau – ir traukinio mašinistas, ir lakūnas (juokiasi). Bet ko gero, muziko kelio nekeisčiau. Galbūt būčiau norėjęs vaikystėje muzikos pradėti mokytis šiek tiek anksčiau. O pradėjau 10–ies metų. Tai kitiems, turintiems vaikų, palinkėčiau, kad neapleistų šios srities. Labai svarbu vaikus mokyti ne tik skaičiuoti, skaityti, bet ir dainuoti arba nuo mažens rankose palaikyti kažkokį muzikos instrumentą. Savo gyvenimo kelio nekeisčiau.
Muzika yra toks kosmosas ir joje yra tiek visko, kad galim susiskirstyti kur yra tavo pagrindinė veikla – mano atveju – vaikų ugdymas, bei hobis. Pavyzdžiui, manasis yra rytų muzika – indų, arabų–persų, kinų klasikinės muzikos tradicijos, kurių visiškai nepažįstame arba pažįsta labai nedaug žmonių.

Vilija Mažintaitė ir choras „Viva“

Kompozitorė Vilija Mažintaitė su savo vadovaujamu choru „Viva“ ant „Swedbank“ banko terasos Vilniuje. (A. Repšio nuotrauka)

500
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Kadangi gimiau muzikų šeimoje, tai galbūt savo gyvenimo pradžioje nelabai ir turėjau iš ko rinktis. Bet laikui bėgant suvokiau, kad esu būtent ten, kur noriu būti. Didelę įtaką mano gyvenime turėjo mano šeima. Mama, kuri visada palaikė, brolis – savo patarimais ir dirigentė, daugelio žmonių mokytoja ir autoritetas, mano močiutė Nadežda Kazakauskienė. Jos netektis, matyt, ir buvo tas pirmas didelis lūžis mano gyvenime. Niekada nepamiršiu paskutinių jos ištartų man žodžių – „aš išeinu tam, kad tu eitum į priekį“. Taip ir atsitiko. Staiga atradau savyje gebėjimą kurti muziką, kurioje atsispindi mano iki šiol nueitas gyvenimo kelias: meilė, išsiskyrimas, nusivylimas, liūdesys ir džiaugsmas. Taigi 2009 metais atsirado mano pirmas kūrinys – miuziklas – pop misterija „Čerai“.
Vėliau mano gyvenime atsirasdavo įvairių žmonių: vieni užsilikdavo ilgiau ir kai kurie yra iki šiol, kiti – trumpiau. Bet kiekvienam iš jų norėčiau padėkoti, nes būtent jų dėka esu tokia, kokia esu šiandien.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai man rūpi, o gal net ir šiek tiek skaudina tai, kad profesionalioji muzika Lietuvoje sulaukia nepakankamai dėmesio. Mes turime nemažai puikių atlikėjų ir kūrėjų, kurie taip ir lieka nepastebėti arba nueina užmarštin. Gal dėlto, kad prarandame vienybę ir pagarbą vienas kitam?

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Noriu palinkėti nebijoti būti drąsiems, padėti kitiems ir mokėti priimti pagalbą. Tai parodys mūsų tautos vienybę. Nebijoti priimti sprendimų, kurie gal šiuo momentu nebus tokie reikšmingai greiti, bet ateičiai pasitarnaus su kaupu. Būkime sąžiningi vienas su kitu, nes, tikiu, mes tai mokame, bet tiesiog kartais pamirštame.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Šiandien jau esu ta, kas norėjau būti, su visais savo privalumais ir trūkumais. Tad džiaugiuosi kiekviena gyvenimo akimirka.

Saulius Andriuška

Diakonas, Marijonų gimnazijos vadovas Saulius Andriuška prie Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilikos. (A. Repšio nuotrauka)

502
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Savo gyvenime sutikau labai daug nuostabių žmonių. Tai žmonės – dovanos! Jie padėjo man pažinti pasaulį ir mokė kurti prasmę savyje. Pirmiausia Mama. Ji nepabijojo leisti man gyventi, nors buvau jau tryliktas vaikas šeimoje. Taip pat broliai ir seserys. Augdamas tarp jų išmokau dalintis, supratau, kas yra pagarba, kaip svarbu atlikti savo pareigas. Dar pirmoji mokytoja Janina. Kūno kultūros mokytojas Saulius.
Galvoti ne apie tai, ko reikia man, o apie tai, kam reikalingas aš, mokiausi su žmona Ingrida ir dukromis Simona, Rūta, Saule. Tai nuostabi meilės, augimo, bendrystės ir pokyčio kelionė. Link esmės ir pilnatvės.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Kalbant apie švietimo sistemą, reikia nepamiršti, kad ugdyme nėra trintuko. Turime baigti eksperimentus, reformas. Baigti kopijuoti kitų šalių švietimo sistemų atskirus elementus. Pakaktų stiprinti savo. Teko būti ir susipažinti su Danijos, Ispanijos, Norvegijos, Suomijos švietimo sistemomis. Turiu pasakyti, kad Lietuva gali taip pat, o dažnu atveju net geriau. Tikrai turime gabių vaikų, profesionalių mokytojų, palaikančių tėvų. Pažįstu daug laisvų, kūrybiškų mokytojų, kurie geba įkvėpti ir vesti vaikus pirmyn! Leiskim jiems veikti. Turime mokytis džiaugtis ir stiprinti vieni kitus. Mažiau kritikuoti, tikrinti ar bausti. Reikalingas pozityvus ir stiprinantis žvilgsnis į gyvenimo tikrovę.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Kiekvienam iš mūsų turi būti svarbu surasti teisingą vietą pasaulyje. Tai, ką matome eidami per jį, priklauso nuo to, kokie patys esame. Turėkime laiko maldai ir tiems, kurie aplink mus. Tikėkim, kad Dievas yra Meilė, ir leiskim jam paliesti... Savo buvimu liudykime Dievą ir kurkime Lietuvą. Nebijokime „švaistyti“ gyvenimo geriems dalykams. Dabar. Ten, kur esame.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Pirmoje klasėje stovėdavau šalia mokytojos stalo ir stebėdavau, kaip ji taiso mūsų sąsiuvinius. Visada sakydavau, kad užaugęs būsiu mokytoju. Užaugau ir tapau. Esu tarnystėje.

Rimantas Kėvalas

Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas profesorius dr. Rimantas Kėvalas Kauno klinikose. (A. Repšio nuotrauka)

504
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Kauno Vilijampolės gatvės paaugliai kartais tyliai pakalbėdavome apie Lietuvos „galimybę“ išstoti iš Sovietų Sąjungos, dalinomės atsiminimais iš R.Kalantos tragedijos įvykių...
Baltijos kelias, Sausio 13–oji prie TV bokšto, bendrystės jausmas budint prie Sitkūnų radijos stoties galutinai suformavo laisvės skonį.
Didžiuliai profesiniai iššūkiai pasitinka tapus vaikų reanimacinio skyriaus vadovu, tada man buvo tik per trisdešimt. Kokia trapi vaiko sveikata ir gyvybė...
Nepriklausomybė atnešė viltį, kad turime dirbti kitaip. Stažuotės vakarų šalių ligoninėse ir darbas Melburno Karališkoje Vaikų ligoninėje, Australijoje, buvo galutinis lūžis, suformavęs mane kaip gydytoją ir žmogų.
Prof. J.Feningerį iš Šveicarijos ir prof. F.Šaną iš Australijos laikau savo profesinio gyvenimo mokytojais.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Nesutvarkyta švietimo ir sveikatos apsaugos sistemos, mokytojo ir gydytojo orumo problema, asmeninių interesų buvimas aukščiau visuomeninių, lenktynės dėl pelno, turto, valdžios, gyvuliškas vartotojiškas instinktas, moralinių vertybių silpnėjimas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Išmokite matuoti ir vertinti, gerbti tiesą, klausytis sielos, tarnauti žodžiui.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Esu laimingas, nes išmokau norėti to, ką turiu šiandien.

Olga Konošenko

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro primabalerina Olga Konošenko Baltijos pajūryje, Šventojoje. (A. Kubaičio nuotrauka)

506
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Labai svarbi asmenybė mano gyvenime buvo ir yra mama. Ji taip pat buvo balerina. Nuo mažų dienų lankiau baleto spektaklius. Grakštūs šokėjų judesiai mane žavėjo, nuolat šokdavau namuose, todėl mama nuvedė mane į Vilniaus baleto mokyklą. Taip atsidūriau baleto pasaulyje. Čia sutikau daug puikių pedagogų, kurie padėjo man siekti profesinių aukštumų. Prieš keturis metus, įkūriau baleto studiją. Nuo tada ir prasidėjo mano gyenimo posūkis į pedagoginę veiklą, jaunų baleto šokėjų ugdymą.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labai svarbu ir rūpi gyventi saugioje, sveikoje, išpuoselėtoje aplinkoje. Rūpi, kad Lietuva būtų teisinga, klestinti, kad būtų paisoma žmogaus poreikių, kad būtų daugiau investuojamą į kultūrą.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Norėčiau, kad Lietuva būtų pasauliui atvira ir kultūrą puoselėjanti valstybė, kad joje atsakingi ir kūrybingi žmonės rastų vietos ir erdvės atskleisti ir realizuoti savo talentus mėgstamoje srityje. Linkėčiau nebijoti iššūkių, neprarasti optimizmo, žiūrėti į gyvenimą pozityviai, nebūti abejingiems, bet būti aktyviais Lietuvos kūrėjais, suvokiant, kad nuo kiekvieno iš mūsų kasdieninių pastangų priklauso ne tik dabartis, bet ir kokia bus ateities Lietuva.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Nelabai save įsivaizduoju kitoje gyvenimo srityje. Baletu aš gyvenu. Baletas suteikia mūsų gyvenimui grožio ir tobulumo. Šokdama viską pamirštu, išgyvenu tą istoriją, kurią pasakoju savo šokiu. Žinau, kad tas laikas, kai reikės atsisveikinti su didžiąja scena, jau čia pat... Nuotaiką kelią tai, kad savo veiklą tęsiu savo baleto studijoje. Pedagoginis darbas su vaikais, galbūt būsimomis baleto žvaigždėmis, jų meilės šokiui ugdymas, savo patirties perteikimas, man teikia didelį malonumą.

Irena Rutkauskienė
Gediminas Rutkauskas

Architektas Gediminas Rutkauskas su žmona Irena Rutkauskiene Užutrakio dvaro parke Trakuose. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

508
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Irena: suvokimas, kad svajonės išsipildo atėjo su pirmo vaiko gimimu. Šis suvokimas tapo įkvepimo ir stiprybės šaltiniu tiek sunkiaisiais gyvenimo momentais, tiek projektuojant ateitį.
Gediminas: 90 – aisiais renkantis kelią tapti architektu ar dalyvauti kuriant valstybės valdymo mechanizmą, nusprendžiau, kad antra visgi yra išskirtinio įdomumo ir svarbos galimybė. Paveldosaugos sistema nuo pat pradžių kūrėsi komplikuotai ir net šiandien ji „tebekarščiuoja“. Tad ilgą laiką dvejojau ar teisingai pasirinkau, vis galvodamas imtis privačios architekto praktikos. Tačiau kartą, po konferencijos ir profesionalų diskusijų Taline, organizacijos vadovo asmeniškai buvau pakviestas mėnesio stažuotei Jungtineje Karalystėje „The National Trust“ (for Places of Historic Interest and Natural Beauty) organizacijoje. Pažintis su šios privačios organizacijos veikla, vertybėmis ir veiklos principais galutinai nulėmė mano pasirinkimą kantriai ir nuosekliai tęsti tai, ką padėjau. Stiprėjantis suvokimas, kad mūsų istorijoje, jos pavelde glūdi nuorodos ir potencija ateičiai, išlieka augančia motyvacine galia.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Irena ir Gediminas: abiems mums kelia gilų liudesį jaunuomenės išvykimas is Lietuvos, menkstantis sąmoningumas ir valia kurti Tėvynę patiems. Skaudu, kad akivaizdus bendrojo gerbūvio augimas didina ir socialinę atskirtį, kas liudija valstybę sergant.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Irena ir Gediminas: ateities kartoms linkime išmokti jautriai ir atsakingai matyti visumą, kai kuriant, dirbant geriausiai ką sugebame, suprastume, kaip svarbu, net lemtinga yra suvokt ir pagarbiai vertinti bendrus interesus ir ateitį – mylėti savo artimą ne mažiau už save, dalintis sava, kuriant bendrąją gerovę. Ir dar – būtinai mokytis tausot visus gamtos išteklius, mokantis pažaboti savąjį ego bei tobulinant tauriąją žmogaus prigimtį.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Irena ir Gediminas: svajojame sukurti verslą, skatinantį žmones labiau domėtis ir pažinti praeitį. Tam, kad geriau įvertinti savą šiandienos padėtį ir numatyti ateities perspektyvas.

Raimundas Blažaitis

Medžio drožėjas Raimundas Blažaitis savo dirbtuvėse Maldėnų kaime, Vilkaviškio rajone. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

510
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano gyvenimo lūžio taškas turi labai aiškią datą. Tai – 1991metų kovo 11–oji. Prabėgus nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vieneriems metams, aš mečiau darbą valdiškoje įstaigoje ir tapau laisvu žmogumi, dirbančiu kūrybinį darbą. Tai buvo didžiulis iššūkis man, nes tarybinė santvarka mano kartos žmones jau buvo spėjusi „apnuodyti“ ir padaryti pilka, dirbančia mase. Pasirinkimas būti nepriklausomu kūrybininku buvo labai vykęs, nes iki šių dienų dirbu savo mylimą darbą ir nė karto nesigailėjau savo pasirinkimo.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien man labai skauda širdį dėl Lietuvos niekinimo aukščiausiose valdžios institucijose. Mūsų valdžios intelektualai, kai kurie baigę po kelis aukštuosius mokslus, dirba nesivadovaudami pagarbos ir dorybės principų. Man liūdna, kad pastarieji nesugeba rasti bendros kalbos, kaip Lietuvos valstybei eiti į priekį ir klestėti.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Ateities kartoms norėčiau palinkėti neprarasti orumo ir būti visiškais laisvais žmonėmis, nes tik vidumi laisvas žmogus gali kurti, klestėti ir tobulėti. Taip klestės ir Lietuva, nes kiekvienas toks žmogus prisideda prie geresnės mūsų šalies kūrimo.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Savęs visiškai neįsivaizduoju dirbančio kitokį darbą. Tvirtai tikiu, kad drožti rūpintojėlius – mano pašaukimas.

Ona Sakalauskienė

Ilgametė pedagogė, Trečiojo amžiaus universiteto įkūrėja Ona Sakalauskienė Trečiojo amžiaus universitete Marijampolėje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

512
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Daugiau nei 60–šimt įtempto, atsakingo darbo metų. Artėja pensija. Ką reikės daryti? Gyvenau ir dirbau įdomiai, prasmingai, neskaičiuodama valandų. Mano gyvenimo credo – ,,Tikroji sėkmė – tai kasdienis gyvenimas sklidina širdimi“ (JAV rašytoja Sarah Ban Breathnach).
Šalia tiesioginio darbo visuomet turėjau kokią nors visuomeninę veiklą. Ir sakyčiau – visada sėkmingą.
Gal todėl mokinių, o vėliau studentų buvau mylima, gražiausiais vardais vadinama. Ryšiai dar nenutrūkę: bendraujame, susirašinėjame, susitinkame. Ir tai suteikia gyvenimo džiaugsmo.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Priešpaskutiniais darbo metais sužinojau apie Lietuvoje besisteigiančius Trečiojo amžiaus universitetus. O kodėl nepabandžius? Ir štai, 2005 metų kovo 1–ąją trijų bendradarbių iniciatyva Marijampolės Trečiojo amžiaus universitetas atvėrė duris. Buvęs Kolegijos direktorius Sigitas Valančius suteikė patalpas, inventorių. Jokių trukdžių darbui nebuvo. Nerimo būta. Ar to kam nors reikės? Kas vadovaus fakultetams? Juk darbas savanoriškas, be atlygio. Šiandien, žengiant į penkioliktuosius TAU mokslo ir veiklos metus, nerimo nebeliko. Senjorų – studentų, pasirengusių mokytis, tobulėti, siekiančių neatsilikti nuo sparčiai kintančio gyvenimo, norinčių bendrauti, keliauti, yra daug.
Dirbame sutartinai, visa komanda – fakultetų dekanai, seniūnai. Tariamės, diskutuojame, planuojame, ieškome lektorių. Džiaugiuosi, kad tiek daug puikių žmonių susibūrė aplink mane! Netikėjau, kad Universitetas bus toks populiarus ir išaugs į tvirtą besimokančiųjų organizaciją. Darbo formos ir mokymosi metodai įvairūs: paskaitos, praktiniai užsiėmimai, diskusijos, darbas grupėse, knygų aptarimai, susitikimai su žinomais žmonėmis, Mokslo žinių dienos Lietuvos aukštosiose mokyklose, ,,Protų mūšiai“, konferencijos, festivaliai, ekskursijos po Lietuvą ir už jos ribų, rašinio konkursai ir kt.
Senjorai džiaugiasi ir didžiuojasi Universiteto pasiekimais, aktyviai dalyvauja įvariuose projektuose, mokymuose, respublikiniuose bei tarptautiniuose renginiuose, garsina universitetą už Lietuvos ribų. Gal todėl pažymint senjorų aktyvumo ir kartų solidarumo metus 2012 m. spalio 1 d. į mokslo metų pradžios šventę atvyko LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė. „Esate gražiausias pavyzdys, kaip galima burti žmones, kurie nori žinoti, mokytis ir bendrauti. Būdami aktyvūs Jūs stiprinate bendruomenę ir pilietiškumą. Jūsų noras tobulėti – sektinas pavyzdys jaunajai kartai. Meilę žinioms ir Lietuvai Jūs perduodate savo vaikams ir vaikaičiams“, – sakė šalies vadovė.
Visomis išgalėmis siekiau pakeisti požiūrį į pagyvenusį žmogų, nes nesimokydamas dažnas senyvo amžiaus žmogus praranda interesą gyventi dabartimi. Šiandienos visuomenėje kiekvienam būtina išsiugdyti nuostatą ir gebėjimą mokytis visą gyvenimą.
Trečiojo amžiaus universitetai kaip tik ir vykdo šią misiją – moko senjorus. O trumpinys TAU išreiškia universiteto tikslą – viskas, kas daroma, skirta, Tau, mielas senjore.
Atminkite, kad darydamas gerus darbus, savęs neprarandi, tik atrandi dar vieną galimybę ir viltį – viltį į prasmingą gyvenimą.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Niekas gyvenime Tau laimės nesukurs. Tik pats žmogus gali rinktis, kuriuo keliu jam eiti. Jo likimas yra tik jo pasirinkimo pasekmė. O kelias, kuriuo žmogus eina per gyvenimą, yra tik Jo kelias.
Atsigręžkime kiekvienas į save ir paklauskime, ką aš gero padariau savo Tėvynei Lietuvai, kad ji būtų graži, kad žmonių akys švytėtų, kad jie būtų laimingi.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Gyvenimas prabėgo nepastebimai. Esu laiminga, Sibiro paženklinta tremtinio ženklu, nepraradusi gyvenimo džiaugsmo senjorė. Dukros užaugintos, sukūrę šeimas. Esu turtinga senelė ir prosenelė: turiu keturis anūkus ir tiek pat proanūkių.
Gyvenime nieko nekeisčiau. Visą laiką turėjau širdžiai mielą darbą.
Sėkmingai įžengiau į devintą dešimtį. Gyvenimo prasmę ir pilnatvę man suteikia optimizmas ir noras gyventi. Dar ne laikas sustoti – ne visos pasaulio šalys aplankytos, ne visos knygos perskaitytos, ne visi darbai nudirbti...
Manau, kad gyvenimo saulėlydis yra toks pat žavus, kaip ir gamtoje, kai saulė leidžiasi į jūrą ar slepiasi už aukštų kalnų. Teko matyti saulėlydį Sacharoje – nuostabus reginys.

Arūnas Sniečkus
Vida Sniečkuvienė

Medžio drožėjas ir skulptorius, brolių Juškų paveldo puoselėtojas Arūnas Sniečkus ir jo žmona sodų rišėja Vida Sniečkuvienė Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejuje, Vilkijoje. (A. Repšio nuotrauka).

514
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Vida: didžiausią įtaką turėjo ekspedicijose sutikti liaudies dainininkai, pasakoriai, bendraminčiai. Didžiausias mano gyvenimo lūčis įvyko, kai ištekėjau ir apsigyvenau Vilkijoje, juškų muziejuje ir drauge su savo vyru Arūnu kūrėme šią vietą.
Arūnas: pirmas virsmas įvyko 1987 m. – Kauno paminklosaugos klubo Atgaja” kūrėjai priėmė į savo gretas, o kelrodę žvaigždę atradau 1990 m., kai peržiangiau Vilkijos senosios klebonijos slenkstį, pradėjau kurti paminklą (muziejų) Antanui Juškai ir atradau ligtol nepažintą, kupiną stebuklingų atradimų, pasaulį.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Vida: matau po truputį bundančią tautą, bet labia lėtai (gal per lėtai) … Ar mes verti tų, kurie mums padovanojo laisvą Lietuvą? Nežinau ... Skaudu patirti, kad dažno emigranto vaikai nebekalba gimtąja kalba, ... ir savo noru atsisako savo šaknų. Ir ne tik emigrantai.
Arūnas: slegia tai, kad tenka gyventi tarp žmonių, dauguma kurių mokosi, dirba, perka, stato ir… miršta besirūpindami tik savimi.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Vida: vienintelį žodį – NEMELUOKITE.
Arūnas: ne tik žiūrėkite, bet ir praregėkitė.
Ne tik klausykite, bet ir girdėkite.
ŠIRDIMI.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Vida: niekada apie tai nemąsčiau.
Arūnas: norėčiau gyventi ir kurti tik tarp širdies balso (ne proto) klausančių žmonių.

Daiva Vaiškūnienė
Jonas Vaiškūnas

Etnoastronomas, fizikas ir muziejininkas Jonas Vaiškūnas su žmona Daiva Vaiškūniene Labanoro regioniniame parke įsikūrusioje Molėtų krašto muziejaus Etnografinėje sodyboje ir dangaus šviesulių stebykloje, Molėtų rajone. (A. Repšio nuotrauka)

516
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Daiva: Rasos šventė Kernavėje 1987 m. Su bendradarbe, pasiskolinusios iš kažkurio lietuvių liaudies ansamblio tautinius rūbus, nuvažiavome į Kernavę. Buvau ką tik baigusi Vilniaus universitetą ir pradėjusi dirbti. Tiek gražiausių lietuviškų dainų, tiek šviesių veidų, tiek visiško susiliejimo su tuo kas vyko dar buvau nepatyrusi. Papuoliau kaip į kitą pasaulį... Tai buvo visiška priešingybė kasdieninei sovietinei aplinkai.
Jonas: žvaigždėtas dangus, Mėnulis, Šiaurės Amerikos indėnai, Norbertas Vėlius, Matas Slančiauskas, Vytautas Musteikis, Gunaras Kakaras, Libertas Klimka, „Talkos“ klubas, Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, Jonas Trinkūnas, Daiva Rimšaitė (Vaiškūnienė) – tai svarbiausi mano gyvenimo kelio lėmėjai, asmenybės ir įvykiai nukreipę mane čia kur esu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Daiva: šiandien labiausiai man rūpi, kad sugebėčiau visoms mūsų trims dukroms perduoti meilę savo gimtai Lietuvai, savo kalbai, savo protėvių išminčiai, savo papročiams – taip kaip mane to išmokė mano senelis ir mano mama.
Jonas: lietuviškos tautinės tapatybės atsparų išlaikymas ir puoselėjimas kosmopolitinėje vartotojiškoje visuomenėje: kalbos, šeimos, savitos tautinės savimonės ir pasaulėžiūros stiprinimas bei visi į tai nukreipti veikimai.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Daiva: tegloboja jus mūsų Dievai, taip kaip globojo mūsų protėvius, kurių dėka mes visi esame!
Jonas: būkite lietuviais.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Daiva: kai suvoki tęstinumą – suvoki laimę, nebeįsikimbi į tai kas laikina... Esu laiminga ir dėkinga, kad gimiau lietuve, kad esu trijų dukrų mama, kad gyvenu gražiausiame pasaulio krašte ir kad turiu galimybę dalintis tuo ką suvokiau su kitais. Tebūnie Darna!
Jonas: nebūdamas tuo kuo esu šiandien – svajojau būti astronomu. Tad jei nebūčiau kuo esu, vėl svajočiau apie žvaigždes. Kai esi savimi – nėra kliūčių svajoti ir siekti ko nori.

Jurgis Brėdikis

Kardiochirurgas, diplomatas, akademikas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, profesorius Jurgis Brėdikis savo vasaros rezidencijoje Kulautuvoje šalia Kaune. (A. Repšio nuotrauka)

518
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Suvokimas, kad viskas, kas egzistuoja, atsirado ne atsitiktinai, o yra sukurta taip, kaip visa Kūrinyja.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Žmonių vartotojiškumas, dvasinių vetybių neturėjimas ir savo emocijų nevaldymas. Džiugu, kad daugėja žmonių, ypač jaunimo, kurie pozityviai mąsto ir veikia.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Saugokime ir puoselėkime garbingą lietuvio vardą, kalbančio viena seniausių indoeuropiečių kalba.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Bet kuriuo atveju stengčiaus būti geru žmogumi ir savo darbais atsidėkoti už dovaną gyventi.

Gediminas Būda

Turto valdytojas Gediminas Būda su žmona kosmetologe Rūta Būdiene prie savo namų Žvėryne, Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

520
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Esminis lūžis įvyko, kai po ilgų mokymosi, darbo ir gyvenimo metų Berlyne 2008 metais palikau „šiltą“ darbo vietą ir nuostabią Vokietijos sostinę bei grįžau į Lietuvą. Sprendimas buvo nelengvas ir rizikingas, tačiau vadovausi šūkiu „geriau būti ponu pragare, nei tarnu rojuje.“Čia ne tik kartu su partneriu Audriumi įkūrėme sėkmingą turto valdymo įmonę, bet ir sutikau Rūtą, su kuria kartu gyvename Vilniuje. Prisimindamas savo motyvacinį šūkį, kuris sukosi man galvoje grįžtant į gimtinę, dabar galiu tvirtai teigti, kad Lietuva tikrai nėra pragaras, o aš gal ir netapau ponu, bet gyvenasi tikrai gerai. Tad šioje vietoje raginu emigracijos „kolegas“ susikaupti, nepabijoti, ir grįžti bei kurti savo gyvenimų čia, Lietuvoje.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Transporto spūstys, visuomenės sluoksnių susipriešinimas – verslininkai prieš valdžią, valdžia prieš „liaudį“. Reikia daugiau tarpusavyje bendrauti, mes visi esame tie patys žmonės.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Esu tikras, kad Lietuvos žmonės ir toliau kurs klestinčią šalį. Esame darbštūs, nuovokūs Europos piliečiai gyvenantys puikioje geografinėje padėtyje, tad visiems lietuviams linkiu optimizmo, kūrybingumo ir kiekvienam siekti vis aukštesnių asmeninių tikslų. Tačiau darbų sukūryje turime būtinai rasti pakankamai laiko poilsiui, šeimai ir kultūrai, nematuoti gyvenimo kokybės vien pinigais, o labiau gera savijauta, sveikata, turimu laisvalaikiu ir bendravimu su draugais bei artimaisiais.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Manau, kad iš esmės neegzistuoja toks „kitas“ gyvenimas, kurį žmogus norėtų gyventi, bet negyvena. Esi tas, kas esi, tad klausimas yra ne ar galėtum ar svajoji kuo nors būti, o kada tu tuo žmogumi tapsi ateityje. Jei iš visos širdies norėsi. Aš žinau, kad ateityje daugiau rašysiu, nei tai dariau iki šiol.

Juozas Vidas Gražulevičius

Baltijos asamblėjos mokslo premijos laureatas, 2–jų Lietuvos mokslo premijų laureatas, chemikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras, profesorius Juozas Vidas Gražulevičius Kauno technologijos universiteto mokslo, studijų ir verslo centre "Santakos slėnis". (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

522
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Lūžių nebuvo. Plaukiau pasroviui. Tiek Liudvinavo, tiek Babtų vidurinėse mokyklose buvo geri chemijos mokytojai. Jų dėka atsidūriau tuometinio Kauno politechnikos instituto Cheminės technologijos fakultete. Toliau vėl pasroviui. Gerai, kad po dviejų metų darbo gamyboje užteko ryžto palikti Kauno popieriaus fabriką ir įstoti į aspirantūrą, kuri dabar vadinasi doktorantūra.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Alkoholizmas ir su juo dažniausiai susijęs skurdas. Erzina niekaip neišnykstantys rusiški keiksmažodžiai, nors daugelis jų vartotojų tik tiek tos kalbos ir temoka. Taip pat neramina įvairios fanatizmo apraiškos.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkėčiau nenukrypti nuo dabartinio kurso į Vakarus, kurio dėka per palyginti trumpą laiką pasiekta daug pažangos įvairiose srityse.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Pasirikimas buvo neblogas. Gal norėčiau būti menininku ar literatu. Bet jiems, turbūt, daug sunkiau duoną užsidirbti.

Benediktas Juodka

Lietuvos mokslo premijos laureatas, akademikas, profesorius, habilituotas fizinių mokslų daktaras Benediktas Juodka Vilniaus universiteto „Baltojoje salėje“. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

524
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Gal išskirčiau 3 momentus, kurie lėmė tai, kuo tapau:
a) Studijos VU Chemijos fakultete ir VU rektorius akad. J.Kubilius. Įstojau į VU 1960m. 1962m VU buvo įkurta Biochemijos ir biofizikos katedra, o biochemikų beveik nebuvo. Kadangi labai gerai mokiausi, pats Rektorius pakvietė pokalbiui ir paklausė, ar nenorėčiau pereiti į Maskvos M.Lomonosovo vardo uiversitetą ir ten studijuoti biochemiją. Pasitaręs su tėvais, sutikau. Taip 1963m. atsidūriau Maskvoje.
b) 1963–1965m. studijos Maskvos universitete, kuris ir šiandien patenka į geriausių pasaulio universitetų šimtuką, o 1965–1968m. ir aspirantūra ten pat. Ypatinga padėka ir pagarba mano diplominio darbo ir disertacijos vadovei, deja, jau mirusiai prof. Z. Šabarovai. Visa tai sąlygojo tolimesnį mano likimą – darbą VU biochemijos ir biofizikos katedroje grįžus į Lietuvą 1968 m., stažuotes Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, JAV ir kt. 31–ius metus vadovavau VU Biochemijos ir biofizikos katedrai, kurios auklėtiniai, didele dalimi, lėmė ir lemia gyvybės mokslų ir biotechnologijos pramonės sėkmę Lietuvoje. Be tinkamo įdirbio ir mokslinių pasiekimų vargu ar būčiau tapęs VU mokslo prorektoriumi, Lietuvos mokslų akademijos prezidentu, VU rektoriumi, pagaliau ir LR Seimo nariu.
c) Didžiulis dėkingumas mano jau mirusiems tėvams ir šeimai. Tėvai, būdami inteligentais, suprato mokslo svarbą. Jie skatino studijas ir materialiai rėmė. O jiems tikrai buvo nelengva, nes buvo laikotarpis, kai vienu metu trys jų sūnūs ir dukra studijavome Vilniuje, Kaune ir Maskvoje. Ačiū žmonai Tiinai, kuri daugybę metų buvo didžiulė parama. Didžiuojuosi sūnumi advokatu Robertu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Nepakankamas dėmesys švietimui, mokslui ir studijoms. Nepakanka šias sritis deklaruoti prioritetinėmis. Būtina jas visokeriopai remti ir finansuoti. Juk be protingų ir išsilavinusių žmonių nesukursime gerovės Valstybės.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mylėkite savo Valstybę taip, kaip mylime mes, ją atkūrę. Būkite vieningi, sąžiningi, padorūs, nedejuokite ir nekaltinkite kitų, o kantriai dirbkite jos naudai ir gerovei. Juk mūsų Tėvynė – nuostabus žemės kampelis prie Baltijos. Tausokite ją ir jos gamtą. Juk čia gyvens mūsų ateities kartos.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Nieko gyvenime nekeisčiau. Dėkoju likimui už viską. Ne tik už darbinį, bet ir asmeninį gyvenimą.

Mindaugas Survilas

Viešosios įstaigos "Meikštų dvaras" įkūrėjas Mindaugas Survilas Meikštų dvare Ignalinos rajone. (A. Repšio nuotrauka)

526
Gediminas Piekuras

Skulptorius Gediminas Piekuras savo kūrybinėse dirbtuvėse Vilniuje. (A. Repšio nuotrauka)

527
Gintautas Vėlius

Vilniaus universiteto archeologas dr. Gintautas Vėlius archeologinių kasinėjimų metu Kernavėje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

528
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Tėtės, mitologijos profesoriaus Norberto Vėliaus vaikystėje įskiepyta meilė mūsų istorijai lėmė sprendimą pasukti archeologijos kryptimi. Didžiausiais gyvenimo lūžio taškais tapdavo profesiniai atradimai tyrinėjant Lietuvos legendinę sostinę Kernavę, pokario partizaninio karo paveldą. Paprastai tokie įvykiai ženklindavo ne tik nuveiktų darbų pabaigą, bet ir naujų sumanymų bei tyrimų pradžią.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Neramina spartūs globalizacijos procesai, kurių pasekoje nusisukame nuo savo šaknų, pamirštame tradicijas, tampame beveidžiais daugelyje kultūrinių kontekstų.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Daugiau optimizmo, pozityvumo visame kame.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Ateityje norėčiau būti archeologu, taip pat, kaip ir šiandien, taip pat, kaip ir vakar.

Eugenijus Butkus

Lietuvos mokslo premijos laureatas, chemikas organikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras, profesorius Eugenijus Butkus prie Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

530
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Gyvenimas perdaug įvairialypis, kad koks vienas įvykis nulemtų nueitą kelią. Tuo tarpu asmenybių, kurios nulėmė pasirinktą kryptį, daug – pirmiausia tėvai, kurie skatino apsispręsti, kokį kelią pasirinkti, labai daug gerų mokytojų mokykloje, o vėliau dėstytojų universitete, padėjo ieškoti atsakymų į sudėtingus klausimus. Režisieriaus Vaske Hermann filme „Kodėl mes kūrybingi?“ ieškoma atsakymo į šį klausimą, ir nėra vienintelio atsakymo, kaip žmogus kažko pasiekia ar yra kūrybingas, nors kiekvienas yra toks, tik ne visada pavyksta tai realizuoti.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausia nerimą kelia tai, kad prastėja mūsų visuomenės išsilavinimas, ne formalus pagal įgytus diplomus ir net mokslo laipsnius, bet tikrasis intelektualinis potencialas. Labai trūksta ir kritinio mąstymo. Esamame informaciniame sraute žmonės nesugeba atrinkti tiesos, pasiduoda manipuliacijoms ir neretai nesivadovauja sveiku protu bei logika.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Svarbiausia siekti užsibrėžto tikslo, nebijoti pasipriešinti ne visada racionaliems įpročiams ir tradicijoms, kurie dažnai atgyvenę ir yra ne pagrindinis dalykas, į kurį reikia kreipti dėmesį. Galiu palinkėti nebijoti padaryti klaidų, dar labiau nebijoti jų pripažinti, o svarbiausia – jas ištaisyti.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Į tokį klausimą labai sudėtinga atsakyti, nes visgi nė vienas nesam atsiradę savo noru ir vargu ar galima būti kuo kitu, nei esi, net jei gyvenime ir įvyksta kokie radikalūs pokyčiai. Tačiau hipotetiškai – tikriausiai būčiau keliautoju, geriausia –laike.

Aleksas Luchtanas

Archeologas doc. dr. Aleksiejus Luchtanas jubiliejinio XX – ojo eksperimentinės archeologijos festivalio „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“ metu. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

532
Edgaras Riabko

Lietuvos motorlaivių federacijos prezidentas, 2018 – ųjų ir 2019 – ųjų metų Europos motorlaivių „Formulės 2“ čempionas Edgaras Riabko su žmona Sigita Stainyte – Riabko „Formulės 2 Hegelmann Europos čempionato“ metu Zaraso ežere Zarasuose. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

533
Daina Opolskaitė

Rašytoja Daina Opolskaitė Antano Vaičiulaičio tėviškėje Didžiųjų Šelvių kaime, Vilkaviškio rajone. (A. Repšio nuotrauka)

534
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Gyvenime kol kas nepatyriau labai didelių sukrėtimų ar reikšmingų lūžių, ir nežinau, ar už tai turėčiau būti dėkinga. O štai ypatingų asmenybių tikrai sutikta, būta. Ko gero, asmeniškai man didžiulį įspūdį ir poveikį padarė dar studijų laikais 1998 metais sutiktas rašytojas Juozas Aputis – ypatingai šviesi, aukštos moralės ir vidinės kultūros asmenybė. Tą šviesą tebesinešioju iki šiol. Galiu pasakyti, kad jis man tapo ir literatūros, ir žmogiškuoju autoritetu. Ir šiandien, kai jaučiu, jog staiga iškyla kūrybos principo ar žmogiškųjų vertybių klausimas, kai esu negailestingai spaudžiama į kampą komercinio pasaulio grėsmės, kai kurie to žmogaus žodžiai ar laikysenos pavyzdys labai padeda atsitiesti.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Jaudina gimtosios kalbos likimas ir kartais jaučiama kokiu nors pavidalu virš jos pakimbanti grėsmė. Labai vertinu tai, kad galiu skaityti, rašyti ir kalbėti tokia puikia, ypatingai skambia ir turtinga lietuvių kalba. Valdyti šią kalbą ir naudotis ja man tikra privilegija. Neramina tai, kad kartais išgirstu, jog dėl to esą tik daugiau problemų, kad matau, kaip ateinančios kartos neskausmingai ir be didelio praradimo jausmo linkę pakeisti ją kita…

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Norėčiau tikėti, kad nebus prarastas vidinis jautrumas, kad kritiniais laikotarpiais bus sugebėta atsigręžti į save, savo tautą ir istoriją pasisemti stiprybės ir įkvėpimo. Kažkodėl tikiu, kad mumyse esama to tylaus ištvermingumo geno, išsaugoto iki šių dienų, tad jis tebeturėtų išlikti ir ateityje. Linkiu, kad užgriuvus netikėtumams ateities kartos suklustų ir įsiklausytų į jį – ir tada viskas bus gerai.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Ko gero, bet kuo, kad tik galėčiau daryti tai, kas man patinka. Greičiausiai tai visgi būtų kokia nors kūrybinė veikla. Tokiu būdu galėčiau išreikšti save ir surasti santarvę su savimi ir pasauliu. Man tai labai svarbu.

Artūras Šlipavičius – Šlipas

Menininkas – dailininkas ir muzikantas Artūras Šlipavičius – Šlipas savo sodyboje Birelių kaime, Vilniaus rajone. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

536
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Nėra mano gyvenime jokių lūžių ir perturbacijų. Viskas klostėsi nuosekliai ir nesiblaškant. Visą gyvenimą kūriau meną – dailę ir muziką, mylėjau ir myliu savo žmoną, savo tris sūnus ir Lietuvą.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Mane labiausiai domina ir neramina Lietuvos ateitis. Mano sūnų ateitis ir jų gerovė. Liūdna matyti emigraciją. Labiausiai pergyvenu ir liūdžiu dėl popso, kuris užkariavo visas kultūros sferas. Bukumas ir primytivumas įvairiose gyvenimo sferose mane labai labai liūdina.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mylėkime vieni kitus, mylėkime savo artimuosius ir pakilkime kaip paukščiai virš savo buities...

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kitame gyvenime būsiu paukščiu ir skrisiu ir skrisiu ir skrisiu tolyn...

Rasa Bagdonienė

Lietuvos mokslo premijos laureatė, medicinos mokslų daktarė, akių ligų gydytoja Rasa Bagdonienė savo namų kieme Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

538
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Gimiau Vilniuje medikų šeimoje. Jau vaikystėje supratau, kad tai profesija, nuo kurios negalima atsiriboti darbo valandomis, išeiginėmis, atostogomis. Baigusi mokyklą, nedvejodama pasirinkau medicinos studijas Vilniaus universitete. Tvirto apsisprendimo kuo būsiu – neturėjau. Žavėjausi kardiologija, onkologija. Kartą tėtis, tuberkuliozės gydytojas, patarė rinktis akių ligas. Tada padovanojo man savąjį profesoriaus P.Avižonio „Akių ligų vadovą“, išleistą 1940 m. Kaune. Mano nuomone, ligi šiol niekas pasaulyje geresnio vadovėlio nėra išleidęs. Visada malonu atsiversti šią knygą, kuri paraštėse dar ir tėvelio pastabomis papildyta... Tokia buvo ilgo akių ligų gydytojos kelio, besitęsiančio jau penktą dešimtmetį, pradžia.
Medicinos fakultetą baigiau 1974m. Stengiausi vykti tobulintis į geriausias klinikas Maskvoje, Leningrade, Minske, Odesoje. Ryškų posūkį profesinėje srityje turėjo stažuotės Vakaruose, ypač pirmoji – Vokietijoje, Tiūbingeno Universite, pas pasaulinio garso profesorę Ingrid Kreissig. Grįžau, o galvoje pilna naujų žinių ir idėjų, lagaminas plyšta nuo mokslinės literatūros bei vadovėlių kopijų, o dar ir nauji dovanoti prietaisai, kurių Lietuvoje iki tol niekas nenaudojo. Lemtinga tapo ir amerikiečio gydytojo dovanota knyga apie neišnešiotų naujagimių retinopatiją (NNR). Visa tai buvo didelio žingsnio į priekį pradžia.
Tinklainės ligų diagnostika ir naujos operacijų metodikos, neišnešiotų naujagimių retinopatijos atranka ir gydymas. Tokių naujagimių iki tol Sovietų Sąjungoje niekas negydė, nes nesuprato ligos esmės ir atsiradimo laiko. Jie likdavo pasmerkti amžinai tamsai...
...Pirmojo dirbtinio lęšiuko implantacija Vilniuje, tinklainės operacijos, pirmosios ankstukės gydymas, patobulinta NNR gydymo metodika ir daugelis kitų dalykų, atliktų pirmą kartą. Jie labiausiai įsirėžė į atmintį...
Tokia tad gyvenimo upės tėkmė.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Norėčiau, kad šiandienos jauniesiems medikams labiau rūpėtų darbas Lietuvoje, pagalba jos žmonėms.
Labiausiai liūdina vienadieniai vidutiniokų politikų sprendimai, blaškantys šalies vairą į visas puses. Norėčiau, kad vairuotų tvirtos asmenybės ir ne savo, bet žmonių pageidaujama kryptimi. Nemanau, kad reikalinga rotacija, jei puikiai dirba garsios mokyklos direktorius, rajono ligoninės vyriausias gydytojas ar kitos institucijos vadovas. Ar nemokšos "partiečiai" gali padaryti protingas reformas?

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Noriu, kad Lietuva būtų dar gražesnė. Labai myliu gėles, džiaugiuosi, jei kas pasisodina ir mano duotų gėlių. Mano gėlyne dar tebeauga močiutės darželio gėlės. Mintyse dažnai regiu savo mamą, bučiuojančią bijūnų žiedus. Jie tebežydi kasmet...
Ir jeigu pavasarį kiekvienas vaikas su mama ar močiute pasodintų savo ar daugiabučio kieme, balkone bent po vieną gėlelę, ją prižiūrėtų, labai greitai Lietuva taptų žydinčia šalimi.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Būčiau, kuo esu.

Rūta Kačkutė

Archeologė, humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė pačios įkurtame Valstybės pažinimo centre Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

540
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Kaip ir daugelio žmonių gyvenime, taip ir manajame lūžio taškų buvo ne vienas. Pirmasis, tikriausiai, spaudoje perskaitytas straipsnis apie Katedros tyrinėjimus, nuvedęs mane į archeologijos studijas. Kitas, kai būdama 25 – erių pradėjau savanoriauti Tarptautiniame džiazo festivalyje “Kaunas Jazz” (tą veiklą tęsiu ir dabar) ir taip susidomėjau kultūros vadyba bei politika. Na, ir galiausiai Prezidentės Dalios Grybauskaitės pasitikėjimas pavedant man vadovauti Valstybės pažinimo centro Prezidentūroje įkūrimui. Turėjau galimybę bendram darbui suburti daugybę be galo kūrybingų jaunų žmogų, tai buvo neįkainojama patirtis, o ir rezultatu esu patenkinta. Man svarbu, kad žmonės apie rimtus dalykus galėtų sužinoti patraukliai ir įtraukiančiai. Valstybės pažinimo centre patys lankytojai įsitraukdami į įvairias veiklas gali pažinti savo valstybę, suprasti, kaip ji veikia ir kaip galima ją kurti ar keisti, prisiimti atsakomybę už jos ateitį.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Norėčiau sudominti Lietuvos žmones istorija, parodyti, kad, kalbėdami apie praeitį ir ją analizuodami, iš tiesų kalbame apie mus, gyvenančius čia ir dabar.
Daug įtampų visuomenėje ir nesusikalbėjimų kyla iš to, kad nežinome savo istorijos, vengiame pasižiūrėti į praeitį su visais jos niuansais, suprasti tada gyvenusius mūsų protėvius, jų poelgius. Turėtume nesitenkinti romantizuota istorijos versija. Tada bus lengviau susikalbėti tarpusavyje, suprasti, kad Lietuva yra pasaulio dalis. Negalime užsisklęsti nuo pasaulinių problemų, turime padėti jas spręsti.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Norėčiau, kad išmoktume džiaugtis, vertinti ir mylėti savo bendrapiliečius, tai yra, patys save.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Esu laiminga būdama, kuo esu. Norėčiau turėti daugiau laiko visiems savo sumanymams įgyvendinti.

Aušra Feser

Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė, gamtininkė ir visuomeninkė Aušra Feser su vyru, turizmo verslininku Werner Feser bei dukra Martyna Feser Martynos įkurtame bare „Kaštonas“ Nidoje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

542
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Aušra: galiu drąsiai įvardinti, jog mano gyvenimo lūžio taškas yra apsisprendimas persikelti gyventi į Nidą. Darbas Lietuvos mokslų akademijoje, Baltijos krantų tyrimo laboratorijoje atvedė mane į vietą, kuri visiškai užvaldė mano mintis. Esu aukštaitė, iš kito Lietuvos krašto, tačiau būtent Nida tapo tikrąja mano Tėvyne. Čia radau viską – įdomų darbą, meilę, šeimą, vaikus, draugus bendraminčius. Čia geriausiai galiu realizuoti save, kurti ir skleisti gerąją žinią apie Kuršių nerijos grožybes visam pasauliui.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Aušra: rūpi labai daug kas. Pasaulis keičiasi neįtikėtinai greitai, tampame vis svarbesni patys sau ir manome, kad turime teisę gauti kuo daugiau. Gamta tampa vartojimo objektu. Net Kuršių Nerija yra daug kam nuobodi, jei miške nėra, pavyzdžiui, karstyklių ar kitų atrakcionų. Nebemokame gyventi lėtai, susikaupti. Viskas slysta lyg telefono ekrano paviršiumi, nebėra laiko į nieką įsigilinti. Gal būt jau priėjome ribą, kada turėsime pradėti keistis, keistis taip, kaip suprantame, kaip diktuoja realybė. Jau nebepakenčiame šiukšlių, pradedame suvokti, kad vienkartiniai daiktai, plastikas, panaudotas kelias minutes, kaupiasi ir pasilieka žemėje labai ilgam. Jo kiekiai priverčia galvoti apie savo įpročius. Atsiradus galimybei pigiai skraidyti po visa pasaulį dar negalvojame, kad tenkindami malonumų poreikį kas kart prisidedame prie milžiniškų teršalų kiekių. Nors gyvenimo tempai greitėja, biurokratijos pinklės yra vis tankesnės. Nieko nebegalime padaryti greitai, nors įvykiai, ypač susiję su klimato kaita, iš mūsų to reikalauja. Džugina jaunimas, jie nebenori dirbti tik dėl pinigų, nori matyti darbe prasmę. Nereikia dejuoti, kad viskas keičiasi, turime būti pasiruošę reaguoti į pokyčius. Atgal laikas jau nebesugrįš.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Aušra: man labai baisu, kada mūsų šalyje prie kiekvienos naujos valdžios keičiasi daugybė įstatymų, požiūrių, visuomenė ištisai būna bandomaisiais triušiais. Pokyčiai neišdiskutuojami, gimsta keliuose kabinetuose, kelių ar net vieno žmogaus galvoje. Labai norisi daugiau stabilumo, matymo į priekį, strategijos, prie kurios lipdyti įvairiausias veiklas, priemones, teisės aktus. Noriu, kad žmonės taptų smalsesni, kad daugiau domėtųsi savo šalies gamta, istorija, kad didžiuotųsi ja, nepaisant to, kokia politinė jėga yra valdžioje. Savo tėvynę turime mylėti besąlygiškai, kaip savo vaiką ir negalvoti, kad ji mums skolinga. Tik mes galime jai per mažai atiduoti. O per daug nebus niekada.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Aušra: tai, ką darau dabar, yra mano svajonių išsipildymas. Aš galiu dirbti savo mylimai Kuršių nerijai. Jaučiuosi skolinga už tą neįtikėtiną grožį, už galimybę juo kasdien gėrėtis. Negaliu gyventi be kūrybos, tai mane gelbsti nuo biurokratinio darbo rutinos. Kuršių Nerija, jos istorija, yra didžiulis įkvėpimo šaltinis, ir jis niekada neišsisems, todėl tikiuosi sukurti dar ne vieną įdomų projektą.

Giedrė Jankūnienė

Įmonės „Levandų ūkis“ bendrasaviniknės Giedrė Jankūnienė ( iš kairės), Aušrinė Poškienė (viduryje) ir Ieva Jankūnė savo ūkyje Mockūnuose, Biržų rajone. (A. Repšio nuotrauka)

544
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Giedrė: kalbant apie vakar, man svarbiausias momentas buvo tada, kai ieškojau savęs. Norėjosi užpildyti dvasios tuštumą, kuri atsirado stebint piktus ir viskuo nepatenkintus žmones. Tuštumą užpildžiau medituodama ir užsiimdama joga, savanoriaudama „Gyvenimo meno“ organizacijoje. Ir tik užpildžius vidų meile, galėjau atsiduoti grožio kūrimui.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Giedrė: šiandien aš džiaugiuosi, kad galiu padėti žmonėms nors trumpam pajusti laimės ir grožio skonį. Per daug visi aplinkui niurzga ir pyksta, kad blogas gyvenimas. Taip pamirštama gyventi.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Giedrė: noriu palinkėti visiems pradėti matyti gerus dalykus bei grožį aplinkui, tuomet gyvenimas kiekvienam taptų daug laimingesnis.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Giedrė: svajočiau būti tuo, kuo esu dabar. Gyvenimiškos patirties už nieką nekeisčiau.

Daiva Račiūnaitė – Vyčinienė
Evaldas Vyčinas

Etnomuzikologai ir pedagogai, J. Basanavičiaus premijos laureatai, humanitarinių mokslų daktarė Daiva Račiūnaitė – Vyčinienė ir folkloro judėjimo pradininkas Lietuvoje Evaldas Vyčinas jubiliejinio XX – ojo eksperimentinės archeologijos festivalio „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“ metu. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

546
Stasys Skrodenis

Folkloristas, kalbininkas, vertėjas ir finougristas, Jono Basanavičiaus premijos laureatas, prof. habil dr. Stasys Skrodenis savo namų sode Vilniuje. (A. Repšio nuotrauka)

547
Marija Mikalauskienė

Poetė ir menininkė Marija Mikalauskienė Dvarčėnų kaime Alytaus rajone. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

548
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Esminis kūrybinės veiklos posūkis įvyko tada, kai supratau jog turiu dalintis su visais, ką savyje turiu geriausio.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Emigracija, žmonių susvetimėjimas, orios senatvės problema.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Pasidalinkim gerumu, kaip duona,
Vaikai motulės Lietuvos,
Pasidalinkim meile tartum broliai
Ir būkime kartu džiaugsme, varguos.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Visada svajojau būti mokytoja, bet tikriausiai rinkčiausi tą patį gyvenimo kelią...

Birutė Dapkienė

Ūkininkė Birutė Dapkienė savo ūkyje – zoologijos sode Žeimiuose, Kamajų seniūnijoje, Rokiškio rajone. (A. Repšio nuotrauka)

550
Jurga Lago

Juvelyrė Jurga Lago prie savo butiko Trakų gatvėje Vilniuje. (G. Kropio nuotrauka)

551
Tomas Šernas

Vilniaus evangelikų reformatų parapijos klebonas Tomas Šernas Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčioje. (G. Kropio nuotrauka)

552
Jonas Staselis

Fotografas, Lietuvos spaudos fotografų klubo įkūrėjas ir prezidentas Jonas Staselis ant Vecekrugo kopos Kuršių nerijos nacionaliniame parke, Neringoje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

553
Rugilė Barzdžiukaitė

Teatro ir kino režisierė, menininkė, scenografė ir operatorė, Venecijos bienalės „Auksinis liūto“ laimėtoja Rugilė Bardžiukaitė ant pastato stogo, kuriame įkurta jos studija, Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka).

554
Mindaugas Survila

Gamtininkas, operatorius ir režisierius Jodšilės kaime Vilniaus rajone. (A. Repšio nuotrauka)

555
Andrius Repšys

Fotografas Andrius Repšys ant Kurmaičių geležinkelio tilto Mažeikių rajone. (A. Repšio nuotrauka)

556
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano gyvenime buvo du lūžiai. Pirmasis – kai man Jonavos rajone dirbant eiguliu apvogė butą ir pavogė seną fotoaparatą „Zenit“. Nors jį naudodavau labai retai, vos keletą kartų per metus, bet atsitiko taip, kaip dažnai nutinka – praradus daiktą jo labai prireikia ir norisi vėl turėti. Ir už tuomečių penkių atlyginimų sumą aš nusipirkau „Canon“ mechaninį juostinį aparatą su trimis objektyvais. Naujas daiktas dažnai paskatina daugiau jį naudoti, todėl su juo pradėjau vis daugiau fotografuoti. Visi mano draugai buvo panašūs į mane – sunkios muzikos mėgėjai, dailininkai, muzikantai, todėl ir aš įvairiuose jų renginiuose fotografavau viską iš eilės. Būtent nuo to, padedant dviems jau patyrusiems Jonavos fotografams, ir prasidėjo mano, kaip fotografo, formavimasis. Pasirodė pirmosios mano nuotraukos laikraščiuose, ir po truputį aš pastebėjau, kad fotografija mane traukia vis labiau. Todėl nusprendžiau grįžti į savo gimtąjį Panevėžį ir įsidarbinau fotografu dienraštyje „Sekundė“.
Antrasis mano gyvenimo lūžio taškas – pažintis su ekstremalų klubo įkūrėju ir idėjiniu vadovu Eugenijumi Malinausku, kai fotografau jį stovintį ant lėktuvo sparno pats skrisdamas kitame lėktuve be durų. Aš bijojau aukščio, bet po pirmojo skrydžio supratau, kaip tai yra smagu ir pajaučiau, kas yra adrenalinas. Po truputį įsitraukiau į visus ekstramalius renginius, prasidėjo pirmi šuoliai su guma, parašiutu, ekstremalaus sporto fotografavimas. Dažni skrydžiai lėktuvais, oro balionais man atvėrė nuostabius vaizdus iš viršaus. Vėliau, atsiradus dronams, pradėjau fotografuoti ne vien akiai jau įprastus vaizdus, bet pradėjau ieškoti kažko kito. Dabar didžiausia mano kūrybos dalis neapsieina be drono. Kai tavęs nevaržo pakilimas į aukštį, gali fotografuoti labai daug nuostabių dalykų – ir ne vien tik peizažus. Tai – ir abstrakcijos, ir žmonių portretai iš visiškai kitokios perspektyvos.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien labiausiai jaudina beprotiškas pinigų vaikymasis ir su tuo susijęs didžiulis gyvenimo tempas. Dėl didesnio pelno užmarštin nugramzdinami įdomūs, vertingi projektai ir į priekį iškeliami menkaverčiai, pigiai kainuojantys, greitai padaromi ir santykinai brangiai parduodami projektai. Apmaudu, kai renkamasi ne kokybė, o kaina.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Sustoti, atsigręžti į draugus, gimines. Suprasti, kad jie ir yra tikroji vertybė. Padėti vieni kitiems, o ne pavydėti. Valdžiai labiau atsigręžti į paprastus žmones ir pradėti dirbti jiems, dėl ko jie ir buvo išrinkti į valdžią, o ne tenkinti savo ambicijas ir žiūrėti vien tik savo naudos. Tuomet ir paprasti žmonės pradės didžiuotis savo šalimi, nebėgs iš jos ir nustos juodinti savo Tėvynę.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Visas gyvenimas buvo įdomus – tiek dirbant miškuose, tiek dirbant laikraštyje, tiek dabar, esant laisvu ir nepriklausomu fotografu. Manau, kad tuo pačiu ir norėčiau būti. Gal kažkuriuos gyvenimo momentus ir pakeisčiau, gal kažkokias klaidas ištaisyčiau. Bet šiaip – visi mano gyvenimo etapai buvo įdomūs, o sutikti žmonės ir draugai mano gyvenimą padarė įdomų, turiningą bei dvasiškai turtingą.

Gediminas Kuprevičius

Fizikas ir mecenatas, labdaros fondo „Gerasis ruonis“ įkūrėjas Gediminas Kuprevičius su žmona, operos soliste Vilija Kuprevičiene, sūnumi Jonu ir dukra Ieva – Otilija savo namuose Antakalnyje, Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

558
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Buvo trys lūžio taškai:
1. 1987 m. VU Fizikos fakulteto baigimas, FIDI organizavimas. Svarbių žmonių kaip ir nėra.
2. Privatizacija 1991–1993 m. Svarbūs žmonės Audrius Mockus ir Sigitas Stasevičius – kurso draugai, kartu dalyvavę tuose procesuose.
3. 2012 gegužės 9 d. – aortos protezavimo operacija, kai likau gyvas. Žmona Vilija ir chirurgas R. Karalius. Žmona padėjo prisikelti, ochirurgas padarė savo darbą.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Kvailystės valdžioje, kurias daro valdantieji, kultūros visiškas nustekenimas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Tikuosi, kad po keturiasdešimt metų bus visiškai išgyvendintas sovietizmas ir Lietuva suklestės.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svajočiau būti džiazo pianistu.

Romas Linionis

Fotografas ir kraštotyrininkas Romas Linionis su žmona žurnaliste Nijole Linioniene Marijampolės Poezijos parke. (A. Repšio nuotrauka)

560
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Nijolė: profesijos pasirinkimą lėmė knygos – žodžio skambesys ir magija, ypatingas literatūros mokytojas Rapolas Šaltenis Utenos 2 – ojoje vidurinėje. Asmeninio gyvenimo lūžis – išvydus Vitalijaus Butyrino ankstyvąją fotografiką jau Marijampolėje (už suvokimą, kad fotografija yra daugiau nei reportažai, dėkinga studijoms VU).
Romas: 1974 – ieji metai, kai suvokiau, kad reikia pasirinkti: arba siekti karjeros, arba būti savimi ir daryti tai, kas tau atrodo neprimesta, teisinga (tai, ko nesugebi teptuku ar prie braižymo lentos – fotografuoti).

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Nijolė: nesibaigiančios „permainos“ šalyje, rietenos prie didesnių ir mažų lovių. Medžių naikinimas – pradedant miškais, baigiant šventoriais. Mūsų kalbos nuvertinimas ir niekinimas. Nemokėjimas patylėti žvelgiant į debesis...
Romas: nuveikti tai, ką dar galima nuveikti pagal jėgas ir sugebėjimus bei galimybes.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Nijolė: tai, ką minėjau: nesusinaikinkime.
Romas: norėčiau palinkėti normalių santykių, supratimo apie laiką, laiko tėkmę ir kitimą įvairaus amžiaus žmonių grupėms. Suvokti, kad pažanga – tai ne tik senųjų tradicijų ir statinių griovimas, o naujo kūrimas remiantis išmintimi.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Nijolė: gal būčiau botanikė daugybės knygų apsuptyje (manau, kad knyga nemirs kas bebūtų) ar vertėja iš prancūzų kalbos. O gal būčiau tapusi samana stebuklinguose Neringos miškuose...
Romas: užtenka to, ką turiu.

Dovydas Zundelovičius

Sinagogų aikštės memorialo autoriai Zundelovičių šeima – skulptorius Dovydas (trečias iš kairės), jo sūnus Grigorijus (pirmas iš kairės) ir dukra Anna bei Jurbarko savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius ( ketvirtas iš kairės) memorialo atidarymo metu Jurbarke. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

562
Laurynas Šarkinas

Vaikų chirurgas, grupės „Saulės kliošas“ narys Laurynas Šarkinas (antras iš kairės) su grupe (iš kairės į dešinę): Giedrium Naku, Justina Starinskaite, Julium Valančausku ir Paulium Volkovu Mokytojų namų kiemelyje Vilniuje. (A. Žukovo nuotrauka)

563
Kūrybinė grupė


Idėjos autorius ir prodiuseris
Gytis Daugėla

Kūrybos vadovė
Živilė Zimnickaitė

Fotografai
Raimundas Adžgauskas
Algimantas Aleksandravičius
Ramūnas Danisevičius
Gedmantas Kropis
Algirdas Kubaitis
Andrius Repšys
Linas Šapnagis
Petras Malūkas
Živilė Zimnickaitė
Augustinas Žukovas

IT sprendimai
Dionizas Kurulis - Baukus

Viršelio nuotraukoje – Apvalaso (Akmeno) ežeras Rokiškio rajone
Nuotraukos autorius – Andrius Repšys

564